Kokią šventę nori švęst? :)

Kiekviena šalis turi švenčių, kurias mini nedarbo dienomis, šeimos susibūrimais ar kitaip. Kai kurios yra nacionalinės, kai kurios yra minimos skirtingu laiku skirtingose šalyse. Pateikiame populiariausias šventes, jų kilmės istorijas ir jų šventimo ypatumus.

	Motinos diena Įvairios šalys Motinos dieną švenčia skirtingu laiku, nes skiriasi šventės kilmės istorijos. Žmonės įvairiose šalyse nuo seno garbino moteriškąsias dievybes, būtent dėl tos pačios priežasties – motina buvo siejama su gyvybės nešėja. Taigi visos Visatos gyvybė buvo aiškinama kaip pagimdyta antgamtiškos kilmės motinos. Graikai garbino Gają, romėnai – Artemidę, egiptiečiai – Izidę, o lietuviai – Žemyną. Tai žemės deivės. Kitos moteriškos deivės buvo susietos su moterų darbais, rūpesčiais, gimimu, gyvenimu ir mirtimi. Jos rūpinosi žemės derlingumu, moterų vaisingumu, globojo vaikus, lėmė jiems gerą likimą. Europiečiai Motinos dienos šventę kildina iš motinos garbinimo papročio Antikinėje Graikijoje. Motinos garbinimas buvo palydimas festivaliu graikų deivei Kibelei, Krono žmonai. Festivalis pradėtas rengti Mažojoje Azijoje pavasario lygiadienį, o pačioje Romoje susiklostė tradicija ją švęsti nuo kovo 15 iki 18 d. Antikos romėnai taip pat turėjo šventę – Matronalia, skirtą Jononai, todėl dažniausiai motinos buvo sveikinamos ir joms teikiamos dovanos būtent šią dieną. Kai kuriose katalikiškose šalyse Motinos diena buvo skirta ne kiekvieno mamai pasveikinti, o plačiąja prasme – Motinai Bažnyčiai.
	Darbo diena Tarptautinės darbo dienos ištakos siekia dar 1886 metus. 1886 m. gegužės 1-ąją Čikagos miesto policija buvo priversta malšinti darbininkų demonstraciją, kurios metu darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Malšinant demonstraciją neapsieita be aukų. Po trejų metų Paryžiaus II tarptautinis kongresas paskelbė gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena. Dabar Tarptautinės darbininkų šventės metu siekiama ne tik pagerbti gerus darbuotojus, bet ir atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata. Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Kanadoje Darbo šventė švenčiama pirmąjį rugsėjo pirmadienį. Paradoksalu, tačiau daugelyje šalių šią dieną nedirbama…
	Užgavėnės Užgavėnės skirtingose šalyse vadinamos įvairiais pavadinimais – „riebusis“, Blynų antradienis ir kt. Užgavėnės – sena šventė, žinoma visose Europos šalyse. Jos paskirtis – išvyti žiemą, paskatinti greičiau ateiti pavasarį. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų. Šis laikotarpis būna nuo vasario 5 iki kovo 6 d. Užgavėnių istorija prasidėjo kur kas anksčiau nei europiečiai įsikūrė Naujajame Pasaulyje. Antikos laikais vasario viduryje romėnai šventė Luprecalia, cirką primenančią šventę, kuri buvo kiek kitokia nei šiandieninės Užgavėnės. Kai Roma priėmė krikščionybę, buvo nutarta kai kuriuos pagonybės elementus sujungti su naująja religija, užuot juos visiškai panaikinus. Nepaisant to, kad Užgavėnių kilmė yra katalikiška, šiandien ji yra plačiai paplitusi po daugybę šalių. Kai kur Užgavėnės švenčiamos kaip karnavalas, trunkantis nuo sausio 6 d. iki Pelenų dienos (pirmoji diena po Užgavėnių). Pavyzdžiui, Alabamoje Užgavėnių renginiai prasideda dar lapkričio mėnesį ir įvairiais paradais ir karnavalais švenčiama iki pats Pelenų dienos. Užgavėnės yra plačiai paplitusi šventė, gerai žinoma ir Rio de Žaneire (Brazijijoje), Sidnėjuje (Australijoje) ir Naujajame Orleane (Luizianoje).
