Apie ligas ir skiepus keliaujantiems

Mus visus vilioja tolimi kraštai, nematyta gamta, nepažinta kultūra, tačiau besiruošiant į intriguojančią egzotinę kelionę reikia nepamiršti vieno svarbaus dalyko – skiepų.

Skiepai yra viena efektyviausių profilaktikos priemonių nuo rimtų bei sunkių ligų, tad nereikėtų į rekomendacijas dėl skiepų žvelgti pro pirštus. Juk godus moka du kartus, o profilaktika skiepijantis yra kur kas pigesnė ir paprastesnė nei gydymas.

Pasiskiepijus tik po tam tikro laikotarpio susidaro imunitetas. Šis laikotarpis priklauso nuo šių dalykų: nuo kokios ligos skiepijama, kiek kartų reikia skiepyti, ar žmogus nuo šios ligos buvo skiepytas anksčiau. Tad dėl skiepų į medikus reikia kreiptis ne vėliau kaip likus 4–6 savaitėms iki kelionės. Skiepytis rekomenduojama atsižvelgiant keletą faktorių: į kurią šalį keliaujama, kelionės trukmę, gyvenimo toje šalyje sąlygas, keliautojo amžių, sveikatos būklę, ankstesnius skiepus, skiepų kainą.

Privalomi ir rekomenduojami skiepai

Pasaulio sveikatos organizacija (WHO) skiepus skirsto į privalomus, planinius ir rekomenduojamus. Skiepais siekiama apsaugoti keliautojus nuo susirgimų vykstant į endemines (plataus paplitimo) teritorijas ir apsaugoti pačias valstybes, į kurias atvyksta keliautojai iš šių zonų.

Privalomi skiepai yra tie, kurių skiepijimą reglamentuoja tarptautinės sveikatos taisyklės (nustato WHO). Šiandien privalomi skiepai yra nuo geltonojo drugio, meningokoko ir polio vykstant į tam tikras šalis, kuriose šios ligos plačiai paplitusios.
Vykstant į kai kurias endeminės zonos šalis arba iš jų į kitas, endeminei zonai nepriklausančias šalis, iš visų keliautojų reikalaujama skiepijimo nuo geltonojo drugio sertifikato.

Rekomenduojami skiepai nuo sunkių virusinių ligų. Kokie skiepai asmeniui rekomenduojami vykstant į tam tikrą šalį, priklauso nuo to, kokios ligos paplitusios tame regione ir individualios rizikos (lėtinių ligų, nusilpusio imuniteto, tam tikro amžiaus). Vykstant į tolimesnius egzotiškus kraštus reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą, kurioje, įvertinus sveikatos būklę ir rizikas, bus pateiktos profilaktikos priemonių rekomendacijos.
Vykstant į kelionę, kurioje nėra galimybių laikytis higienos reikalavimų, rekomenduojama skiepytis nuo vidurių šiltinės, hepatitų A ir B.
Kai vykstama į kelionę tam tikrų infekcijų epideminiu periodu, rekomenduojama skiepytis nuo meningokokinės infekcijos (vykstant į Afriką, Saudo Arabiją), gripo (asmenims, priklausantiems rizikos grupei), erkinio encefalito pavasario-ankstyvo rudens periodu (vykstant į Austriją, Čekiją, Vengriją, Baltijos šalis, Rusiją). Kai kuriose Azijos ir Afrikos šalyse žmonės dar serga paliomielitu.
Kai yra tikimybė, kad kelionėje gali tekti turėti kontaktų su gyvūnais, rekomenduojama pasiskiepyti nuo pasiutligės.

Suaugusiems keliauninkams rekomenduojama pasiskiepyti nuo hepatito A ir B bei difterijos, stabligės ir poliomielito (viena vakcina nuo trijų ligų). Nuo šių ligų rekomenduojama skiepytis vykstant beveik į visas keliones. Keliaujantiems po Afriką, Aziją, kai kuriose vietose Pietų Amerikoje rekomenduojama skiepytis nuo vidurių šiltinės, meningokokinės infekcijos, choleros.

