Turkija. Informacija keliaujantiems

Turkija – tai nuostabaus grožio paplūdimiai, retai besislepianti saulė, nepaprastai šilta dangaus žydrumo jūra bei kalnuotas kraštovaizdis. Nepamirštamo grožio antikinės architektūros palikimas, ir gausybė svetingų ir draugiškų žmonių bei saldžiausių, medumi varvančių saldumynų… Ir tai tikrai ne viskas kalbant apie Turkiją…

Turkija gali pasiūlyti nuostabias atostogas dėl puikiai suderinto rytietiško šalies kolorito ir nepriekaištingo vakarietiško aptarnavimo. Visiškai nenuostabu, kad turistai iš viso pasaulio pamilę šiltą Turkijos pajūrį. Jau daug metų iš eilės Turkija išlieka populiariausia atostogų kryptimi. Čia yra itin didelis viešbučių pasirinkimas, platus kainų spektras, puikus klimatas, kokybiškas nuoširdus aptarnavimas – visa tai Turkija, į kurią vis norisi sugrįžti.

Turkijos žemėlapis >

KADA GERIAUSIA KELIAUTI?

Geriausia į Turkiją keliauti pavasarį (balandį – gegužę) ir rudenį (rugsėjį – spalį) – tuomet klimatas labiausiai tinka ekskursijoms po Stambulą, Egėjo ir Viduržemio jūros pakrantėse.
Jeigu kelionės pagrindinis tikslas yra poilsis, geriausia keliauti prie Egėjo arba Viduržemio jūros gegužės viduryje – rugsėjo mėnesį. Prie Juodosios jūros geriausia ilsėtis tarp balandžio ir rugsėjo; gali būti, kad neišvengsite ir lietaus, bet jo gerokai mažiau nei kitu metu. O vykstant į rytinę Turkijos dalį geriausia rinktis birželio pabaigą – rugsėjo mėnesį.
Turkijoje yra ir žiemos sezonas. Kurortuose dauguma viešbučių užsidaro, bet didesni veikia ištisus metus, tik paslaugų spektras gali būti siauresnis, pvz., neveiks lauko baseinai, vandens kalneliai ar pan. Tokiu metu išvykoms galima rinktis Stambulą. Į Kapadokiją taip pat vargu ar pakliūsite spalio – balandžio mėnesiais.
Turkija – musulmoniškas kraštas, kuriame kasmet būna Ramadano mėnuo. Šiuo laikotarpiu linksmybių gali būti mažiau, ne visos įstaigos dirba įprastu laiku.

ORAI

Turkija yra labai mėgiama poilsio vieta dėl itin palankaus klimato. Nors čia galima pamatyti ir apledėjusių, apsnigtų kalnų viršūnių ar saulės išdegintų stepių.
Turkija yra subtropinėje klimato juostoje. Meteorologai teigia, kad Turkija turi net 7 skirtingus klimato regionus. Galima pamatyti skirtumus pakrantėse, kurios pasižymi gana vėsiomis žiemomis, bet karštomis ir drėgnomis vasaromis. Turkijos viduje – labai šaltos žiemos ir net per daug karštos vasaros. Toliau į rytus gruodžio-balandžio mėnesiais Turkija apdovanojama sniegu ir maždaug -12 ° C oro temperatūra, o vasaromis (ypač liepos ir rugpjūčio mėnesiais) šioje Turkijos dalyje oro temperatūra gali siekti net 45 ° C karščio. Juodosios jūros pakrantės pasižymi Vidurio Europos klimatu.

Stambulo metinės temperatūros vidurkiai:

Mėnuo	I	II	III	IV	V	VI	VII	VIII	IX	X	XI	XII
Oro temperatūra °C	6	6	9	13	18	23	25	25	21	17	12	8

Antalijos metinės temperatūros vidurkiai:

Mėnuo	I	II	III	IV	V	VI	VII	VIII	IX	X	XI	XII
Oro temperatūra °C	10	11	13	16	20	25	28	27	25	20	15	12
Vandens temperatūra °C	18	17	17	18	21	25	28	29	27	25	21	19

Tai tik vidutinė temperatūra, todėl rekomenduojame prieš kelionę pasidomėti orų prognozėmis pasirinktame kurorte.

KAIP ATVYKTI?

Norint niekuo nesirūpinti, geriausia keliauti atostogų į Turkiją su kelionių organizatoriais. Tokiu atveju į kelionės paketą įskaičiuotas tiesioginis skrydis lėktuvu, viešbutis su numatytu maitinimu, visi pervežimai tarp oro uosto ir viešbučio, kelionės vadovo paslaugos. Lietuvos kelionių organizatoriai „Novaturas“  ir „Teztour“ rengia keliones į Turkiją su tiesioginiais skrydžiais iš Vilniaus į Antaliją, Dalamaną, kartais Gazipašą, Bodrumą. Galima rinktis ir keliones iš Lenkijos.

Norint keliauti savarankiškai galima įsigyti tik aviabilietus į užsakomuosius tiesioginius reisus arba rinktis reguliariuosius reisus, tačiau šie paprastai būna su persėdimais, skrendant iš Lietuvos oro uostų. Tačiau į Stambulą iš Vilniaus taip pat galima vykti lėktuvu tiesiogiai.

TRANSPORTAS

Turkija yra labai didelė šalis, todėl tarp tolimesnių miestų patogiausia keliauti lėktuvu. Lėktuvų bilietų kainos nėra didelės, nes Turkijoje yra didelė konkurencija tarp aviakompanijų.

Autobusai yra labiausiai paplitusi ir populiariausia transporto priemonė Turkijoje. Pagrindinės autobusų kompanijos yra Varan, Ulusoy, Kamil Koc, Bosas Turizm. Jų tarpe taip pat vyksta didelė konkurencija, kuri daro įtaką autobusų bilietų kainoms.

Kelionėms po miestą galima rinktis dolmušus. Dolmušai – tai mikroautobusai, važinėjantys nustatytais maršrutais po miestą. Su jais ir greičiau, ir patogiau, bet jais keliauti šiek tiek brangiau nei autobusu. Kai kurie dolmušai, pavyzdžiui, Stambule, keliais maršrutais važinėja ir naktį. Dolmušo bilietų kainos priklauso nuo atstumų; keliaujant viename rajone kaina siekia apie 3-5 TRY.

Traukiniais galite po šalį keliauti žymiai greičiau nei autobusais, pavyzdžiui iš Stambulo į sostinę Ankarą vykstant autobusu galima užtrukti iki 7 valandų, o traukiniu Turkijos sostinę pasieksite vos per 3-4 valandas. Greitieji traukiniai vyksta iš Stambulo į Ankarą, toliau į Koniją. Pagrindinis traukinių tinklas išsidėstęs tarp svarbiausių Turkijos miestų. Yuksek Hizli Tren (YHT) traukiniai išvysto net 250 km/h greitį. Traukinių bilietai Turkijoje kainuoja daugiau nei autobusų.

