Pro El Paso, Baltojo smėlio kopų link
Iš Big Bendo važiuojam per Quitman ir Finlay kalnus El Paso miesto link. Neaišku, kur baigiasi vienas kalnų masyvas ir prasideda – kitas. Franklin kalnų slėnyje atsiveria šio 2 mln. gyventojų turinčio didmiesčio panorama. Tai pačiame JAV ir Meksikos pasienyje 54 kv. km. plote išsidriekęs miestas. Išvertus iš ispanų kalbos, jo pavadinimas reiškia “perėją”. El Paso įkurtas būtent kalnų takoskyroje. Čia, kaip ir kituose Amerikos didmiesčiuose, nuo daugiaaukščių pastatų miesto centre lyg saulės spinduliai nusitęsia vienaaukščių, dviaukščių gyvenamųjų namų kvartalai. Iš kalkakmenio statyti namai šviečia savo baltumu. Dalis ištaigingų namų kopia į kalnus. Norint galima vieliniu tramvajumi pasikelti dar kilometrą iki viršūnės Range Peak ir pamatyti dviejų skirtingų valstybių, Amerikos (Texas ir New Mexico valstijos) ir Meksikos (Chihuahua valstijos) valdas. Seniausi El Paso statiniai yra 1600 – 1700 m. statytos bažnyčios, o Franklin kalnų parkas – gera vieta važinėti kalnų dviračiais, vaikščioti ir laipioti į uolas. Sakoma, kad šiame mieste gyvena dvi nacijos – ispanai ir amerikiečiai.
Nustebino pietūs „Lin‘s“ kinietiško maisto restorane. Susimokėjus nustatytą mokestį už pietus ir užsisakius gėrimą (mūsų norai visada tie patys – vanduo su citrina, nes tai tinka prie aštresnio maisto), kito maisto gali dėtis į lėkštes ir valgyti kiek nori ir ko nori. Tiek prigaminto įvairaus maisto dar neteko matyti! Pamečiau skaičių, skaičiuodama skirtingas valgių rūšis: įvairiai pagaminta jautiena, kiauliena, vištiena, kalakutiena, kalmarai, austrės, krevetės… O jau sriubų, daržovių, vaisių, pyragaičių, pudingų ir dar neaišku ko įvairovė! Viskas, ką ragavau buvo nepaprastai skanu, gerai, kad tokią gausybę skanaus maisto žmogus matai ne kasdien.
Gatvėje patekom tiesiai į iš kojų verčiantį vėjo gūsį. Sako, kad čia žiemą – vasarą pučia stiprūs vėjai, sukeldami ir įsukdami tarpukalnių smėlį. Nemalonu akims ir ausims.
Toliau keliaujam New Mexico valstija į Tularosa baseine esančią oro pajėgų bazę (Missile Range), nuo kurios nebetoli Baltojo smėlio kopos. Pakeliui – vienaukščių, dviaukščių gyvenamųjų kvartalai, žaliuojantys pekano riešutmedžių sodai, juodmargių karvių fermos ir šiaip besiganantys galvijai krūmokšniais apaugusiuose laukuose. Pravažiuojam miestelį su fermerių universitetu ir praktinio mokymo įmonėmis šalia. Esame 2 km. aukštyje San Andres kalnuose.
Tularosa Basin – tai beveik 250 km. besitęsiantis slėnis tarp San Andres, Oscura, Organ ir Sakramento kalnų, kurio lygų paviršių sutrikdo tik unikalus gamtos kūrinys – Baltojo smėlio kopos. Realiai tai ne smėlio, o didžiausias gipso telkinys pasaulyje, nuolat papildomas iš Lucero ežero druskožemio. Tiesiu it styga greitkeliu važiuojant nuo kalnų, esančių viename slėnio krašte, aiškiai matai kalnus kitame jo krašte, sunku suvokti tikrą atstumą iki jų. Už mažesnės oro pajėgų bazės (Small Missile Range), pamatome baltąsias kopas. Įsigiję bilietus pueblo stiliaus lankytojų aptarnavimo centre, įvažiuojame į jų labirintą. Kopų tarpuose įrengtose aikštelėse daug informacijos apie jų augmeniją ir gyvūniją, primenama, kad šiukšles galima mesti tik į šiukšlių dėžes. Amerikoje, apskritai dažnas užrašas sako, kad visur turime būti tvarkingi ir neteršti gamtos. Baltas kopų smėlis primena matytus Pamukalės kalkakmenio kalnus Turkijoje. Čia nėra jokių apribojimų, kur vaikščioti, nes dėl vyraujančių stiprių vėjų, šiaip ar taip, kopų kontūrai nuolat kinta. Tačiau gairėse, žyminčiose trasą turistams, nurodyta, kurlink reikia pasukti, kad nepasiklystum. Ir mums teko paklaidžioti, kol radome kelią atgal. Tas saulės apšviestas baltumas tarytum suvienodina vaizdus, gali nepastebimai nusmukti nuo stačios kopos briaunos ar užlipti ant aštriais druskos kristalais padengtos medžio šakos. Visa, kas auga šioje baltoje gūbriuotoje dykynėje, įgauna įdomias ir savitas vėjo ir smėlio pagalba išgautas formas. Susisukę sausuoliai – it meno kūriniai. Įsitikinau, kad negalima nusiimti saulės akinių, nes tas ryškumas apakina, tarytum visi saulės spinduliai vienu metu susminga į tave.