	Šv. Valentino diena Švento Valentino diena arba tiesiog Valentino diena švenčiama vasario 14 dieną. Manoma, jog Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas, gyvenęs III a. po Kr. Tuomet Romos imperatorius Klaudijus II buvo išleidęs įsakymą, draudžiantį tuoktis. Buvo tikimasi, kad taip daugiau vyrų eis kariauti ir ginti Imperiją nuo išorinės agresijos ir vidinio chaoso. Klaudijus II manė, kad vedę vyrai yra emociškai labiau prisirišę prie savo šeimų, todėl negali būti geri kariai. Vyskupas Valentinas, matydamas jaunų žmonių skausmą, slapčia juos sutuokdavo. Klaudijus II, išgirdęs apie šį „meilės draugą”, suėmė jį ir uždarė į kalėjimą. Jis buvo nubaustas mirtimi vasario 14 dieną. Po kiek laiko Valentinas buvo paskelbtas šventuoju. Valentino dienos tradicijos keičiasi kartu su epochomis. Australai, ispanai, anglai ir prancūzai Valentino dieną švenčia vienodai – savo slaptiems mylimiesiems siunčia atvirukus, o sutuoktiniams ir mylimiesiems – dar ir dovanų. Amerikiečiai atvirukus siunčia visiems, ką myli – sutuoktiniams, draugams, draugėms, sūnums ir dukterims. Vokiečiai, belgai ir austrai nesiunčia anoniminių atvirukų, tačiau savo sutuoktiniams ir mylimiesiems dovanoja gėlių ir saldumynų. Japonijoje priimta dovanoti šokoladą. Švedai ir italai Valentino dienos iš viso nešvenčia. Vidurio Europoje ši šventė pradėta minėti tik po Antrojo Pasaulinio karo.
	Šv. Patriko šventė Apie šv. Patriką, Airijos šventąjį ir globėją, sukurta keletas pasakojimų. Pagal vieną istoriją, jis gimė Velse apie 385 metus. Jo tikrasis vardas buvo Maewynas ir jis būtų gavęs Airijos vyskupo vietą, tačiau stokojo pinigų mokslams. Šv. Patrikas mirė 461 m. kovo 17 d. Nuo tada ši diena švenčiama jo garbei. Daug airių folkloro skirta būtent šiai šventei. Vieni pasakoja, kad šv. Patrikas galėjęs prikelti žmones iš numirusiųjų. Kiti teigia, kad jis išvaręs visas gyvates iš Airijos. Kai kurie šį pasakojimą laiko pagonių pavertimo krikščionimis metafora. Iš pradžių šv. Patriko diena buvo katalikų šventė ir tik vėliau ji virto pasaulietine. Vienas iš svarbiausių šventės ir pačios Airijos simbolių – trilapis dobilas. Šiandienines linksmas šv. Patriko dienos tradicijas airių emigrantai išpopuliarino visame pasaulyje. Tačiau labiausiai, žinoma, ši diena švenčiama pačioje Airijoje. Daugybę turistų vilioja itin spalvingos Dublino ir kitų miestų eisenos, vyraujanti puošni žalia spalva (Airijos gamtovaizdžio simbolis) ir tamsus „Guinesso“ alus. Manoma, kad viena iš šventės populiarumo priežasčių ta, kad jos data yra tik keletą dienų prieš oficialią pavasario pradžią.
	Chanuka Tai tradicinė žydų šventė, kitaip vadinama Šviesų švente, per kurią aštuonias dienas, nuo gruodžio 22 iki 29 d., deginamos žvakės. Pagrindinis šventės elementas yra devynšakės žvakidės – chanukijos – šviesa. Chanukos istorija siekia 200-uosius metus prieš Kristų, kai graikų kariuomenę, puolusią negausias žydų pajėgas, sutriuškino keli žydų karžygiai. Visa, kas liko iš didžiulės žydų tvirtovės – buteliukas su aliejumi, kurio žvakėms deginti turėjo pakakti tik vieną dieną. Tačiau įvyko stebuklas – vieną dieną turėjusios degti žvakės degė ištisas aštuonias. Taigi kiekvienais metais žydai tą pamini, degindami žvakes aštuonias dienas. Chanukos šventės dienomis yra įprasta valgyti sklindžius, spurgas ir kitus aliejuje pagamintus patiekalus. Vaikai žaidžia vilkelį. Šiam žaidimui vaikams buvo dalijami smulkūs pinigai; iš šio papročio išaugo tradicija Chanukos šventės metu vaikams dovanoti pinigus. Prisiminimai apie žydų karių narsumą yra įamžinami įvairias šiuolaikines sporto bendrijas ir komandas pavadinant „Makabi“ vardu.