Keltai nėra populiari transporto priemonė Turkijoje. Daugiausiai keltų kursuoja Stambule tarp europinės ir azijinės miesto dalių per Bosforo sąsiaurį arba iš Stambulo į Bursos miestą. Stambulo mieste plaukiojantys keltai kainuoja vos kelias Turkijos lyras. Dar vienas vidinis Turkijos keltų maršrutas – Bodrumas-Datca. Čia populiaru keltis ir su automobiliais, nes taip galima išvengti labai ilgo kelio pakrante palei įlanką.
Turkija turi pakrantes ir uostus prie Viduržemio, Egėjo ir Juodosios jūrų. Keltais iš Turkijos uostų galima persikelti į Graikiją (Rodas-Marmaris, Fetija, Bodrumas, Samos-Kušadasis, Meis-Kas, Symi-Bodrumas, Turgutreis-Kosas, Kalymnos, Leros,  Bodrumas-Kosas, Chios-Cesme, Lesbos-Ayvalik ir kt.), Kiprą (Tasucu-Gime), Libaną (Tasuku-Tripolis), Gruziją (Batumis-Stambulas), Ukrainą (Stambulas-Sevastopolis, Iličivskas), Rusiją (Stambulas-Sočis) ir kt. Kai kurios keltų kompanijos kelia ne tik keleivius, bet ir transporto priemones.

Plačiau apie Turkijos transporto pasirinkimo galimybes angliškai galite skaityti čia .

Po Turkiją netgi rekomenduojama keliauti automobiliu. Pagrindiniai keliai yra tikrai labai puikūs, ypač palei Egėjo ir Viduržemio jūrą. Tačiau Turkija turi beveik gana aukštus automobilių avarijų rodiklius. Norint išsinuomoti automobilį reikia būti ne jaunesniems nei 21 metų ir reikia turėti bent vienerių metų vairavimo stažą. Automobilių nuomos punktai yra visuose pagrindiniuose Turkijos miestuose. Tačiau kuro kainos Turkijoje yra gana didelės.

KURORTAI

Alanija. Tai kurortinis miestas Turkijos pietuose, prie Viduržemio jūros, Tauro kalnų papėdėje. Alanijoje yra švelnus Viduržemio jūros klimatas. Pagrindinis miesto simbolis yra senovinė pilis ant kalno. Nuo jos galima pamatyti visą Alaniją. Natūralus gamtos grožis ir neapsakomas istorinis palikimas leido miestui tapti populiariu turizmo centru. Čia visuomet pilna žmonių. Alanijoje galima rasti tiek didelių ir modernių viešbučių, tiek šiek tiek paprastesnių, bet labai jaukių nedidelių viešbutukų. Čia gausu barų, kavinių, restoranų, naktinių klubų bei parduotuvių. Jachta galima leistis į ekskursiją jūra palei gražiausius miesto paplūdimius ir įlankas.

Belekas. Kurorte keistu pavadinimu galima rasti itin modernų komfortą, išskirtinę ekologiją, elitinę publiką ir išskirtines pramogas. Pats miestas – buvusi tuščia stepė. XIX a. sultonas Abdulazis ją liepė apsodinti pušimis ir eukaliptais. Nuo to laiko augmenija suaugo ir suklestėjo, tad dabar ji puikiai tinka prie plačių, šviesių Beleko paplūdimių. Apylinkėse nėra jokių kalnų, tad mikroklimatas čia gana unikalus, šilti, ilgi ir šviesūs pavasario ir vasaros vakarai, lengvas vėjelis dienos metu. Per dešimt metų čia iškilo aukštos klasės viešbučiai, bet jokių istorinių paminklų rasti nepavyks. Tačiau aplink Beleką yra išlikę senieji antikinių miestų griuvėsiai. Netoliese yra įsikūręs nacionalinis, dar vadinamas „Paukščių rojumi“, parkas „Kopriuliu Kanjonas“. Jis užima apie 500 ha plotą. Tai nuostabus kiparisų bei eukaliptų miškas, jame yra pistacijų medžių, daug floros ir faunos rūšių – apie 574 įvairiausių rūšių augalų, 109 paukščių rūšys, tarp kurių ir Beleko simboliu vadinama pelėda Tyto alba. Beleke įsikūręs ir pasaulyje pripažintas golfo centras. Čia specialiai įrengti golfo laukai, laukia mokymo instruktoriai ir visa kita, ko reikia žaidžiant golfą.

Sidė. Tai nedidukas, gyvybingas ir nuostabus miestelis, kuriame gyvena apie 20 tūkst. gyventojų. Istorijoje miestelis buvo žinomas kaip uostas, kuriame buvo pardavinėjami vergai ir tai buvo piratų lankymosi vieta. Vėliau jaukus žvejų kaimelis tapo populiariu kurortu, sugebėjusiu išsaugoti savo autentiškumą. Artėjant prie Sidės galima pamatyti akvedukus, miesto sienos likučius ir dekoratyvinį fontaną, o toliau – didžiuliai amfiteatro likučiai. Didingumu nustebina IIa. Apolono ir Atėnės šventovės. Sidės centre viešbučių nėra, visi įsikūrę aplink miestelį. Nors ir jie nebėra nauji, tačiau visa teritorija labai didelė ir gausiai apželdinta. Dabar restoranai, kavinės bei parduotuvės glaudžiasi prie senovinių augmenija apaugusių sienų. Čia labai smagu ir vakarais, veikia daugybė naktinių barų ir diskotekų. Populiariausias Sidės naktinis klubas ant jūros kranto po atviru dangumi Oxyd. Daugumoje viešbučių vakarais vyksta renginiai.

Antalija. Tai didžiausias kurortas Turkijoje. Antalija turi beveik 1 mln gyventojų. Daugelis didžiųjų turo operatorių organizuoja keliones į Turkijos kurortus būtent per modernųjį ir vieną didžiausių šalyje Antalijos oro uostą. Mieste gausu senovės graikų kultūros griuvėsių. Nors Antalija gana šiuolaikiška, ji neprarado savo istorinio veido – netoliese stūkso archeologinės vietovės, menančios Bizantijos imperijos istorijos momentus. Miesto mečetėse atsispindi neįkainojamas osmanų palikimas. Pakrantėje yra daugybė vaizdingų plačių paplūdimių, šalia jų įsikūrę įvairių kategorijų viešbučiai. Antalija – tai toks kurortas, kuriame daug žmonių. Be paplūdimių čia gausu kavinių, restoranų, parduotuvių ir naktinių klubų. Tad Antalija puikiai tinka ir jaunimui, ir šeimoms su mažais vaikais.

