KELIONIŲ ISTORIJOS: 594 žodžiai apie Berlyną

Ne visai planuotai ir ne visai tikėtai atsidūriau Berlyne. Nežinau, ar iš to silpnumo vasaros pabaigos bilietų išpardavimui, ar dėl noro pabandyti naują keliavimo būdą, pasinaudojome pigių autobusų linijomis „Simple Express“. Jie nuo šios vasaros pradžios siūlo naują kryptį – Vokietijos sostinę Berlyną. Apie 14 valandų trukusią kelionę paverkšlensiu kitąkart, geriau pakalbėkim apie antrą pagal dydį miestą Europoje, apniokotą Antrojo pasaulinio karo, tačiau dabar atstatytą ir glaudžiantį 3,5 milijono gyventojų.

Nors šią vasarą Berlynas teigia švenčiąs 775-tąjį gimtadienį, jam tėra „gerų“ dvidešimt. 1989-aisiais nugriauta Berlyno siena, skyrusi rytinę dalį nuo vakarinės, ir miestas susijungė į tokį, kokį matome šiandien. Apskritai šiam miestui paskutinis šimtmetis buvo ne koks: toks vienas Adolfas, kuriam žydai nepatiko, privirė košės tiek, kad užteko visam amžiui.

Šiandieninis Berlynas pirmiausia nustebino savo neišskirtinumu. Galbūt labiausiai dėl to kalti mano lūkesčiai ir naivus tikėjimas posakiais apie vokišką tvarką. Nėr ten jokios tvarkos. Na, bent jau tokios, kuri mūsų, lietuvių, akimis pasirodytų išskirtinė. Piktžolės, šiukšlės kampuose ir prastas kvapas čia natūralūs dalykai. Ačiū tik miesto sanitarams, kurie, kai nemiega po tiltais, surenka bent tuščius alaus butelius (vienas tokių tvarkdarių, nesupratus jo, puikia anglų kalba perklausė, ar tikrai neturim smulkių).

Na, bet pirmas įspūdis retai būna teisingas. Pakėlęs akis nuo šaligatvių ir baigęs ieškoti priekabių, supranti, kad Berlynas yra istorinis didžiąja raide. Tik priešingai Romai ar Atėnams, visi svarbiausi čia nutikę įvykiai aprašomi istorijos vadovėlių antrojoje pusėje, kur pradedama kalbėti apie naujausiuosius laikus.

 

Tai ideali vieta tiems, kurie prijaučia Antrajam pasauliniam karui: Siena su visais postais ir muziejais aplink ją, Reichstagas, Holokausto memorialas ir visur gausybė pardavėjų, pasiruošusių nuplėšti iš jūsų penkis eurus už rūsyje rastą sovietinį ženkliuką. Negalima nuvertinti ir senosios architektūros paminklų, tokių kaip  Brandenburgo vartai, Berlyno katedra ar Muziejų sala, įsikūrusi tarp Šprė upės krantų pačiame miesto centre.

Vokietijos sostinė kiek daugiau nei porą kartų didesnė plotu už mūsiškę, tačiau, priešingai nei pas mus, susisiekimas veikia bene idealiai. Šlovė požeminiam metro. Panašu, jog kitas mitas apie Vokietiją, mano galvoje tikriausiai suformuotas „Alarm für Cobra 11“, kad čia žmonės visiški transporto fanai, pasiteisino. Nesuprantant nė žodžio vokiškai (tas iš Š raidės nesiskaito), susiorientuoti vaikiškai paprasta: žvilgsnis į žemėlapį, kurių pilni kampai, kelios spalvos, keli brūkšneliai, trys minutės apmąstymų ir BAM, jau važiuoji kaip vietinis turkas, Berlyne gyvenantis 10 metų. Dienai toks malonumas metro kainuoja apie 6 eurus (20Lt). Gaila, tačiau studentai Vokietijoje į varguolių kategoriją nepatenka ir visiems vyresniems nei 14 metų tenka mokėti pilną kainą. Kadangi metro ne taip krato kaip mūsų šimtamečiai vielabraukiai, tipinį vaizdą – kostiumuotą vokietį, skaitantį didžiulį laikraštį – pamatysi gana dažnai. O ir pensininkų, besiskundžiančių, kad nėr kur jiems sėst, nepastebėjau – tiesiog puikus mikroklimatas.

Jei dėl man absoliučiai nesuprantamų priežasčių jums nepatinka metro (na gerai, kaina didoka), reikės alternatyvos, nes atstumai, kaip minėjau, tikrai nemaži, ir kojos gali greitai pasiduoti. Viena jų – dviračiai. Jų infrastruktūra išvystyta ne ką prasčiau: pradedant dviračio nuoma vos ne kiekviename kioske, baigiant atskiromis eismo juostomis ir šviesoforo sekcijomis.

Ilgėliau pavaiksčiojus gatvėmis gali pagalvoti, kad vokiečiai apskritai negamina maisto. Na, gali jie tą savo dešrą, vadinamą currywurst, pasidaryt, bet šiaip atrodo, kad po darbo užsuka į kebabų kioską, itališko maisto kavinukę ar koki rytiečių restoraną. Dar įmaišom krūvą įvairaus plauko burgerių, ir štai tokia ta vokiška virtuvė. Na, gal būtų teisingiau ją vadinti berlynietiška, nes mažesniuose miesteliuose, tikiu, padėtis kitokia.

Jei reikėtų trumpai, Berlyną pavadinčiau dideliu, vėlai einančiu miegoti tarpkultūriniu miestu, kaip pagrindinę atrakciją siūlančiu turistams savo margą istoriją. Aš Pasauliniais karais žaviuosi neperdaugiausiai, tai ir miesto didžiausias privalumas neprivertė krykštauti, aikčioti ir žadėti sau, kad sugrįšiu čia dar. Jokiu būdu neatkalbinėju pasitaikius progai užsukti, pamatyti ten tikrai yra ką.

O paskutinis teksto žodelis tebūnie vokiškas – rindfleischetikettierungsüberwachungsaufgabenübertragungsgesetz.

Linas Krisiukėnas

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.