 |
„Labas vakaras mieli žiūrovai, žinau pasiilgot manęs. Žinau kokį žada rytdienos orą, žinau apie rungtynes. Kas dedasi gyvūnijos pasauly arba kaimynų kieme, su kuo ir kiek vakarieniaujat – žinau tiesa ar ne. Kodėl tiek daug mokat už elektrą, kaip mokosi jūsų vaikai, žinau, kad …. gavot iš niekur ir niekur jūsų neleis, žinau, kas mezga be jokio patento ir iš kur gauna siūlų dažų, žinau, kas kuo dabar nepatenkintas žinau, kad tai negražu.” |
   
|
(Dainos teatras – “Išjunk televizorių”)Mano ego knieti parašyti Jums skanų straipsnį apie mano savaitės su trupučiu trukmės bekpeikinimą autostopu po Balkanus. Būkim biedni, bet teisingi – Jūs ten nebuvot, o aš nenoriu maitinti jus konservatų prikimštais skanėstais. Kelionių aprašymas yra šėtono išmislas. Ne kitaip. Viliuosi, kad šis straipsnis paskatins kažką susikrauti kuprines ir tempti jas patiems. Juk kaip Jums perteikti tokius dalykus kaip kad pavyzdžiui laiko pojūčio netekimą, kai, rodos, betranzuojant po 40 celsijų saule prakaitas užpila tą šizofrenišką detonuojantį “tik tak tik tak,” ir viskas ima skęsti vaizdų jūrose, kol galop taip nualina, jog norisi tiesiog nusisukti ant kito šono ir tyliai užsnausti. O kitą rytą jau ropštiesi iš miegmaišio vilkiko kabinoje, vairuotojas kaičia primusą, iš kurio tuoj pasklidęs turkiškos kavos aromatas privilios dar porą “salam aleikum”. Štai todėl mano istorija negali būti jūsų istorija, o laikui bėgant turbūt ji nustos būti ir mano. Atmintis ją išbraukys, išgarins, cenzūruos, ir visa liks panašu į saulės nutviekstą foto juostelę.Splito, miestas, kuris skirtingai nei Dubrovnikas, neįkyri. Čia ant kranto brezentu apklota sena valtis, į kurią įsmuko katė. Įsmuko vidun lyg koks sekamas šnipas. O viduje keli maži kačiukai. Akli štai. Akli kačiukai Splite. Ir tik vėliau jie nedrąsiai pro kampo briauną iškišę galvutes žvilgtels, kas ten dedasi. Bandys surast Diokletijano rūmus, bindzendami krantine.O kai vėliau jūs atsidursite Makedonijoje, beklaidžiojant po Ohrido miestą nueikite prie Ohrido ežero. Ten gyvena močiutė, turinti stebuklingą balionėlį, kuriuo pripučia gražiausių gėlių visame Ohride. Gėlių aš pats nemačiau, tačiau keblumai bandant nufotografuoti šį inovatyvų sodininkystės būdą (močiutė vis išlįsdavo į balkoną atseit palaistyti gėlių. Mhm. Net ir kvailam aišku, kad pripūstų gėlių laistyti juk nereikia. Neapgaus) turi reikšti, jog čia esama paslapties.
Dar Ohride, pamenu, neskaitant poros turistų pakrantėje, žvejojo maža mergytė. Pavėsyje prisėdu ant akmens, nusiimu fotoaparatą ir žiūriu į ją pro savo fotoobjektyvą. Žiūriu, kaip ši užmerkia lagūnoj sietelį, į šį įplaukia keletas kilbukų ir tada kilst į viršų! Spragt! Bet grįškime dar į Splitą. „Godine Prolaze Ljubav Ostaje“ – jei teisingai suprantu kroatiškai „Metai praeina, o meilė lieka“. Splito „Haiduk“ – vienas iš dviejų populiariausių futbolo klubų Kroatijoje. Visoje Dalmatijoje sienos nudažytos meile savo mylimam klubui. Ir ta meilė neblėsta jau šešiasdešimt metų. Organizuotas sirgalių klubas „Torcida„ buvo įkurtas 1950-aisiais ir yra laikomas seniausiu tokiu klubu Europoje. Iš Kroatijos traukėme tolyn į pietus, į Albaniją, šalį, kuri tiesiog yra kitokia. Karvės pririštos tiesiog magistralėje. Degalinių daugiau nei automobilių, o vienintelė tikra mašina yra Mercedes. Ką gi – reikia ir šito. Ir tikrai – juk nenuneigsi, jog Mercedes yra bloga mašina. Bet juokingiausias dalykas yra štai koks. Ilgus dešimtmečius šalį valdė gan paranojiškas diktatorius Enveras Hoxha. Priešais apskelbęs