Kemeras. Pietvakarių Turkijoje įsikūręs kurortinis miestas prie Viduržemio jūros, tik 42 km nutolęs į pietvakarius nuo Antalijos. Antikos laikais Kemero vietoje buvo įsikūrusi Idyros gyvenvietė. Jos centras buvo į pietvakarius nuo dabartinio miesto centro. Prie pat buvo Olimpas, įkurtas III a.pr.Kr. Olimpas sugriuvo nuo žemės drebėjimo, yra likę tik bazilikos ir pirčių liekanos, bei gausybė antkapių su sarkofagais. Šiandien Kemeras – nedidelis šiuolaikiškas kurortas, turintis daug vaizdingų vietovių. Vienoje pusėje – pušynai ir apelsinų sodai, kitoje – akmenuoti, žvyro paplūdimiai, kuriuos visus metus glosto švari, skaidri ir šilta jūra. Kemeras turi du paplūdimius. Vienas yra visuomeninis, padengtas žvyru, čia galima rasti įvairių vandens sporto pramogų ir iškylų jachtomis. Išsinuomojus jachtą galima mėgautis žvejyba atviroje jūroje, maudynėmis ir vaizdingais paplūdimiais. Kitame paplūdimyje yra citrusinių medžių, krantai smulkaus žvyro ir akmenų. Aplankyti daugybę parduotuvių, barų ir restoranų patariama vakare. Verta nepamiršti ir delfinariumo.

Oludenizas – tai nedidelis jaukus kurortas, priklausantis Fetijos regionui. Miestui nepakartojamo žavesio teikia siauras žemės iškyšulėlis, tarsi įrėminantis įlanką turkio spalvos vandenyje ir darantis ją išskirtine. Šioje vietovėje be galo skaidri vandens įlankėlė su siauru iškyšuliu paskelbta nacionaliniu parku. Dėl to, kad ji saugojama, o už įėjimą netgi imamas mokestis, ji yra išlikusi natūraliai graži. Įlankoje pasijusite lyg netikėtai atsidūrę kažkur toli nuo miesto šurmulio ir galėsite mėgautis ramiomis atostogomis. Čia galima rasti ir vieną didžiausių Turkijoje pušų apsuptą paplūdimį. Jame galima sutikti ramesnio poilsio mėgėjus.

Fetija. Šis kurortas nuo Marmario nutolęs tik 135 km ir išsiskiria savo pasakišku gamtovaizdžiu. Jis puikiai tinkamas tiems, kurie trokšta ramybės ir nemėgsta masės žmonių. Čia yra didžiulių uolų, nepakartojamo grožio subtropinių augalų ir jūroje išsimėčiusių salų. Fetijoje senamiestis įsikūręs ant kalvos, su viduramžių tvirtove; nuo jos matyti visa įlanka, net 12 salų. Čia verta užsisakyti ekskursiją palei kurorto krantus. Pačioje Fetijoje paplūdimių nėra. Paplūdimiai šioje kurortinėje zonoje yra Oludenize (smėlio-žvyro paplūdimys) ir Čalyše (žvyro paplūdimys). Šis kurortas puikiai tinka šeimoms su vaikais, galima keliauti net su kūdikiais.

Marmaryje galima rasti nepaprastai švelniai žydrą jūrą, nepakartojamus gamtos peizažus, vaizdingus kalnus ir ypač vešlią augmeniją – kaip iš atviruko. Marmaris – tai viena iš prestižiškiausių poilsio vietų visoje šalyje. Čia atvyksta ir Turkijos prezidentai, įkuria savo vasaros rezidencijas, o pabaigę kadenciją čia pasilieka gyventi. Marmaris garsėja linksmybėmis, netgi vadinamas „Turkijos Ibiza“. Kurorte gausu kavinių, restoranų ir parduotuvių. Čia galima gerai pasilinksminti Marmario barų gatvėje, kurioje daug barų, klubų, diskotekų, karaokė bei kokteilių barų. Beje, vietinis transportas Marmaryje vasaros sezono metu kursuoja iki 1 val. nakties. Šį miestą dievina britų, prancūzų, danų jaunimas, kuriam svarbu ne viešbučių žvaigždučių skaičius, o pasilinksminimo vietų skaičius. Pramogos ir linksmybės čia vyksta iki paryčių. Čia taip pat galima rasti nemažai parkų, vandens pramogų kompleksų, kurie ypač patinka mažiesiems poilsiautojams.

Bodrumas įsikūręs Turkijos pietvakariuose. Kažkada tai buvo mažas žvejų miestelis, o dabar tai netgi regiono centras. Tai vienas bohemiškiausių ir meniškiausių kurortų Turkijoje, šiek tiek primena idiliškąjį Santoriną (Graikijos salą). Čia krantus skalauja šilta Egėjo jūra, o netoliese stūkso Šv.Petro pilis. Bodrume veikia daug kavinių, gerų žuvies restoranų, barų bei klubų – kurortas labai gyvybingas, tinkantis tiek jaunimui, tiek ramesniam ir romantiškam poilsiui. Viešbučiai Bodrumo centre nelabai dideli ir ne tokie modernūs, kaip kituose Turkijos kurortuose, labai primena autentišką baltų Bodrumo namelių stilių. Miestas turi savo oro uostą.

Didimas – kurortas ir miestas Egėjo jūros pakrantėje. Švarus, smulkaus ir švelnaus smėlio „Altinkum“ paplūdimys čia tęsiasi net 55 km. Išvertus iš turkų kalbos „Altikum“, reiškia „auksinis paplūdimys“. Didimas – Apolono šventyklos vieta. Ši šventykla stovi ant aukštos kalvos, šalia paplūdimio. Pats miestelis įsikūręs įlankoje, iš abiejų pusių apsuptas kalnų. Čia jūra dažniausiai rami, šiltąsias vandens sroves galima jausti daugiau nei 11 mėnesių. Vidutinė jūros vandens temperatūra nenukrenta žemiau + 22 C šilumos, tad Didime maudytis galima beveik visus metus, išskyrus šaltesnį gruodžio mėnesį. Šiandien Didimas, kuriame nuolat šveičia saulė, yra viena iš idealiausių vietų aktyvaus poilsio mėgėjams: vandens sporto, žūklės, šuolių į vandenį, vandens slidžių, parasparnių ar sklandytuvų, žygių pėsčiomis, medžioklės, jodinėjimo, nardymo, gamtos.

Kušadasis. Tai ne tik žymus ir prestižinis kurortas. Pirmiausia, šis miestas turi keturių tūkstantmečių istoriją, savo šaknimis siekiančią gilią senovę. Čia buvo daugybė tautų: getai, frigai, persai, graikai, romėnai, bizantiečiai, kryžiuočiai ir osmanai. Net ir šiais laikais galima mėgautis senųjų epochų paveldu. Čia gausu nuostabių architektūros paminklų, viskas čia alsuoja istorija ir didybe. Per pastaruosius metus šis nedidelis ir gana naujas kurortas spėjo tapti ne tik žinomu, bet ir madingu. Kušadasis buvo nedidelis žvejų miestelis, bet pastaraisiais metais virto stambiu turizmo centru, labai gyvu ir kosmopolitišku Turkijos kurortu. Miestas dar vadinamas muziejumi po atviru dangumi. Šiltas klimatas su karštomis vasaromis ir švelniomis žiemomis užtikrina gana ilgą turizmo sezoną. Taip pat tai ir vienas iš pagrindinių Turkijos kruizinių laivų uostų. Čia galima rasti kone plačiausią ekskursinę programą visoje Turkijoje. Miestas apsuptas nepaprastų istorinių miestų. Efesas su pastatų griuvėsiais ir Celso biblioteka, Pirėnė, kur galima pamatyti Atėnės šventyklą, ir daug kitų… Nuo šio kurorto netoli nutolęs ir Pamukalės miestelis su savo nepaprastu kalkakmenio uolų vaizdu.