Daugumos skiepų sukelto imuniteto trukmė – 10 metų. Praėjus šiam laikotarpiui, reikia revakcinacijos (skiepytis pakartotinai). Laiku atlikta revakcinacija apsaugo nuo pasaulyje paplitusių ligų: stabligės, kokliušo, tymų, difterijos.

Daugiau ar mažiau skiepų reikia padaryti priklauso nuo kelionės pobūdžio, trukmės, sąlygų, žmogaus amžiaus ir t.t.

Ligos, infekcijos ir skiepai nuo jų

Pagrindinės keliautojams gresiančios ligos ir infekcijos, nuo kurių apsisaugoti galima imunoprofilaktikos (skiepų) arba chemoprofilaktikos (vaistų) pagalba.

Hepatitas A – viena dažniausiai užkrečiamųjų ligų, kuriomis gali užsikrėsti keliautojai. Tai virusinė kepenų infekcija, ypač aktuali išsivysčiusių šalių gyventojams, vykstantiems į mažiau išsivysčiusias šalis (Afrika, Centrinė ir Pietų Amerika, Vidurio Rytai, Pietryčių Azija). Užsikrėsti šia liga galima nuo sergančiųjų, per gyvūnų ir žmonių ekskrementais užterštą maistą, bei vandenį. Hepatitui A būdinga gelta, silpnumas, pykinimas, vėmimas, pilvo skausmai, karščiavimas.
Skiepai atliekami likus 4 savaitėms iki kelionės, antroji dozė skiriama po 6-24 mėn. Tokia skiepijimo schema užtik~rina imunitetą ne mažiau kaip 10 metų.

Hepatitas B plačiai paplitęs Afrikoje, Pietryčių Azijoje, Vidurio Rytuose, Amazonės baseino regione, kai kuriose Karibų vietovėse. Tai virusinė kepenų liga, dažnai išsivysto kepenų cirozė, kepenų vėžys ar net mirtis. Virusas plinta tuo pačiu būdu kaip ir AIDS: nesaugių lytinių santykių metu, kontaktuojant su sergančiojo krauju ar kitais kūno skysčiais, naudojantis ligonio dantų šepetuku, skustuvu, įsidūrus užkrėsto švirkšto adata ar nesteriliais instrumentais atliekant manikiūrą, tatuiruotes, veriant auskarus ir t.t.
Neskiepytiems asmenims skiriamos 3 vakcinacijos dozės (standartinė schema: pirmoji dozė, po 1 mėn. ir 6-12 mėn. laikotarpyje). Tokia skiepijimo schema užtikrina imunitetą ne mažiau kaip 25 metus. Kadangi hepatitui būdingas ilgas inkubacinis periodas, pirmos dvi vakcinos gali būti skiriamos prieš kelionę, trečioji – grįžus iš jos. Taip pat yra kombinuota hepatito A+B vakcinacija.

Vidurių šiltinės endeminėmis teritorijomis laikomos Pietų Azija, kai kurios Šiaurės ir Vakarų Afrikos šalys, Peru. Ši liga paplitusi visame pasaulyje, ypač kur yra blogos sanitarinės sąlygos, nesilaikoma mitybos higienos reikalavimų, nekokybiškai valomi nutekamieji vandenys. Net ir skiepytiems asmenims reikia vengti galimai užteršto maisto ir vandens.
Viena vakcinos dozė – apsauga nuo šios ligos trejiems metams.

Stablige užsikrėsti galima bet kurioje šalyje. Ligos sukėlėjai gyvuoja žolėdžių gyvulių ir žmonių žarnose, todėl jų yra dirvoje, mėšle, taip gali patekti ant daiktų. Stablige užsikrečiama pro pažeistą odą, kai žaizdos užkrečiamos dirvožemiu. Keliautojai turėtų būti apsaugoti nuo stabligės, nes bet koks sužeidimas kelionės metu gali būti šios ligos priežastimi.
Nuo stabligės skiepijama atsižvelgiant į asmens amžių (pagal skiepų kalendorių, revakcinacija kas 10 metų). Susižeidus skiriama skubioji stabligės imunoprofilaktika.