Vakarus, tuojau jais paskelbė ir Sovietų Sąjungą, Jugoslaviją ir Kiniją. Užsienio televizija bei radijas buvo uždrausti, kaip uždrausta buvo turėti ir nuosavą automobilį. Iki pat 1991-ųjų. Hoxha‘i, matyt, sapnuodavosi priešai ir galimas Albanijos užpuolimas, tad…. visoje šalyje jis įsakė pristatyti daugybę bunkerių. Stovi tie bunkeriai ligi šiolei. Kaip grybukai po lietaus. Po Makedonijos aš atsidūriau Niše. Trečiame pagal dydį Serbijos mieste. O su Nišu viskas buvo gana įdomiai. Man dar pradėjus savo kelionę po Balkanus Zagrebe užsimaniau apžiūrėti šiuolaikinio meno muziejų. Važiuojant link ten autobusu klaustelėjau vieno ponulio, kurioje stotelėje man lipti lauk. Po muziejaus vakare nusibeldžiau į animacijos festivalį. Sėdžiu, žiūriu filmukus ir tik krepšt krepšt kažkas už rankovės – ogi tas pats ponulis: „Tai kaip tau patiko muziejus?“. Ir prasidėjo šnekos su gerbiamuoju. Taip ir taip. Žurnalistas. Serbas. Gyvenantis ir dirbantis jau daug metų Kroatijoj. Ach taip – korumpuoti Briuseliui besilankstantys Kroatijos politikai, ach taip, Miloševičius ir Tadičius ir Bosnija. Mhm… Važiuoji į Serbiją? Jeigu nori pamatyti tikrą Serbiją, vyk į Nišą. Atseit tikra Serbija. Vienas vietinis Nišo Couchserferis man parašė ta tema vėliau štai ką: „Tas žurnalistas iš Zagrebo tikriausiai niekada nebuvo Niše. Mano nuomone, Nišas yra viskas, bet ne tikroji Serbija. Žmonės čia ieško ilgalaikės autonomijos nuo Belgrado įtakotos vyriausybės, mentaliteto, dialekto, maisto, vietinės kultūros ir visko, kas yra šiek tiek kitaip nei įprastai laikoma serbiškais. Jau nekalbant apie įprastą nesąmonę, kad Zagrebas yra pagrindinė valstybės teritorija (Nišas, pagal vidinius Serbijos standartus nėra įtrauktas į Serbijos kontinentą, tačiau yra pietinėje Serbijoje, ir kažkodėl truputį kitoks nei likusi šalies dalis). Negaliu nesinervinti kai girdžiu tą nesąmonę iš žmonių, kurie niekada nėra ten buvę, jog Nišas yra „kažkas ypatingo Serbijoje“, nes jis nėra pasienyje ar nėra sostinė. Mano nuomone, Serbijos Serbija yra pagrindinė teritorija aplink Kragujevac, vadinamas Shumadijos regionu ir visa vakarinė šalies dalis.“ Vis gi Nišas buvo gana įdomus. Visur pilna tos senos jugoslaviškos dvasios. Komerc export ir senas geras Gorenje. Dar dega (beje, po balkanų išmokau skaityti šitą žodį. Ne Gorenje, o Gorenje, kas išvertus iš Slovėnų kalbos reikštų Degimą). Lyg šiandien būtų vakar. Bet visgi kai ko jau ir nebėra. Didysis Jugoslavijos komunistų partijos pirmininkas Josifas Bros Tito. Jei būčiau gilus komunistas, būčiau tuoj pat priklaupęs ir taręs „Tėve, atleiski jiems, nes jie nesupranta, ką daro…“ Ir pabaigai noriu atiduoti duoklę visiems vilkikų vairuotojams. Už jų gerumą, vaišingumą ir ypač už kabinose antrame aukšte esančias lovas, į kurias taip malonu atgulti po ilgos dienos. Štai šis vardu buvo Ozkan. Važiavom su juo nuo Serbijos iki Zagrebo. Kai vakare sustodavome didelėje mašinų stovėjimo aikštelėje, jis užkurdavo primusą, pačirškindavo kiaušinienės su jautiena, įpildavo rakijos (anyžių dektinė, kuri maišoma su vandeniu pasidaro balta lyg kokoso pienas) ir sakė man: „Valgyk ir gerk“. Greta stovintis kompanjonas klausė, iš kur aš: „Ar tu iš Rusijos?“ „Ne – Lietuvos.“ „Aaa. Mano antroji žmona yra iš Baltarusijos. Jos vardas Oksana. Ji man pagimdė du vaikus.“ Nežinau kodėl, bet buvo kiek juokinga. Lažinuosi, jis niekada nebuvo našliu. Karolis Dambrauskas Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |
Kelionių naujienos ir idėjos
Bendraukime. Klausk ir dalinkis savo patirtim.