Cesme. Iš turkų kalbos išvertus kurorto pavadinimą jis reiškia pavasarį. Ne veltui miestas gavo šį pavadinimą, jame yra daugybė karštųjų versmių. Kurortas apsuptas figų, sezamo ir artišokų giraitės. Vieta idealiai tinka keliautojams, daugiausiai banglenčių mėgėjams arba asmenims, mėgstantiems nardymą arba burlentes. Čia galima rasti truputį vėsesnį orą nei Antalijos regione, čia jis panašesnis į europietišką. Vidutinė vasaros temperatūra yra tik 25 C šilumos. Šio miesto pagrindinis akcentas yra XIV a. pastatyta tvirtovė, kuri anksčiau buvo piratų namai, o dabar ten – muziejus ir restoranas. Vasarą galima aplankyti įvairius koncertus ir festivalius pilyje.

LANKYTINOS VIETOS

Pamukalė. Tai viena labiausiai turistų lankomų vietovių. Pamukkale – išvertus iš turkų kalbos reiškia „medvilnės pilis“. Tai natūrali ir unikali vietovė Turkijoje, kartais dar vadinama aštuntuoju gamtos pasaulio stebuklu. Žmonės džiaugiasi Pamukalės baseinais jau tūkstančius metų. Tai nepaprastai vaizdingos balto klintinio tufo terasos Pamukalės miestelio vietovėje. Terasos susiformuoja, kai karštų versmių vanduo tekėdamas šlaitais netenka anglies dvideginio ir palieka kalkakmenio nuosėdas. Šioje vietoje yra 17 karšto vandens šaltinių, kurių temperatūra svyruoja nuo 35°C iki net 100°C. Ši vietovė priskirta prie pasaulio paveldo vietų kartu su Hierapoliu 1988 m.
Ekskursijos organizuojamos iš Kemero, Antalijos, Sidės, Alanijos, Beleko, Marmario, Bodrumo, Fetijos, Kušadasio, Didimo regionų.

Hierapolis. Tai senovinis miestas, įsikūręs Anatolijos pietvakariuose. Miesto griuvėsiai yra netoliese Pamukalės, ir įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą kaip archeologijos muziejus. Hierapolyje galima pamatyti nepaprastai didelius senovinius vartus, Apolono šventyklą, Plutoniumą, amfiteatrą… Amfiteatro fasadas yra 92 m ilgio, lygiai tokio pat dydžio koks jis buvo ir tik pastatytas. Jis talpina net 15 000 žiūrovų. Jis yra vienas iš geriausiai išlikusių statinių (pastatytas buvo 200 m.pr.Kr.). Kleopatros baseinas – gydomųjų savybių turinčio vandens baseinas, kuriame paskendusios žemės drebėjimo metu įgriuvusių marmuro kolonų dalys ir kai kurios Apolono šventyklos likusios dalys.
Ekskursijos organizuojamos iš Kemero, Antalijos, Sidės, Alanijos, Beleko, Marmario, Bodrumo, Fetijos, Kušadasio, Didimo regionų.

Mira, Demrė ir Kekova. Senovinis Miros miestas buvo pastatytas V a. prieš mūsų erą. Dabartinis miestas Demre įsikūręs už kelių kilometrų nuo senosios Myros griuvėsių. Tai vienas iš nedaugelio senovinių miestų, kuriame iki šių dienų išliko Likijos sąjungos epochoje uolose iškaltos kapavietės bei graikų-romėnų teatras. Nepaisydamas Romos valdžios persekiojimų, šv. Nikolajus skleidė čia krikščionybę. Senovės Likija, 19 nepriklausomų miestų federacija, buvo įsikūrusi kalnų rajone. Dauguma antkapių čia su raižytomis durimis ir sijų galais, nuožulniais stogais ir reljefiškomis sąramomis. Jachta galima vykti į Kekovos salą, kur susilieja gamta ir istorija. Čia galima pamatyti paskendusį miestą bei prisiliesti prie likijietiško sarkofago, kuris stebuklingai iškilęs virš jūros. Įlankoje, kurią nuo jūros užstoja Kekovos sala, nardyti neleidžiama, tačiau virš senovės pastatų galima paplaukioti burlaiviu.
Ekskursijos organizuojamos iš Kemero, Antalijos, Sidės, Alanijos, Beleko, Fetijos regionų.

Žaliasis kanjonas – kiek daugiau nei 70 km nuo Alanijos kurorto nutolusi ir gausiai turistų lankoma vieta susiformavo 1984 m., kuomet buvo pastatyta 185 m aukščio Manavgato užtvanka. Šiandien Žaliasis kanjonas – vienas didžiausių dirbtinių ežerų pasaulyje. Vanduo čia itin švarus, jame gausu mineralų.

Aspendos teatras, apie 40 km nuo Antalijos, žinomas kaip vienu iš geriausiai iki mūsų dienų išlikęs antikinis teatras. Jis buvo pastatytas dar II a. po Kr. ir talpino apie 15 tūkst. žiūrovų. Teatras veikia iki šiol. Jame vyksta įvairiausi pasirodymai ir festivaliai. Aspendos galerijos, scena ir akustika liudija apie jo statytojo Ksenono profesionalumą. Šalia scenos įkurtas mažas muziejus, kuriame eksponuojamos kaukės, moliniai bilietai. Šalia yra bazilikos liekanos, agora ir didžiausias akvedukas visoje Anatolijoje. Iš miesto akropolio atsiveria didingas vaizdas į upę.
Ekskursijos organizuojamos iš Kemero, Antalijos, Sidės, Alanijos, Beleko regionų.

Olympos miestelio vardas kilo nuo Olimpo kalno, netoli nuo Kemero. Viduramžiais čia buvo dvi tvirtovės, kurios XV a. buvo apleistos. Šiomis dienomis ši vieta traukia turistus ne tik dėl įvairių įdomių pastatų, bet ir dėl nuostabių kraštovaizdžių. Čia gausu vynuogių, lauro medžių, figų ir pušų. Miestelyje įdomu tai, kad visi pastatai yra mediniai, tai suteikia didelio unikalumo. Šalia šio miestelio galima išvysti unikalų gamtos reiškinį, vadinamą Chimera (tai reiškia „degantis kalnas“). 7 km nuo Čirali miestelio, pakalnėje, jau nuo senų senovės galima stebėti savaime vykstančius ugnies pliūpsnius. Antikiniais laikais žvejai orientavosi jūroje pagal šią toli regimą ugnį. Ir nors šiandien liepsna jau ne tokia stipri, vis dar galima matyti šį stebinantį gamtos reiškinį. Pakilus į 400 m aukščio kalvą, jos viršūnėje žaižaruoja ugnies blyksniai, susidarantys dėl žemėje esančių dujų sankaupų. Šis negęstantis gamtos reiškinys paminėtas Homero epinėje poemoje „Iliada“.