	Helovynas Helovynas arba Vaiduoklių šventė vyksta spalio 31 d. Nors Helovynas yra labai populiarus, nedaug žmonių iš tiesų žino, ką ši šventė ir jos motyvai reiškia. Net jos kilmę sunku suprasti. Daugelis yra girdėję, kad Helovynas yra pagoniška, ikikrikščioniška šventė su keltų tradicijomis. Dažniausia Helovyno kilmės versija – tai keltų šventė, kuri lapkričio 1 d. pažymėdavo ir keltų naujuosius metus, ir dieną, kai buvo tikima, jog mirusiųjų sielos grįždavo aplankyti žemės. Šiandien paplitęs vaišių arba pokšto paprotys (kai žmonės, dažniausiai vaikai, vaikšto po namus ir prašo saldainių, o jei negauna, krečia pokštus), manoma, kilo ne iš keltų, bet iš vieno IX a. buvusio papročio, kai lapkričio 2 d. krikščionys ėjo iš namų į namus, prašydami „sielos pyragėlių“, pagamintų iš kvadratinių duonos gabalėlių su razinomis. Kuo daugiau jų žmonės gaudavo, tuo daugiau maldų jie prižadėdavo už pyragų davėjų mirusius artimuosius. Tuo metu buvo manoma, kad mirusieji lieka tarp žemės ir dangaus ir net nepažįstamojo malda gali padėti sielai pasiekti dangų. Šios šventės metu žmonės dėvi specialius kostiumus, linksminasi, vaišinasi, buria, pasakoja baisias istorijas apie raganas ir vaiduoklius bei triauškia obuolius. Daugelis iš moliūgų išsiskaptuoja žibintus.
	Velykos Krikščioniškoji Velykų kilmė – tai izraelitų minimas išsilaisvinimas iš Egipto vergovės, švenčiamas pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis. Velykos – pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to ši šventė yra kilnojamoji. Krikščionių Velykų apeigos visuomet prasideda Verbų diena, praėjus septynioms gavėnios savaitėms. Didžiąją savaitę po Verbų sekmadienio Bažnyčia prisimena Kristaus kančios istoriją. Paprotys marginti kiaušinius siekia pirmykštės bendruomenės laikus: senovės Indijos filosofijoje margutis – tai Visatos gyvybės pradžia, Egipte kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų Rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus.
	Šv. Kalėdos Tai senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė, švenčiama gruodžio 25-26 d. Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Tiesa, dėl tikslios Jėzaus Kristaus gimimo datos vieningos nuomonės nėra. Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus“ – atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės arba saulės dievo atgimimo diena. Toks dievas egiptiečiams buvo Oziris, babiloniečiams – Tamuzas, iraniečiams – Mitra ir kt. Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas. Visur atsiranda tokių elementų kaip Kalėdų Senelis, saldumynai, įvairūs žaisliukai, blizgučiais puoštos eglutės, dovanėlės. Miestai puošiami mirgančiomis lemputėmis, prekybininkai kasmet vis anksčiau ima siūlyti šventines nuolaidas. Dovanų pirkimas neretai tampa galvosūkiu: nenuostabu, kad Kalėdos sukelia didelį stresą. Todėl nenuostabu, kad vis dažniau prabylama apie tai, kad Kalėdos praranda šventės kaip „švento laiko“ prasmę: jos vis labiau sukomercinamos, tampa prievole.
	Naujieji Metai Tai šventė, skirta paminėti metų virsmą, sąlyginę kalendorinių metų pradžią. Naujųjų metų datą (sausio 1-ąją) nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr.m.e. Po 1582 m. popiežiaus Grigaliaus XIII įvykdytos kalendoriaus reformos, Naujieji metai sausio 1-ąją pradėti švęsti visuose katalikiškuose kraštuose. Pasaulyje įvairių tikėjimų ir kultūrų žmonės metų atskaitos tašką yra pasirinkę priklausomai nuo naudojamo kalendoriaus. Todėl kai kurių kitų religijų bei kultūrų Naujieji Metai švenčiami kovo bei balandžio mėnesiais, tačiau yra švenčiamų ir rudenį. Tradicijos įvairiuose kraštuose yra panašios. Naujųjų metų išvakarėse žmonės neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Buvo tikima, kad pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks.