Nors šią vasarą Berlynas teigia švenčiąs 775-tąjį gimtadienį, jam tėra „gerų“ dvidešimt. 1989-aisiais nugriauta Berlyno siena, skyrusi rytinę dalį nuo vakarinės, ir miestas susijungė į tokį, kokį mato
Šiandieninis Berlynas pirmiausia nustebino savo neišskirtinumu. Galbūt labiausiai dėl to kalti mano lūkesčiai ir naivus tikėjimas posakiais apie vokišką tvarką. Nėr ten jokios tvarkos. Na, bent jau tokios, kuri mūsų, lietuvių, akimis pasirodytų išskirtinė. Piktžolės, šiukšlės kampuose ir prastas kvapas čia natūralūs dalykai. Ačiū tik miesto sanitarams, kurie, kai nemiega po tiltais, surenka bent tuščius alaus butelius (vienas tokių tvarkdarių, nesupratus jo, puikia anglų kalba perklausė, ar tikrai neturim smulkių).
Ilgėliau pavaiksčiojus gatvėmis gali pagalvoti, kad vokiečiai apskritai negamina maisto. Na, gali jie tą savo dešrą, vadinamą currywurst, pasidaryt, bet šiaip atrodo, kad po darbo užsuka į kebabų kioską, itališko maisto kavinukę ar koki rytiečių restoraną. Dar įmaišom krūvą įvairaus plauko burgerių, ir štai tokia ta vokiška virtuvė. Na, gal būtų teisingiau ją vadinti berlynietiška, nes mažesniuose miesteliuose, tikiu, padėtis kitokia.
O paskutinis teksto žodelis tebūnie vokiškas – rindfleischetikettierungsüberw
Linas Krisiukėnas
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.
Bendraukime. Klausk ir dalinkis savo patirtim.