Daljanas, dar vadinamas vėžlių miestu, yra tarp Fetijos ir Marmario. Daljano paplūdimiai gerai žinomi dėl to, kad juose daugybę metų gyvena nykstančių rūšių vėžliai. Paplūdimys uždaromas nuo aštuonių vakaro iki aštuonių ryto, nes būtent tuo metu vežliai deda kiaušinius (nuo gegužės iki spalio mėn.).
Ekskursijos organizuojamos iš Marmario, Bodrumo, Fetijos regionų.

Efesas. Tai vienas didžiausių antikinio miesto griuvėsių. Jis buvo vienas iš dvylikos antikinės Graikijos laikų svarbiausių miestų. Įkūrus Romos imperiją, Efesas tapo antru pagal dydį miestu po pačios sostinės Romos. Sakoma, kad I a. pr. Kr. jame buvo net 200 000 gyventojų. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių antikinių miestų, čia galima vaikščioti tarp pastatų griuvėsių, apžiūrėti grįstas gatveles ir aikštes, kitas viešąsias erdves bei išlikusius puošybos elementus. Sužymėta turistinių objektų trasa tęsiasi net 3 km.
Ekskursijos organizuojamos iš Antalijos, Marmario regiono, Bodrumo, Didimo, Kušadasio, Fetijos regionų.

Artemidės šventykla stovi Efese. Tai trečiasis iš septynių pasaulio stebuklų. Anksčiau statyti mediniai šventyklos statiniai laikui bėgant suirdavo ir sugriūdavo arba juos sunaikindavo įvairūs žemės drebėjimai, gaisrai, tad paskutinė Artemidės šventykla buvo perstatoma daug kartų. Pasak legendų, Efesą įkūrė karingiausių moterų gentis – amazonės. Šiandien buvusios šventyklos vietoje – tik pelkėtas laukas su vienintele kolona, kuri buvo atstatyta tam, kad primintų kadaise šioje vietoje stovėjusį vieną iš senojo pasaulio stebuklų.
Ekskursijos organizuojamos iš Antalijos, Marmario regiono, Bodrumo, Didimo, Kušadasio, Fetijos regionų.

Troja. Senovinis miestas dabartinės Turkijos šiaurės vakaruose, Anatolijoje, Marmuro jūros pakrantėje, prie Dardanelų sąsiaurio. Miestas užėmė strateginę poziciją prie kelio į Juodąją jūrą. Trojos arklio legendos istoriškumas abejotinas, nes remiasi tik Homero tekstais. Tačiau ji buvo labai populiari tiek Antikos laikais, tiek ir dabar. Šalia legendinės Trojos vyko Trojos karas, aprašytas Homero „Iliadoje“ ir „Odisėjoje“. Homero aprašytą Trojos legendą mini ir Vergilijus poemoje „Eneida“.
Ekskursijos organizuojamos tik iš Bodrumo regiono.

Halikarnaso mauzoliejus – dar vienas pasaulio stebuklas, esantis Bodrume. Mauzoliejų savo vyrui pastatė Persų imperijos Karijos Mauzolo žmona Artemsija jau mirus vyrui. Statybos buvo baigtos vieneriais metais vėliau, jau po Artemisijos mirties, kuri taip pat buvo palaidota Mauzoliejuje šalia vyro Mauzolo. Pats mauzoliejus buvo pastatytas kalno viršukalnėje, o jo aukštis buvo 45 m. Dabar mauzoliejaus kasinėjimų vietoje yra įrengtas įdomus muziejus.

Kayakoy – tai graikiškas kaimelis, įsitaisęs Tauro kalnų papėdėje, pietvakarių Turkijoje. Šioje Mažosios Azijos dalyje, visai netoli nuo garsiausių pasaulyje paplūdimių ir šurmuliuojančio Oludenizo uosto, nuo seno ramiai gyveno graikiškai kalbantys krikščionys. Originalus Kayakoi miestas buvo pastatytas 1700 m. Graikiškai jis vadinosi Karmylassos ir iki XX a. pradžios jame gyveno daugiau nei 20 000 nuolatinių graikų ortodoksų rezidentų. Šiandieninį Kayakoy miestą sudaro apie 3500 tuščių namų, dvi graikiškos stačiatikių bažnyčios, fontanai ir cisternos, kadaise drėkinusios miestą. Atšiaurios žiemos ir stiprūs vėjai miesto pastatus jau suspėjo paversti griuvėsiais, todėl miestas atrodo labai senas. Šiuo metu Kayaköy turi Turkijos istorinio paminklo statusą ir yra saugomas UNESCO. Siekiama jį prikelti naujam gyvenimui. Net keli namai jau atstatyti. Mieste-vaiduoklyje įkurtas privatus muziejus, kuriame galima susipažinti su miesto istorija.

Širinčė (Şirince). Mažas kaimelis Centriniame Egėjo regione, Izmiro provincijoje, prisiglaudęs kalvotoje vietovėje. Jis žymus savo vynu ir namais. Širinčė buvo graikų kaimelis, o dabar tai labai populiari vietovė tarp turkų, ypač savaitgaliais. Čia galima rasti alyvmedžių giraičių, persikų sodų, vynuogynų, galima aplankyti Švento Jono Krikštytojo bažnyčią, kuri buvo pastatyta 1805 m. Šiuo metu visi šventųjų veidai yra ištrinti. Pastatas yra struktūriškai labai geros formos, bet vidus visiškai pilkas, išskyrus dalis su freskomis. Žavingas šventorius yra privati nuosavybė, bet savininkai mielai leidžia suinteresuotus lankytojus ją pamatyti. Širinčėje būtina nusipirkti miestelio vyno, nes jis yra nepaprastai skanus.

Stambulas. Tai miestas, įsikūręs dvejuose žemynuose – Azijoje ir Europoje. Tik 2 % visos Turkijos teritorijos tenka Stambulo miestui. Tai bene įdomiausias miestas visoje Turkijoje, kurioje susipina europietiška ir senoji Turkijos kultūra. Mieste visuomet pilna žmonių, iš viso net 18 mln. (šešis kartus daugiau nei visoje Lietuvoje). Šį miestą verta pamatyti ir dieną, ir naktį. Čia gausu nepaprastai gražių mečečių, muziejų, daug kitų lankomų vietų, Didysis turgus su daugiau nei 4000 parduotuvėlių. O naktį nepaprastas naktinis gyvenimas, kurio nėra niekur kitur. Net vidury nakties pagrindinėje Istiklal gatvėje galima rasti daug maistu prekiaujančių žmonių, galima įsigyti ir drabužių. Tik pasirodžius juodiems debesims, iš karto pilna prekiautojų skėčiais. Šiame mieste – nepaprasta dviejų žemynų patirtis, tad pasilikite daugiau nei porą dienų, kad galėtumėte aplankyti visus nuostabiausius objektus, Princų salas, esančias tik 40 min. keltu nuo azijinės Stambulo dalies pabaigos. O jeigu jums pavyko Stambulą aplankyti balandžio mėnesio gale, verta apsilankyti tulpių šventėje.