Pakilus San Andres kalnais iš Tularosa slėnio, atsiduri antro pagal dydį (po El Paso) New Mexico valstijos miesto Las Cruses prieigose. Prieš akis – ištisi kvartalai dailių vienaukščių namų. Bažnyčios ir tos ne išstypę į viršų, o prigludę prie žemės. Medžių ir kitos augmenijos įvairovė nedidelė: pušys, tujos, gluosniai, akotijos krūmai, dygliuotosios jukos (dagger yuccas), į serbentų krūmus panašūs dygūs krūmokšniai, prisitaikę augti šiose dykuminėse vietose.
Apsistojame oro pajėgų bazėje White Sands Missile Range, šalia korėtomis viršūnėmis pasipuošusių Organ kalnų. Tai karinis miestelis su gyvenamaisiais namais, mokymo korpusais, parduotuvėmis, mokykla, raketų muziejumi, paštu, koplyčia. Stebina ideali tvarka jame ir po alpinariumus lakstantys nedideli baltauodegiai zuikučiai. Tačiau verčiantis iš kojų vėjas jau pradeda trukdyti, nesitikėjau, kad šiuose kraštuose pavasarį gali būti taip šalta.
Šv. Velykų rytą nustebina storu debesų sluoksniu pasidengę kalnai, atrodo tarytum išsiveržę iš ugnikalnio dūmai užstrigo ties jų viršūnėmis. Mūsų laukia 400 km. kelias kalnais iki New Mexico sostinės Santa Fe. Vėjo gūsiai net džipą mėto į šalis. Sunku priprasti prie amerikietiškų matavimo vienetų: galonų, svarų, pėdų, colių, temperatūros matavimo pagal Fahrenheit, o ne Celsius skalę. Bandau viską pervesti į litrus, kilogramus, centimetrus, kilometrus… Kalnų šlaituose matosi rančos, ganosi karvės, arkliai, avys, ožkos. Šalia namų – daugybė technikos. Pravažiuojam dailių namų skambaus pavadinimo miestelį Village of Los Lunas. Už mūsų lieka palei Rio Grandės upę Sandia kalnų šlaite išsidriekęs Albuquerque didmiestis. Jame spalio mėnesį vyksta didžiulės karšto oro balionų šventės (Baloon fiesta). Net New Mexico valstijos mašinų numerių lentelėse pavaizduoti oranžiniai balionai. Nuolat prasilenkiam su ilgais geltona ir juoda spalvomis nudažytais mokykliniais autobusais. Kiekvienas mokinys ir paimamas, ir išleidžiamas prie namų. Mokyklų kiemuose – daug tokių autobusų.
Kalnų formos pakeliui keičiasi, įvažiuojam į plokštikalnių žemę. Užrašai skelbia, kad pasukę iš greitkelio pasiektume Isleta, Jemez, Acoma, Cochiti Pueblo ir kitokių pavadinimų pueblo stiliaus indėnų gyvenvietes. Apskritai, visa Amerika – labai įvairių genčių indėnų žemės. Įvairi ir gamta aplinkui. Vienoje greitkelio pusėje matosi plokštikalnės, o kitoje – nedidelėmis pušelėmis ir kedreniais apaugę kalvos, už kurių šviečia sniegu pasidengę kalnai. Tik vakarop pasiekiam New Mexico sostinę – Santa Fe.
