Maršrutą pasirinkome gana tradicinį – keliavome po centrinį Iraną: Teheranas – Isfahanas – Širazas – Persepolis – Yazdas – Chak Chak – Chelgerd – Kharanaq – Teheranas. Skridome su Ukraine International Airlines per Kijevą, kurios siūlo gana pigius skrydžius į Teheraną.
Prieš skrendant persirengėme „padoriais“ drabužiais, lėktuve labai sandariai papuošėme galvas skaromis, ko vėliau taip uoliai nedarėme, nes nors galvos apdangalas moterims yra privalomas, pora išlindusių sruogų niekam nekliūna, o į turistus žiūrima dar atlaidžiau.
Stereotipų apie musulmonų moteris ir jų padėtį visuomenėje pilna, tačiau realybė nėra tokia baisiai slegianti kaip dažnai vaizduojama – visi elgiasi pagarbiai, moterys laisvai vairuoja, vaikšto vienos dieną ar naktį (mano manymu, Irane dažnai saugiau negu Lietuvoje), jos sudaro daugumą universitetuose (nors darbo užmokesčiai dažnai yra mažesni nei vyrų). Žinoma, moterų ir vyrų erdvės atskirtos: tiek maldos kambariai, tiek vietos viešajame transporte. Kiek teko matyti ir bendrauti, dauguma suvaržymų yra pačių moterų galvose. Dažnai jos meta mokslus, karjeras vos tik gavusios progą ištekėti arba išteka, kai nepavyksta emigruoti, ir tampa namų šeimininkėmis. Kadangi paprastai toks gyvenimas netenkina, viskas baigiasi skyrybomis ir depresijomis. Taip pat sutikdavome daug jaunų panelių, kurios užklausdavo, iš kur esame ir su kuo keliaujame. Kai atsakydavome, kad vienos, jos nustebdavo, bet labai džiaugdavosi ir girdavo mus. Aišku, lengva mums taip elgtis, Irane reikia gauti bent tėvo leidimą keliauti vienai, nors, žinoma, geriau padorumo dėlei keliauti su šeima. Taigi, taip ir nesuprantu iki dabar, mes legaliai ar nelabai elgėmės, nes mūsų tėvų sutikimai buvo labai migloti ☺.
Kelionę pradėjome ir baigėme Teherane, bet per tas porą dienų pamatėme dvi visiškai skirtingas Teherano puses. Pradžioje apsistojome prastesnėje Teherano dalyje, tačiau čia daug istorinių objektų bei žymių mečečių.
Pirmąją dieną gavome tokį kultūrinį ir apskritai bet kokį šoką, kad likusią kelionės dalį mus mažai kas stebino. Į savo hostelį, kurio interjeras labiau priminė kalėjimo nei hostelio, atvažiavome naktį, kai miestas buvo tuščias. Ryte išėjusios pamatėme tokį chaosą, kad nežinojome, kaip elgtis ir kaip eiti. Mašinų pilna, motoroleriai važiuoja pro pėsčiųjų takus, žmonės tempia kažkokius vežimus, smogas, visi pypsina. Kai pagaliau šiek tiek apsipratome, susidūrėme su vienu baisiausių iššūkių – pereiti gatvę. Perėjų nėra, šviesoforų taip pat, transporto priemonės nestoja, o gatvės, kaip priklauso didmiesčiui, – didelės. Taigi, mokėmės šio mums kiek nesuprantamo meno pereiti gatvę. Iš pradžių tiesiog susirasdavome žmogų, kurį sekdavome, o vėliau ir pačios įgudome. Išmokusios elgtis gatvėje aplankėme žymųjį Teherano bazarą, kuriame tikėjomės pamatyti taip Lonely Planet‘e aprašytą aukso skyrių, bet neradome. Vietoje to prisižiūrėjome daug tragiško intensyvumo spalvų apatinių.