Kapadokija – tai buvusi istorinė sritis, karalystė ir Romos provincija Mažosios Azijos pietrytinėje dalyje. Istorinis regionas yra didžioji Mažosios Azijos pusiasalio dalis, kuri yra Anatolijos plynaukštėje. Šis regionas yra populiarus savo kalnuotomis, be galo vaizdingomis vietomis, iš kurių viena yra Gioremės slėnis, paskelbtas pasaulio paveldu. Tai stulbinančio grožio geologinis stebuklas, kuriame susilieja nuostabi gamta ir turtinga istorija. Čia pilna neįtikėtinos formos kalvų, urvų, sudėtingų tunelių sistemų, netgi sudarančių ištisus požeminius miestus.
Ekskursijos organizuojamos iš Kemero regiono, Laros, Beleko, Alanijos regiono, Sidės regiono.

Konija įsikūrusi Anatolijos plokščiakalnio pietuose. Per šį miestą eina Stambulo-Bagdado geležinkelis. Čia galima pamatyti visai kitokią Turkiją. Čia gausu religinių tradicijų, kurių ekonominė raida visai nepaveikė. Populiariausias ir svarbiausias objektas Konijoje yra Mevlano muziejus. Šiame mieste gyveno Rumis Mevlana (XIII a.), garsus sufių teologas, mistikas bei poetas. Mavlevi pasekėjai įkūrė Mavlevi sufių ordiną, iškart po Rumio mirties, įkvėpti jo minčių, gyvenimo būdo bei aistros muzikai ir šokiui. Iš to kilo ir turkų tradiciniai šokiai – sama. Tai vyrai, apsirengę baltais rūbais su plačiomis klostėmis, besisukantys aplink savo ašį. Patartina kukliai apsirengti ir gerbti vietinių tradicijas, kad gyventojai su jumis elgtųsi draugiškai.

Ankara. Tai Turkijos sostinė. Po Stambulo tai antrasis pagal dydį miestas bei Ankaros provincijos centras. Gyventojų Ankaroje – 4,5 mln. Būtent šiame regione (Centrinėje Anatolijoje) turkų kultūra yra mažiausiai paveikta kitų tautų kultūrų, dėl to ji yra ryškiausia. Ankaros miesto centre ant kalno stovi pilis, kuri labai svarbi tautai, istoriškai reikšminga bei leidžianti pamatyti viso miesto panoraminį vaizdą. Čia galima rasti mauzoliejų, kuriame yra Atatiurko kapas. O iš mauzoliejaus teritorijos aukštumų galima pamatyti, kaip senoji Ankara perauga į naująją. Netoli Ankaros, pakeliui į Kapadokiją galima užsukti pabraidyti po nepaprastus druskos ežerus, į kuriuos panerti savo pėdą sugebėsite tik nuėję iki ežero vidurio.

Nemrut Dagas (Nemrut Dağ arba Nemrut Dağı) – tai 2134 m. aukščio kalnas pietrytinėje Turkijos dalyje. Kalno viršūnėje stūkso Komagenos karaliaus Antiocho I Teoso iš Komagenos mauzoliejus. (62 m.pr.Kr.). 1987 m. šis archeologijos paminklas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Šis mauzoliejus anksčiau buvo papuoštas 8-9 m skulptūromis iš akmens: pačio Antiocho I, liūtų, erelių bei graikų, armėnų ir persų dievų atvaizdais. O dabar skulptūrų galvos mėtosi dideliame plote, daugelio veidai subjauroti.
Ekskursijas organizuoja iš Ankaros regiono.

Ararato kalnas – aukščiausia Turkijos viršukalnė ir vieta, labiausiai žinoma dėl Didžiojo Potvynio, po kurio šioje vietoje užstrigo Nojaus Arka. Iki šiol rengiamos ekspedicijos, kurių tikslas – surasti Nojaus Arkos pėdsakus. Ararato kalnas yra miegantis ugnikalnis, kuris paskutinį kartą išsiveržė 1840 m. Dėl atšiauraus klimato visos kalno pusės yra plikos, be vešlesnės augmenijos ir medžių.

Karapinaro kraterio ežerai. Netoli Karapinaro srities, Turkijoje, centrinės Anatolijos pietinėje dalyje galima išvysti gamtos stebuklą – prieš milijonus metų susiformavusį senovinį vulkaninį kraštovaizdį su penkiais šlako kūgiais, dviem lavos laukais ir ugnikalnių krateriais, aplink kuriuos telkšo daugybė, taip vadinamų – Karapinaro kraterio ežerų. Geriausiai iš jų žinomi yra du: Dvokiantysis ežeras ir Kartusis ežeras. Pastarojo ežero centre styro vulkano krateris ir jis atrodo labai žavus, žiburiuojantis švieselėmis naktį. Tuo tarpu pirmojo ežero vandenys yra melsvai žalios spalvos ir sūrūs. Labai primena turkų visur pardavinėjamus mėlynus akmenukus nuo blogos akies.

AKTYVIOS VEIKLOS

Iškyla plaustais (raftingas). Tai nepaprasta vienos dienos iškyla plaustais nuotykių mėgėjams kalnų upėmis. Puiki pramoga nedidelei žmonių grupelei (6-10 asmenų). Prieš kelionę krante instruktoriai supažindina su saugumo taisyklėmis, plausto valdymu ir komandų vykdymu. Beplaukiant upe tenka įveikti įvairaus sudėtingumo slenksčius. Bet tai ne tik plaukiojimas, tai daug daugiau – nuostabūs gamtovaizdžiai su daug įspūdžių.

Išvyka džipais į kalnus. Tokioje išvykoje priartėsite prie gamtos su nuostabiais medžiais, besitęsiančiais gėlių laukais ir nesibaigiančiais pušynais, vingiuotais kalnų keliukais. Kelionės metu lydi nepaprasti kalnų vaizdai, upės, nedideli kaimeliai, pasirodantys tolumoje, turkiški patiekalai kaimo restoranėliuose.

Povandeninis nardymas. Nebūtina jokia nardymo patirtis, galima nardyti kartu su profesionaliais nardymo instruktoriais, grožėtis įvairiaspalvėmis žuvimis, įdomia augalija dviejų panėrimu metu Viduržemio jūroje.

Turkiška naktis. Būtina sudalyvauti turkiškoje naktyje. Tai nuostabi galimybė pažinti Turkijos kultūrą ir tradicijas, paragauti turkiškų patiekalų ir įvairių gėrimų vakarienės metu, dalyvauti puikioje pramoginėje programoje su pilvo šokiais, folkloriniais šokiais iš įvairių regionų, pilvo šokio konkursais ir daug kitų pramogų.