Difterija paplitusi visame pasaulyje, tačiau dėl ilgalaikių ir planinių skiepų retai nustatoma ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Infekcijos šaltinis – sergantis žmogus arba sveikas toksigeninių bakterijų nešiotojas. Pagrindinis plitimo būdas – lašelinis per orą, galima užsikrėsti ir per užkrėstą pieną, buitinius daiktus, žaislus, sąlyčio metu per įvairius odos pažeidimus.
Nuo stabligės skiepijama atsižvelgiant į asmens amžių (pagal skiepų kalendorių, revakcinacija kas 10 metų).

Geltonasis drugys – virusinė liga, kurią platina uodai. Paplitęs Afrikos, Centrinėje ir Pietų Amerikos šalyse. Šia liga galima užsikrėsti endeminėse teritorijose, ypač jei lankomasi neurbanizuotose, miškingose vietovėse (džiunglėse) arba miestuose protrūkių metu. Ligos pradžia primena gripą, vėliau pykina, vemiama, kraujuojama, skauda pilvą, išsivysto gelta.
Skiepijama ,,gyva“ geltonojo drugio vakcina, revakcinuojama kas 10 metų.

Meningokokinė infekcija paplitusi kai kuriose į pietus nuo Sacharos esančiose Afrikos šalyse. Protrūkiai dažniausiai kyla lapkričio-birželio mėnesiais. Pagrindinis infekcijos šaltinis yra ligoniai, sergantys tam tikrais meningokokinės infekcijos tipais arba sveikas meningokokų nešiotojas. Infekcija plinta lašeliniu būdu per orą. Simptomai panašūs į peršalimo ligų, tačiau ligai progresuojant atsiranda odos bėrimas. Galimos komplikacijos – žaibiškas sepsis ar pūlingas meningitas.
Vienos vakcinos dozė – apsauga nuo šios ligos 3-5 metams.

Poliomielitas gali ir nesukelti jokių simptomų, tačiau retais atvejais, liga gali pasireikšti įvairių raumenų paralyžiumi ar baigtis mirtimi. Dažniausiai liga panaši į kvėpavimo takų infekciją, 1-4 % užsikrėtusiųjų progresuoja antroji ligos fazė – įvairių kūno vietų paralyžius. Didžiausia rizika susirgti poliomielitu yra Pakistano, Indijos, Nigerijos ir Afganistano teritorijose.

Pasiutligė – tai infekcinė viruso sukelta mirtina liga, kuria užsikrečiama per tam tikrų gyvūnų seiles. Pasiutligė nustatoma 150 pasaulio šalių. Pasiutligę sukelia virusas. Virusas į žmogaus organizmą gali patekti įkandus sergančiam laukiniam ar naminiam gyvūnui (katė, šuo, lapė, vilkas ir pan.). Viruso yra gyvūno seilėse, todėl užsikrečiama, kai seilių patenka pro odos pažeidimą (kartais – gyvūnui palaižius, kai odoje yra žaizdelių). Patekęs į organizmą, virusas periferiniais nervais keliauja iki smegenų, kuriuose sukelia uždegimą.
Skiepijami gyvūnų sukandžioti žmonės pirmąją, vėliau trečią, septintą ir dvidešimt aštuntą dienomis. Skiepijama į žaizdą ir aplink ją. Susirgus pasiutlige – prognozė itin bloga. Pasireiškus simptomams, nepaisant gydymo, tokie ligoniai beveik visada miršta. Pasiskiepijus tuoj po įkandimo liga nepasireiškia.

Cholera – ūmi žarnyno infekcija. Dažniausiai užsikrečiama per nešvarų vandenį, jūros maistą ar nepakankamai termiškai paruoštą maistą. Ši liga būdinga šalims, kuriose egzistuoja prastos sanitarinės sąlygos. Daugiausia atvejų registruojama besivystančiose šalyse, ypač Afrikoje ir Azijoje, kiek mažiau Vidurio ir Pietų Amerikoje. Daliai užsikrėtusiųjų nepasireiškia jokie simptomai arba lengvai viduriuojama, tačiau kartais išsivysto ir sunkios ligos formos, pasireiškiančios stipriu viduriavimu ir vėmimu, prarandama daug organizmo skysčių bei druskų. Ligonį kamuoja troškulys, retėja šlapinimasis, sutrinka inkstų veikla.
Rekomenduojama tik geriamoji vakcina. Pabrėžiama, kad susidaręs imunitetas yra trumpalaikis (didžiausias efektyvumas 6 mėnesių periode), tad apsistojant šalyje ilgesnį laiką reikia laikytis ir kitų apsaugos ir higienos metodų.

