 |
Laukė planuotos vasaros atostogos.
Su keleta draugių nusprendėme, kad norime kur nors pakeliauti, o kitos progos pailsėti tokį ilgą laiką tikriausia nebeturėsime. Taigi nusprendėme, kad reikia išnaudoti šią galimybę, todėl vienbalsiai nutarėme – kur nors keliausime. |
       |
Pirma mintis buvo nuskristi į Australiją, ten išsinuomoti autobusiuką ir važiuoti rytine pakrante nuo Šiaurės (Didžiojo Barjerinio Rifo) iki Rytų (Adelaidės) aplankant Brisbaną, Sidnėjų, Kanberą, Melburną. Deja, lėktuvų bilietai mums pasirodė per brangūs ir nei viena iš mūsų neišdrįso imtis autobusiuko vairuotojo pareigų. Be to, vidutinė oro temperatūra Australijoje liepos mėnesį siekia vos 10 laipsnių.Antras mūsų variantas buvo Kanada. Kelionės planas iš esmės būtų buvęs panašus – tik būtume keliavę nuomotu lengvuoju automobiliu, o apsistotume pakelės moteliuose nacionaliniuose parkuose. Tačiau pasaulis išgirdo apie SARS plitimą. Virusas išplito kone po pusę pasaulio, todėl nutarėme geriau niekur iš Europos nevykti.Liepos pirmąją nusipirkome Interrail pasus ir lėktuvo bilietus į Miuncheną, iš kur ir pradėjome savo neįtikėtiną kelionę po centrinę ir Rytų Europą. Šis pasas – tai traukinio bilietas, leidžiantis važiuoti traukiniu tiek kartų, kiek tik nori 22 dienų arba mėnesio laikotarpyje (priklauso nuo to, kokio tipo pasą pirksi).Nuvykę į Miuncheną nelabai turėjome ką veikti, nes visą laiką lijo, tad visos trys turėjome progą baigti skaityti „Harį Poterį ir Fenikso broliją“ (kurią paskui teko tampytis visos kelionės metu). Iš Vokietijos kirtome Austrijos sieną ir pirmoji mūsų stotelė ten buvo Insbrukas ir kopimas į kalnus.Po to sekė Salzburgas, kur mano draugė (tikriausia didžiausia filmo „Muzikos garsai“ gerbėja) negalėjo atsidžiaugti esanti matytose vietovėse, ir galiausiai – Viena. Abu miestus skyrė tik trys valandos kelio, todėl sėdusios į traukinį ryte, per pietus jau buvome Vienoje. Daugumoje centrinių stočių buvo informacijos punktai, siūlantys apsistojimo vietų. Kiekviename mieste užtrukome tiek, kiek norėjome, ir mums užteko ne daugiau kaip 24 valandų kiekviename mieste. Manėme, kad esame jaunos ir nekantrios, o pasaulis juk toks didelis, tad neverta švaistyti laiko vienoje vietoje.Kita mūsų stotelė buvo Praha, gražioji Praha. Nuostabiausias miestas pasaulyje! Iš Prahos sėdome į naktinį traukinį ir po 8 valandų buvome Budapešte. Teko papildomai sumokėti už miegamąjį kupė, tačiau tai buvo vistiek pigiau už nakvynę jaunimo namuose.Vengrijoje kelias dienas praleidome prie Balatono ežero, turistų mėgstamiausioje Vengrijos vietoje. Tame regione nebuvo jaunimo hostelių, tačiau problemų susirasti nakvynę nebuvo. Gal kiek sudėtingiau buvo dėl kalbos – nustebome, kad beveik niekas nekalbėjo anglų, prancūzų, vokiečių ar ispanų kalbomis.
Iš Vengrijos vykome į Slovėniją. Aplankėme sostinę, Karst regioną su jo giliais ir dideliais urvais, gražų Bohinsko Jezero ežerą, kuris man taip patiko, kad net galiu pavadinti gražiausia ir įsimintiniausia mano matyta vieta pasaulyje. Mane pakerėjo jos grožis, ramybė, žavesys ir galimybė užsiimti kuo tik nori – pasivažinėti dviračiais, paplaukioti kanojomis ir kt. Mūsų Interrail pasas galiojo ir Kroatijoje, bet šioje šalyje nebuvo labai patogu keliauti traukiniais, tad vakarine pakrante keliavome iš Šiaurės link Pietų laiveliais (kai kurios kompanijos Interrail pasų turėtojams taiko nuolaidas ir perkant keltų bilietus). Dalmatijos pakrantė tikrai įspūdinga ir ją verta aplankyti. Trogir, Hvar, Korkula – čia daugybė salelių, lengvai pasiekiamų vandens taksi. Kai kurios salelės labai mažos – skirtos tik jūsų kompanijai. Iš Dubrovniko Pietų Kroatijoje kėlėmės keltu į Bari Italijoje, o iš ten sėdome į naktinį traukinį link Venecijos. Miestas tikrai labai gražus, tačiau pernelyg daug turistų. Be to, buvo neapsakomai karšta. Buvo sudėtinga rasti nakvynę, tad po ilgų paieškų apsistojome vienuolyne, kur kambariu teko dalintis su dar 30-čia merginų, o lovose būti (nes gesinamos šviesos) 10 valandą vakaro. Na, pavadinkime tai… gyvenimiška patirtimi. Iš Venecijos važiavome į paskutinę mūsų stotelę – Milaną, o iš jo – lėktuvu namo. Šios keturios savaitės buvo pačios nuostabiausios mano gyvenime, pamatėme tiek daug Europos miestų, tradicijų, kultūrų ir gyvenimo būdų per tokį trumpą laiką. Kelionė traukiniu nė karto nepasirodė nuobodi ar per ilga (žinoma, dėl visa ko juk turėjome „Harį Poterį“), o jos metu sutikome daug įdomių ir skirtingų žmonių. Visiems rekomenduoju bent kartą gyvenime tai išbandyti ir patirti. Simona Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |
Bendraukime. Klausk ir dalinkis savo patirtim.