Kelionės gale Teheranas pasirodė visai kitoks. Gyvenome labai inteligentiškoje iraniečių šeimoje, kurią susiradome per couchsurfing.org puslapį. Buvome sutiktos itin svetingai ir vaišingai. Važiavome į jų giminės susitikimą. Tai pasiturintys žmonės, tad mes jautėmės truputį keistai su savo nuo kelionės pavargusiais rūbais ir batais, nes šventėje visi buvo labai pasipuošę ir viskas vyko su tam tikrais ritualais – arbatėlės gėrimu vienoje erdvėje, valgymu kitoje, net ir šokiais. Įdomu tai, kad valgant prie pagrindinio stalo sėdėjo tik susituokę žmonės, o mes su kitomis panelėmis turėjome sėdėti prie mažesnio šiek tiek toliau esančio stalo. Buvo ir nejaukių situacijų. Iraniečiai labai laikosi higienos, todėl net į vonią ir tualetus įeiti jie turi specialias šlepetes, o prieš išeinant jas vėl reikia nusiauti. Aišku, aš užsimiršusi turėjau įeiti į pagrindinį kambarį su tomis šlepetėmis. Po kiek laiko pajaučiau, kad visi stebi. Bet situacija buvo išspręsta greitai, šlepetės nuimtos ir nuneštos, o man pasakyta per daug nesijaudinti. Na nejauki situacija, bet pasitaiko… Mūsų host’ei bevedžiojant mus po miestą pajautėme Teherano laisvumą – moterys skaras vos vos užsimeta, jas nupučia vėjas, bet niekas į tai nekreipia dėmesio. Besilankant parodose ir jaukiose kavinukėse ir bediskutuojant apie iranietiškas ir lietuviškas problemas, susidarėme kitokį miesto vaizdą ir po truputį pamiršome pradžioje gąsdinusį šurmulį ir sumaištį gatvėse.
Po Teherano traukėme į Isfahaną. Čia teka Zajenderudo upė, kuri šiandien yra išdžiūvusi dėl pastatytų užtvankų, tačiau kelis kartus per metus užtvankos atidaromos ir miestiečiai gali džiaugtis upės vandeniu. Isfahanas žymus savo tiltais ir gražiąja Imamo aikšte. Miestas išties žavėjo savo tvarka ir ramybe bei parkais. Kadangi čia lankėmės per iraniečių savaitgalį (ketvirtadienis ir penktadienis), pamatėme, kaip vyksta naktinis gyvenimas be barų ir klubų (Irane alkoholis uždraustas). Visi piknikauja iki išnaktų, kas su šeimomis, kas su draugais, eilės į kino teatrus didžiulės, o parduotuvės ir gatvės prekeiviai dirba taip pat ilgai, tad visi apsipirkinėja iki vėlumos. Piknikai – labai svarbi iraniečių gyvenimo dalis. Jie piknikauja visur, netgi šalia greitkelių…
Tęsiant kelionę Širaze didelį įspūdį paliko žmonių, nešiojančių tradicinius rūbus, gausa – vieni apsirengę įvairiais tradiciškais iranietiškais, kiti, priklausantys kitoms etninėms grupėms, kaip, pavyzdžiui, kurdai, – su savo tradicine apranga. Čia pirmą kartą teko apsisiausti burkomis einant į šventą vietą – mečečių kompleksą imamo Rezos broliams. Burka kliuvo už kojų ir slydo nuo viršugalvio. Su pavydu stebėjome laisvai judančias ir vos viena ranka audinį prilaikančias vietines.
Šiame mieste gavome progos ir šiek tiek slėptis nuo persekiotojų. Tai nebuvo itin smagu, bet esu girdėjusi, kad kartais vietiniai taip elgiasi su turistais paprasčiausiai iš neturėjimo ką veikti. Kartą atsikratėme tokių persekiotojų, papuolusios į iraniečių poeto Hafezo gimimo dienos sukaktį prie jam skirto mauzoliejaus. Iraniečiai labai myli savo poetus, o Hafezas turbūt jų mylimiausias. Esu skaičiusi, kad kiekvieno iraniečio namuose yra Hafezo eilių ir prieš jas skaitant reikia apsiplauti taip pat, kaip ir prieš skaitant Koraną. Taigi, kaip tik tą dieną, kai lankėmės, vyko didelė šventė. Ir dainuojančių uniformuotų vaikų pamatėm, ir mums eiles paskaitė, ir, aišku, kadangi buvome vienintelės užsienietės, teko daug fotografuotis su visais ir atsakinėti į visada tuos pačius užduodamus, kartais truputį nepatogius, klausimus. Iš kur jūs? Su kuo keliaujat? Ką manot apie Iraną? Ar esat turtingos? Ar susituokusios? Kokia jūsų religija? Ar naudojatės socialiniais tinklapiais (aš visų jų nežinau, kiek jie vardindavo)?