Turkiška pirtis. Norint pamatyti ir pajausti tradicinės turkiškos pirties kultūrą, atgaivinti kūną ir sielą, turkiška pirtis hamamas – būtent ta vieta. Čia atliekamos kelios procedūros – tradicinis kūno šveitimas, muilo putų masažas ir kūno masažas su aliejais.

Iškylos jachta. Daugiausia iškylų jachtomis galima rasti Kemere, nes būtent jis tituluojamas vienu didžiausių jachtų uostų Turkijoje. Pasirinkus iškylą jachta galima mėgautis žvejyba atviroje jūroje, maudynėmis ar vaizdingais paplūdimiais.

Slidinėjimas. Gal ir neįtikėtinai skamba, tačiau Turkijoje galima ir slidinėti. Palandokijos slidinėjimo kurortas įsikūręs vos 4 km nuo Erzurum – istorinio Turkijos miesto.

VIRTUVĖ

Turkiška virtuvė labai įvairi, turtinga savo patiekalų gausa ir brandumu. Patiekalams didelę įtaką darė ir daugybės užkariautų šalių kulinarinės tradicijos. Turkų virtuvė turi gana daug bendrų bruožų su kaimyninėmis šalimis. Per senąjį turkiškąjį paveldą siejasi su Azerbaidžano virtuve, o su Balkanų virtuvėmis – ilgamečiais istoriniais santykiais. Turkų virtuvės aukso amžius buvo XV-XVIII a., kai Osmanų imperijoje suklestėjo menas ir kultūra.
Turkai labai gausiai vartoja įvairias grūdinių kultūrų rūšis, pagrindinę vietą užima kviečiai. Iš pastarųjų kepama daugybė rūšių duonų, kurių bene žymiausia yra bazlama, pita, katmer, gaminamos iš neraugintos tešlos. Naudojama ir mielinė tešla, iš kurios kepami riestainiai simit ir pynutė çörek, bandelė poğaça, açma ir daug kitų, kurie dažniausiai valgomi pusryčių metu su sviestu ir uogiene. Daug jų pardavinėjami tiesiog gatvėse, o kainuoja dažniausiai 1 TRY. Börek – tai įdaryti tešlos gaminiai, ir tai yra viena svarbiausių tešlos gaminių rūšis. Galima rasti daugybę porūšių, jie vadinami pagal gaminimo būdą, formą ar įdarą… Svarbūs ir kiti tešlos patiekalai – giozleme (ant sadžo kepta įdaryta tešla) ar lahmadžun (tešlos lakštas su daržovių ir mėsos įdaru viršuje, turkiška pica), manti – turkiški koldūnai. Turkijoje taip paplitę kviečiai, kad jie naudojami ir kaip kruopos, iš jų gaminant bulgur – smulkias kietųjų kviečių kruopas, kurios dažniausiai Turkijoje pakeičia kuskusą ar ryžius, kurie vartojami kitose islamo virtuvėse.
Čia gausus pieno produktų pasirinkimas. Turkiškas jogurtas labai svarbus turkiškoje virtuvėje, jis dažnai patiekiamas kaip priedas šalia daugybės patiekalų. Iš jo gaminamas vasaros gėrimas airanas (jogurtas, sumaišytas su vandeniu ir žiupsneliu druskos), šalta agurkų sriuba ir daug kitų patiekalų. Turkijoje gaminama labai daug sūrių, dažniausiai iš avių pieno.
Turkiškoje virtuvėje naudojama daugybė ankštinių daržovių – žirnių, avinžirnių, lęšių, baltų pupelių, iš kurių dažniausiai ruošiami gausūs užkandžiai – meze. Iš ankštinių gaminamas visoje islamo virtuvėje paplitęs humusas.
Daržovės užima daug vietos virtuvėje. Svogūnas, česnakas, pomidoras, ankštinis pipiras – labai svarbios daržovės. Viena iš labiausiai naudojamų daržovių yra baklažanas, kuris naudojamas ne tik salotoms gaminti, bet ir daugybei garsių patiekalų: Patlıcan dolma (įdaryti baklažanai), hünkâr beğendi (baklažanų tyrė su sūriu), karnıyarık (įdarytas baklažanas su mėsa), imam bayildi (įdarytas baklažanas be mėsos), mussaka (baklažanų apkepas) ir kt. Dažniausiai daržovės ruošiamos troškinant jas savo sultyse, pagardinant keleta rūšių prieskonių ar citrinos sultimis – taip gaunama patiekalų rūšis, vadinama sulu yemek. Daržovės troškinamos ir alyvų aliejuje, tuomet patiekalai dažniausiai patiekami šalti, ši daržovių troškinių rūšis vadinama zeytinyağlılar. Yra dar viena atskira daržovių patiekalų rūšis, vadinama dolma. Ši rūšis darė įtaką balandėlių atsiradimui. Tai yra įdarytos daržovės, dažniausiai cukinija, baklažanas, pomidoras, moliūgas, paprika, kopūsto lapai, buroko ar vynuogių lapai. Tačiau tradicinė dolma gaminama be mėsos. Ji įdaroma ryžių ir prieskonių mišiniu, kartais naudojami džiovinti vaisiai su riešutais. Tuomet ji gali būti vadinama sarma.
Turkai vartoja ne tik daržoves. Jie vartoja nemažai mėsos ir žuvies valgių. Dėl religijos turkai nevalgo kiaulienos, bet plačiai valgoma aviena ir vištiena.
Turkiška sriuba čorba valgoma pietų bei pusryčių metu. Labiausiai paplitusios maistingos, įvairios lęšių, jogurto, kviečių sriubos. Turkijoje ir Centrinėje Azijoje populiariausia sriuba yra yayla – tai aromatinga ir aštri jogurtinė sriuba. Svarbiausios sriubų rūšys yra tarhana (kviečių su jogurtu), ezoelin (bulguro ar raudonųjų lęšių), buğday (jogurto), domates (pomidorų) rcimek (lęšių), domytes (pomidorų), mercimek (lęšių), düğün (vestuvinė), şkembe (skrandžio), paça, şehriye (smulkių makaronų), balık (žuvies), bademli tavuk (vištienos), tutmaç (lęšių ir makaronų), lahana (avienos) ir kt.
Brandus konditerijos menas – vienas garsiausių turkiškos virtuvės pasididžiavimų, formavęsis islamo virtuvės tradicijose, nuo XVI a. daręs didelę įtaką ir Europos konditerijai. Čia vartojama daugybė saldumynų rūšių, kurios paplitusios visose islamo virtuvėse: chalva, kanafeh, lokma, basbusa ir kt… Paprastai daugeliui saldumynų naudojamas cukraus ar saldžių sulčių sirupas, medus, tahinas – sezamo pasta, kuris komponuojamas su įvairiais elementais: miltais, tešla, džiovintais vaisiais, riešutais ir prieskoniais. Lokumas – vienas svarbiausių osmanų virtuvės išradimų, gaminamas net nuo XV a. iš cukraus sirupo ar medaus ir krakmolingos medžiagos. Daug yra žinomų ir pudingo tipų saldėsių, tokių kaip ryžių pudingas su šafranu, pudingas iš vištos krūtinėlės, saldi ryžių košė, migdolų ir pieno pudingas, saldi tiršta sriuba iš vaisių ir riešutų ir daug kitų… Vaisiai – svarainiai, figos, obuoliai, kriaušės net ir moliūgai – taip pat gausiai naudojami konditerijoje, jie įdaromi medumi, riešutais, prieskoniais ir termiškai apdorojami. Vienas iš garsiausių Turkijos virtuvės pažibų yra iš tešlos kepti baklavos pyragėliai. Baklava gaminama iš filo tešlos, kuri yra lengvut lengvutėlė, tepant kiekvieną tešlos sluoksnį sviestu ir įdarant riešutais arba džiovintais vaisiais, o pabaigoje užpilant sirupu. Baklavos rūšių yra labai daug, ją galima gaminti su pistacijomis, graikiniais riešutais arba įvairių riešutų miksu. Panašiai yra gaminama ir graikų baklava, ir azerbaidžianiečių pahlava, ir daug kitų šalių, esančių tame regione, turi panašius desertus. Desertas yra labai saldus, daug gabalėlių sunku suvalgyti.

