 |
Stovykla „Robinzonų dienos“ Molėtų r.Atvykusi į stovyklą nustebau. Tai buvo Labanoro giria, kurioje labai grynas oras ir viskas gražiai žaliuoja.
Užsiregistravome prie suolelio ir uždavė darbo kol visi susirinks supinti skelbimų lentą ir pagaliukų. Supynę su drauge ėjome apžiūrėti vietą. Stovėjo lauko tualetas tai verčia pagalvoti kokios sąlygos). Aplink buvo viena didelė palapinė, ji buvo skirta vadovams. |
 
|
O kur mes gyvensim!? Visiems davė naujas palapines, į kurias paskirstė po kiek žmonių ten miegos.Pirmos dienos buvo ne iš smagiųjų. Aišku, pažaidėm, bet kol apsipratom prie kitokių sąlygų.
Turėjome savo vadovą, skirstydavomės į grupeles, kurios darė pusryčius, pietus ar vakarienę. Kas skaldydavo malkas laužui, o kad nešdavosi iš ežero vandenį ir plaudavo puodus. Žodžiu čia nepailsėsi. Rikiuotės kiekvieną rytą ir vakarą. Rytais linksma, o kartais sunki mankšta. Kiekvieną dieną linksma programa; žaidimai, žygiai „susirask maisto pats“, estafetės, maudynės, pirties statymas, tinklinis. Tai nebuvo kažkokie būreliai stovyklose, viską atliko maždaug 50 vaikų, su kuriais buvai visą stovyklą. Netoliese buvo terasa, kurioje galėjai miegoti naktimis po atviru dangumi. Tiksliai krikštynos! Aš jau įkrikštyta. Krikštynos buvo labai žiaurios, mus vertė valgyti burokėlius su pipirais ir druska, eiti keliais per „šyškas“, ant mūsų veidų pripiešė su guašu ir apipylė miltais ir pipirais. Visi surišti ėjome basomis per mišką, o vėliau pasakėme priesaiką ir mus apdrabstė šlapiu smėliu. Tai nerealiausia stovykla išgyvenimui miške. Justina Klevinskaitė iš Šiaulių |
Bendraukime. Klausk ir dalinkis savo patirtim.