Negalima praleisti ir Persepolio, kažkada buvusių didingų Persijos rūmų, sugriautų Aleksandro Makedoniečio armijos. Persepolis įspūdingas savo erdve, kurioje išsidėstę griuvėsiai primena čia kažkada stovėjusių rūmų didybę ir Persijos imperijos galią. Na ir čia po ilgos ekskursijos po kaitria saule rūmų griuvėsiuose mums teko pabuvoti tikrame iranietiškame piknike. Aišku, pirmiausia laukė daug daug nuotraukų su pusseserėmis, pusbroliais, dėdėmis ir vaikais, net ir su mašina. Buvo linksma ir keista, pasijutome kaip kokios žvaigždės, ypač kai valgant pusė giminės į tave nukreipia savo telefonus ir iš visų pusių fotografuoja. Ir čia dar kartą įsitikinom, kaip skirtingose kultūrose korektiškumas gali būti skirtingai suprantamas. Šį kartą šalia visų jau įprastų klausimų sulaukėme ir tokio:“ Kaip manote, mūsų vaikas yra toks pat gražus kaip ir užsieniečių vaikai?“. Bėda, kad kol sureaguoji į tokius klausimus ir sugalvoji ką čia atsakyti, supranti, kad praėjo per daug laiko ir tyla galėjo būti interpretuojama netinkamai ☹
Po pasibuvimo Persepolyje sėdome į autobusą, važiuojantį link Yazdo – dykumų miesto. Yazdas – labai jaukus miestas iš neaukštų molio namų su siauromis ir painiomis gatvelėmis, žymus savo vandentiekio sistema bei „vėjo gaudyklėmis“, tiekiančiomis vėsesnį orą karštomis dienomis. Taip pat tai zoroastrizmo kultūros centras. Zoroastrizmas iki islamo invazijos buvo pagrindinė Irano religija, tačiau dar yra išpažįstančių šią religiją ir šiandien. Yazde daugiausiai lankėme zoroastrų palikimą. Pažiūrėjome į Ateshkadeh – zoroastrų šventąją ugnį. Nepasakyčiau, kad labai vertas dėmesio objektas… Faktas, kad ji dega tūstančius metų įdomus, bet vaizdas – nelabai. Užtat Tylos bokštai buvo verti dėmesio. Tai dvi kalvos, kurių viršuje buvo laidojami žmonės. Laimei, sutikome geranorišką vietinį, kuris mums papasakojo apie laidojimo tradicijas. Šiandien šie bokštai yra tik turistinis objektas ir mirusiųjų kūnai nebepaliekami maitvanagiams lesti ir nebepilami rūgštimi. Toliau už tvoros nuo bokštų galima matyti naująsias zoroastrų kapines. Kitą dieną aplankėme Masjed-e Jameh mečetę, kur sutikome restauratorių, parodžiusį, kaip gaminamos mozaikos ir leidusį pačioms pabandyti. Taip pat čia prisipirkau tiek nuostabiai skanaus iranietiško cukraus, kuris Lietuvoje nebeatrodė toks skanus, kad kelionėje kuprinė plyšo…
Kadangi turėjome dar šiek tiek laiko, o Lonely Planet gido nurodytos pagrindinės vietos mums atsibodo ir nusprendėme pamatyti kažką neturistiško, nusprendėme vykti į Chelgerd klajoklių kaimelį. Tai nebuvo planuota, tačiau labai norėjome pamatyti klajoklius, nes tuo metu jie kaip tik kėlėsi į kaimus iš kalnų, bent taip mums tvirtino Lonely Planet. Mes paskaitėme, kad jų tame kaimelyje yra, ir, manau, šiek tiek per daug įsidrąsinusios leidomės į nuotykį. O nuotykių buvo. Perkėlinėjo mus iš vieno autobuso į kitą, kuriuos vairavo labai įdomiai apsirengę vyrai. Vėliau išsiaiškinome, kad tai tradiciniai Bakhtiaris žmonių rūbai. Kas sumoka, nesumoka už autobusą, nelabai svarbu, draugui irgi galima duoti pavairuoti, tai taip labai smagiai važiavome vingiuojančiais smėlio keliais. Pakeliui matėme klajoklių palapines ir avis su oranžinėmis galvomis (pasirodo, jas dažo), tačiau šiaip du trečdaliai Bakhtiaris žmonių yra sėslūs ir užsiima žemdirbyste.