NAUDINGA INFORMACIJA

Asmens dokumentai. Keliaujant į Turkiją Lietuvos Respublikos piliečiams būtinas pasas. Asmens tapatybės kortelė vykstant į Turkiją netinka. Pase turi būti ne mažiau kaip vienas tuščias lapas vizai bei atvykimo / išvykimo spaudams. Pasas turi galioti ne trumpiau kaip 6 mėnesius, skaičiuojant nuo kelionės pabaigos.

Vizos. Lietuvos Respublikos piliečiams viza nereikalinga, jeigu vykstama turistiniais tikslais. Bet yra apribojimai, kad šioje šalyje galima viešėti ne ilgiau kaip 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Vykstant į Turkiją kitais tikslais, viza yra privaloma.

Kalba. Turkijoje oficiali kalba yra turkų. Turistinėse vietovėse, kurortuose kai kur galima susikalbėti ir vokiečių, anglų, rusų kalbimis.

Religija. 99,8 % gyventojų Turkijoje yra musulmonai. Musulmonų maldos namai – mečetė. Turkija yra vienintelė tarp islamo šalių, kuri įtraukė pasaulietinį požiūrį į religiją, į šalies konstituciją bei garantuoja absoliučią tikėjimo laisvę ne musulmonams. Turkai labai religingi. Meldžiasi penkis kartus per dieną – tai viena iš musulmonų pareigų pagal Koraną ir Suną. Ramadano metu asmenys, išpažįstantys islamą, negali valgyti ir gerti dienos metu, susilaiko nuo rūkymo, lytinių santykių ir garbina dievą. Tai ne tik pasninkas, ramadanas turi žymiai didesnę reikšmę. Tai apsivalymo laikotarpis, mėnuo skirtas susikaupimui, susilaikymui. Ramadano gali nesilaikyti tik vaikai, senyvi, ligoti žmonės, moterys, kurios laukiasi ar maitina savo vaikus.

Valiuta. Turkijos valiuta – turkiška lira (TRY). Daug įstaigų priima ir eurus ar JAV dolerius, tačiau su savimi reikėtų turėti ir pakankamai turkiškų lirų. Daug kur galima atsiskaityti kortele, tad sunkumų turėtų nekilti. Beveik visuose miestuose, kurortuose yra valiutų keityklos, kuriose siūlomi geri užsienio valiutų kursai. Viešbučiuose, kai kuriose parduotuvėse ir kitose mažmeninėse prekyvietėse pinigai pirkėjams keičiami, bet nepalankiu kursu. Jei deratės dėl prekės, prisiminkite, kad atsiskaitymas užsienio valiuta priimtinas, gal net pageidaujamas, ir palankus deryboms. Visada paranku turėti su savimi šiek tiek užsienio valiutos.

Kainos. Turkijoje kainos ne itin skiriasi nuo Lietuvos kainų. Maisto kainos labai panašios. Benzinas Turkijoje – 1 l benzino 4,89 TRY. Drabužių galite įsigyti žymiai pigiau. Musulmoniškoje šalyje alkoholis žymiai brangesnis (pvz., vienas kokteilis apie 24 TRY). Vienas pakelis Marlboro cigarečių 10 TRY.

Arbatpinigiai. Turkijoje arbatpinigių tikėsis visi aptarnaujantys. Viešbutyje – nešikai, kambarinės (palikti po pagalve), padavėjai restorane. Taip pat reikia palikti autobuso vairuotojui, važiuojant į ekskursiją. Bet tai nėra privaloma.

Lauktuvės. Lauktuvėms iš Turkijos galima parvežti turkiškų saldumynų, įvairių suvenyrų su turkiška akimi, turkiškos arbatos, stiklines arbatai, rožių vandens, prieskonių, konservuotų alyvuogių, riešutų, figų, anyžinės rakijos, naminio alyvuogių aliejaus, muilo, žalvario ir vario gaminių, keramikos dirbinių, kaljaną, tabako, turkiškų kilimų, šalikėlių ir kt…

Derėkitės. Nebūtina visko pirkti iš karto, geriausia pirmą dieną tik apžiūrėti viską, palyginti kainas. Prekeiviams labai patinka bendrauti, norint įvertinti situaciją jie dažnai kalbina, klausia, iš kur esate, ar pirmą kartą čia, kas labiausiai patinka, dažnai pasiūlo išgerti arbatos. Prieš atvykstant geriausia būtų išmokti keletą frazių ir turkų kalba, bent jau paklausti „kiek kainuoja?“, tuomet, jei turite bent keletą turkiškų bruožų, jums pasakys mažesnę kainą.

Nuotraukos. Turkijoje laikoma įžūliu ženklu, jei atėję į mečetę pulsite fotografuoti besimeldžiančius musulmonus. Negalima fotografuoti karinių objektų, valstybinių įstaigų, tiltų, uostų. Taip pat oficialiai uždrausta fotografuoti maudymosi kostiumėliais apsirengusias merginas be jų sutikimo. Ankaroje negalima fotografuoti mauzoliejaus vidaus, kuriame yra Atatiurko palaikai.

Apranga. Lankantis šventose vietose reikia pridengti kelius bei pečius, moterims ir merginoms reikėtų užsimesti skarą ant galvos. Batus turėsite palikti už durų. Gerbkite religiją ir vietos gyventojus, neišsinuoginkite per daug, kad ir kaip karšta būtų.

FOTOGALERIJOS

TURKIJA. Linos fotografijos iš kelionės į neatrastą Turkiją >

TURKIJA. Linos fotografijos iš kelionės į Turkiją, Marmarį >

TURKIJA. Viktorijos ir Luko nuotraukos iš kelionės po Turkiją motociklu >

EUROTRIPAS. Giedrės nuotraukos iš kelionės kemperiu iki Stambulo >