Pasiskiepyti galima tiek valstybiniuose skiepų kabinetuose, tiek privačiose įstaigose (pastarosiose skiepų kainos yra didesnės).

Apie maliariją atskirai

Viena didžiausių grėsmių keliaujant po egzotiškus kraštus – maliarija. Maliarija yra gyvybei pavojinga užkrečiamoji liga. Ir skiepų nuo maliarijos nėra. Siekiant išvengti šios infekcijos taikoma pasirinka profilaktika: apsauga nuo moskitų ir/arba chemoprofilaktika – antimaliariniai vaistai (atkreipkite dėmesį į taisykles dėl vaistų vežimo rankiniame bagaže).

Maliarijai būdingas vadinamasis inkubacinis periodas, galintis trukti savaitėmis – tuo metu jokių negalavimų nejaučiama. Maliarija prasideda šalčio krėtimu, iškart po to prasideda karščiavimo priepuoliai, temperatūra pakyla iki 40 °C, ligonius pradeda troškinti. Karščiavimas tęsiasi 3-4 valandas, nuslūgus ligonis jaučia silpnumą ir prakaituoja.

Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, pasaulyje yra daugiau kaip 100 šalių, kuriose galima užsikrėsti šia liga. Maliarija plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos valstybėse. Tad keliaujant į šiuos regionus būtina pasiruošti ir imtis profilaktinių priemonių. Dauguma asmenų užsikrečia, jei nesisaugo nuo moskitų įkandimų, netinkamai vartoja gydytojo skirtus vaistus.

Žmogaus organizme parazituoja 4 maliarijos sukėlėjų rūšys: P.Vivax- trečiadienės, P.Ovale – ovalinės, P.Malariae – ketvirtadienės, P.Falciparum – tropinės maliarijos sukėlėjai. Infekcijos šaltinis yra sergantis maliarija ar sveikas nešiotojas. Paprastai maliarijos sukėlėją perneša moskitų patelės, kurios sukėlėją perduoda įkąsdama žmogui ir siurbdama jo kraują. Tai paprastai vyksta tamsiuoju paros metu. Didžiausia rizika keliautojams, kurie nakčiai apsistoja kaimo vietovėse, kur paplitusi ši infekcija. Užkratas taip pat gali būti perduotas transfuziniu būdu: perpylus užkrėsto kraujo, per užkrėstus instrumentus.

Pagal profilaktiką nuo maliarijos, šalys skirstomos į 4 skirtingus tipus:
A tipas – labai maža maliarijos plitimo rizika ir profilaktikai pakanka apsaugos nuo moskitų.
B tipas – egzistuoja P.Vivax maliarijos rizika, rekomenduojama saugotis moskitų įkandimų ir chemoprofilaktika.
C tipas – egzistuoja P.Falciparum maliarijos rizika, rekomenduojama apsauga nuo moskitų įkandimų ir chemoprofilaktika.
D tipas – egzistuoja didelė P.Falciparum maliarijos rizika ir atsparumas daugeliui vaistų, tad rekomenduojama apsauga nuo moskitų įkandimų ir chemoprofilaktika, parenkama atsižvelgiant į tai, kokiems vaistams atsparus virusas.