Santa Fe – vienas iš seniausių miestų visose Amerikos valstijose
Santa Fe – pueblas stiliaus rudaspalvių namų, primenančių sulipdytas suapvalintų kampų dėžutes, miestas. Rudumą dar labiau išryškina Santa Fe supantys Sangre de Cristo sniegu padengti kalnai. Ispanų konkistadorai ir naujų žemių žvalgytojai, 1515 m., keliaudami palei Santa Fe upę, atrado keletą indėnų poeblo, apsijungusių į vieną didelę gyvenvietę. Dabar Santa Fe gyvena apie 70 000 žmonių. Senamiesčio namai paženklinti lentelėmis su užrašais, kada ir kuriam tikslui buvo pastatytas namas. Daug yra pastatytų 1609 – 1610 m. ir primenančių tvirtoves. Adobe rūšies plytos apibūdinamos, kaip labai tvirta statybinė medžiaga, indėnų naudojama nuo seniausių laikų. Tarp jų įterpti rąstai sutvirtina sienas. Santa Fe – menininkų ir turistų miestas. Čia daug meno dirbinių parduotuvių, paveikslų galerijų, muziejų. Itin jaukūs ir savitai dekoruoti namų kiemeliai. Eidamas iš vieno kiemo į kitą siaurais namus skiriančiais koridoriais, jautiesi it patekęs į savotišką labirintą. 
Meno dirbiniai padaryti iš charakteringos šioms vietoms žaliavos: molio, odos, plunksnų, aukso, sidabro ir kitų metalų, inkrustuotų įvairios spalvų gamos čia randamais turkio, onikso, ametisto, topazo akmenimis. Palei pagrindinę miesto aikštę vyksta indėnų turgūs. Ypač brangūs zuni, navajo, acoma genčių indėnų austi kilimai, kuriuose juodos, oranžinės, bordo, žalios, baltos spalvų raštai persipina su savitais ženklais. Pigiau kainuoja meksikietiški dirbiniai. Pirmą kartą pamatau suakmenėjusią medieną – lyg ir medžio pavidalas, bet iš akmens. Pasirodo, Arizonoje yra visas suakmenėjęs miškas (Petrified forest). Nedidelėje dailioje 18 a. statytoje Loretto bažnytėlėje nustebino be vinies pastatyti ir net du kartus užsisukantys spiraliniai laiptai iš itin tvirtos mesquite medienos. Tai nežinomo meistro dovana vienuolėms. Atlikęs darbą, jis paprasčiausiai išėjo, nepasakęs net savo vardo. Laiptai saugomi ir jais jau nebevaikštoma.
Įstabusis Bluff
Iš Santa Fe pasukom Colorado valstijos link. Nuo greitkelio matosi San Filipe Pueblo, indėnų gyvenvietė. Slėniuose kasamas smėlis, žvyras, yra saulės baterijų elektrinių. Kylam į snieguotomis viršūnėmis pasipuošusius Jemez kalnus, kurių pašlaitėse žaliuoja lankos ir kalninės pušys. Gamtovaizdis primena Alpes. Už Durango, Mancos miestelių, įvažiuojam į Jutos Indėnų kalnuotąjį draustinį (Utah Mountain Indian Reservation). Nerealios erdvės prieš akis su ties horizonto linija it monumentai stūksančiais kalnais. Dėl vėjo sukelto smėlio prastėja matomumas, o norime dar su šviesa pasiekti Bluff miestuką, isikūrusį tarp stačių uolų ir San Juan upės. Jau pats Bluff pavadinimas reiškia kažką stataus ir skardingo. Pagaliau, po 7 valandų kelio, pamatom užrašą, sveikinantį atvykus į Bluff. Įsikūrę jaukiame viešbutėlyje šalia San Juan upės, einame apžiūrėti miestelio. Jame atstatoma 1880 m. menanti rastinių namų gyvenvietė – fortas, įkurtas vienos mormonų ekspedicijos. Ekspedicijos tikslas buvo sukurti čia agrarinę bendruomenę, įdirbančią žemę ir galinčią taikiai sugyventi su paiutes, utes ir navajo klajoklių indėnų gentimis, besiverčiančiomis iš kiškių, elnių, kalnų ožių medžioklės. Niekas nepamirštas: visi pirmųjų gyventojų vardai ir pavardės iškalti atminimo obeliske. Nuo San Juan upės pasukam stačių it siena uolų, į kurias atsirėmęs ir baigiasi miestelis, link. Tos gamtos nugludintos rudos uolos įgavę sunkiai apibūdinamus pavidalus: tarytum iškelto milžiniško piršto ar vienas šalia kito sustatytų stulpų. Gamta čia tik atgimsta, stebindama nematytais žydinčiais medžiais. Boluoja savo kamienais mūsų beržus primenantys aspenai, kurie turėtų būti panašūs į mūsų drebules, tačiau taip nėra.
Nijolė Daujotienė
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.
Bendraukime. Klausk ir dalinkis savo patirtim.