Užsukome į vienintelį kaimelyje hostelį pavalgyti ir pamatėme labai gražaus kito kaimelio fotografiją. Taigi, pasiklaususios, kur jis yra, ir darbuotojo paprašiusios užrašyti pavadinimą farsi kalba, išėjome ieškoti taksi ar autobuso, kuris mus ten nuvežtų. Galiausiai papuolėme į autobusą, pilną vietinių ūkininkų, kuriems, aišku, labai mes įdomios pasirodėme ir jie labai norėjo mus pavežti. Perlipusios visas bulves, šiaip ne taip įsitaisėme autobuse. Visgi autobusas per pusvalandį pavažiavo gal 100 metrų ir sustojo. Įėjo jaunas vyrukas ir pradėjo mūsų klausinėti apie šeimą, prašė pavardžių. Draugė pasakė pavardę ir pajudėjome toliau, bet likome labai išsigandusios, supanikavome ir nusprendėme nevažiuoti. Lonely Planet skyrelis apie tai, ką daryti, kai tave suima, mus neramino ir nusprendėme, jog gal nereikia rizikuoti. Susigaudėme taksi važiuoti atgal į stotį, tačiau mus sustabdė policija. Mašina nebuvo policijos, vyrai be uniformų ir prašė duoti pasus. Mes tikrai neketinome jiems jų atiduoti. Paprašiusios parodyti įrodančių dokumentų, kad jie policininkai, žinoma, nieko nesupratome, nes viskas – farsi kalba. Buvome nuvežtos į nuovadą, bet likome mašinoje. O toliau taip ir nesupratome, kas įvyko. Buvo daug skambučių, daug laužytos anglų kalbos ir skirtingų kainų, kiek mums kainuos nuvažiuoti iki stoties kitame mieste su taksi, nes autobusas, atseit, nevažiuoja, nors atvykome juo. Žodžiu, šiaip ne taip išvažiavome, dar pakeliui policininkai pasivijo ir sustabdė bei pasiėmė taksisto numerį. Taksistas nešnekėjo angliškai, dėl to net ir nežinojome, kur mus veža… Per daug nedramatizuojant, viskas baigėsi gerai, atsidūrėme stotyje, tada jau viskas pasirodė juokinga ir rankos nustojo drebėti. Galbūt jie taip papildomai prisiduria prie algos, o gal norėjo išties patikrinti, ką mes veikėme. Tačiau tokių nuotykių mums užteko ir nusprendėme tokių nesąmonių nebedaryti (iki kito karto).
Turbūt reikėtų atskiro teksto, kad papasakočiau, kiek daug paslaugių ir įdomių žmonių sutikome, bet gal kol kas užteks pasakyti, kad visur mus lydėjo tokie žmonės. Jie padėjo ne tik susigaudyti gatvėje, bet ir įsodindavo į traukinius, pasakodavo istorijas ar net pravesdavo trumpas ekskursijas. Žinoma, smagu pasidžiaugti šių žmonių paslaugumu ir draugiškumu, bet neslėpsiu, kartais reikia kantrybės, ypač kelionės metu, kai dažnai esi pavargęs arba tenka atsakinėti į tuos pačius klausimus.
Nepaisant to, sutikome iš ties nuostabių asmenybių. Mūsų host‘ė ir jos šeima paliko neišdildomą šiltą įspūdį, dar ir dabar palaikome ryšius. Taip pat susipažinimas su Isfahano stoties valytoju Mustafa, sužavėjusiu savo pozityvumu. Per tris mėnesius jis išmoko anglų kalbą taip, kaip hostelių savininkai nešneka, kalbina stotyje turistus ir bendrauja, kad tobulintų įgūdžius ir daugiau sužinotų apie pasaulį. Ikirevoliuciniais laikais buvo hipis, domėjosi kinu tol, kol Irane užsienietiški filmai nebuvo uždrausti, tarnavo Irano-Irako kare. Įsidarbino valytoju, nors jau pensijoje, bet jam patinka šitas darbas, nes iš esmės čia švaru ir gali žiūrėti televizorių kitoje salėje. Štai toks smagus mūsų sutiktas Mustafa.
Nors prieš kelionę manėme, kad žinome jau beveik viską, nes skaitėme ir domėjomės ištisus metus, tačiau Iranas vis tiek mus nustebino. Turbūt tuo, kiek patyrėme čia nuotykių, bet labiausiai dėl sutiktų žmonių ir įprastų jų gyvenimų, kitokių istorijų ir minčių, nei mes įpratusios girdėti. Knyga, gidas ar skrajutė suteikia informacijos, bet neprideda išgyvenimo jausmo, tokį, kokį pajauti susidūrus su šalies gyventojais ir paprasta jų kasdienybe, kurios dalimi, nors ir trumpam, tampi pats.
Ugnė
KELIONĖS FOTOGALERIJA >
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.
Bendraukime. Klausk ir dalinkis savo patirtim.