Chemoprofilaktiką parenka gydytojas infektologas, atsižvelgdamas į endeminėje zonoje esamą riziką, vaisto rezistentiškumą, pašalinius reiškinius, lydinčius susirgimus, amžių ir pan. Priklausomai nuo vaistų, juos gali tekti vartoti dar prieš kelionę arba/ir kelionės metu. Tabletes nuo maliarijos visada reikia gerti tuo pačiu paros metu, geriausiai vakare. Jei tabletės geriamos kartą per savaitę, jas reikia gerti tą pačią savaitės dieną. Vaistus reikia vartoti su maistu, gausiai užgeriant vandeniu

Taip pat reikia žinoti, kad antimaliarinė profilaktika negali užtikrinti absoliučios apsaugos (chemoprofilaktikos efektyvumas siekia 93–100 %), todėl jei pakyla temperatūra sugrįžus ar būnant endeminėse vietovėse po savaitės nuo galimo pirmo kontakto su maliarijos sukėlėjais iki mažiausiai 2 mėnesių po galimo paskutinio kontakto, būtina tuoj pat kreiptis į gydytoją.

Svarbiausias profilaktikos būdas – apsauga nuo uodų. Uodai labiausiai puola saulei leidžiantis ir tekant. Apsisaugojimui nuo uodų naudojamos uodus atbaidančios priemonės – repelentai, tinkleliai nuo uodų. Reikia įsitikinti, ar tinklelyje nėra skylių. Patalpų langai ir durys turi būti uždaromi prieš saulėlydį, o jei jie atviri – būtina rūpestingai uždengti juos tinkleliais. Vakarais reikia vengti būti arti vandens telkinių ar baseinų.

Skiepų pasas

Tarptautinį skiepijimų pažymėjimą arba skiepų pasą privaloma turėti tiems, kas keliauja į kokios nors infekcijos endeminę (labai paplitusią) teritoriją, ir privalo turėti tarptautinį skiepijimo pažymėjimą kaip įrodymą, kad yra pasiskiepiję nuo konkrečios ligos. Kitaip į tą šalį jie gali būti tiesiog neįleisti. Pavyzdžiui, vykstant į Centrinę Afriką ir kai kurias Pietų Amerikos šalis yra privalomas skiepas nuo geltonojo drugio.
Skiepų pasas išduodamas sveikatos priežiūros įstaigose ar skiepų kabinetuose.
Verta tokį apie skiepus liudijantį dokumentą turėti keliaujant net jei jo nereikalaujama, nes į jį įrašoma informacija apie visus kitus atliktus skiepus bei skiepijimų datos.

Skiepai ir nėštumas

Nėščios moterys irgi keliauja. Į egzotines ir tolimas šalis jos vyksta rečiau, tačiau saugoti savo ir laukiamo kūdikio sveikatą reikia visur. Nėščiosios imunitetas yra silpnesnis ir lengviau pažeidžiamas nei įprasta, tad padidėja tikimybė užsikrėsti pavojingomis virusinėmis ligomis. Kai kuriomis vakcinomis nėščiosios gali skiepytis visus tris nėštumo trimestrus. Beje, taip nušaunami du zuikiai: imunitetą įgyja ne tik motina, bet ir kūdikis, kurį galima skiepyti tik nuo šešių mėnesių. Tačiau nėščiosios negali skiepytis gyvomis vakcinomis (pvz., geltonojo drugio), tad joms rekomenduojama vengti kraštų, kur paplitę šie virusai. Rengiantis kelionei reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju dėl vakcinacijos ar kitų profilaktinių priemonių.

Pabaigai

Konsultacija su gydytoju prieš vykstant į tolimesnes šalis yra rekomenduojama visiems. Būtina išsiaiškinti, kokių skiepų gali reikėti, kokios vakcinos rekomenduojamos.

Užkrečiamų ligų ir AIDS centras pateikia išsamią informaciją, kokie skiepai rekomenduojami vykstant į tam tikrą valstybę. Suvedę šalies pavadinimą rasite glaustą informaciją apie paplitusias ligas, ar vykstant yra privaloma pasiskiepyti bei kokios vakcinos rekomenduojamos. Daugiau informacijos > 
Ši informacija taip pat pateikiama Pasaulio sveikatos organizacijos interneto puslapyje.

Bendrieji patarimai profilaktikai:
– kreipiantis į gydytoją informuoti, jei keliautoja yra nėščia, planuoja pastoti ar maitina kūdikį krūtimi;
– perspėti gydytoją, jei keliautojas alergiškas, serga epilepsija, depresija, kitomis ligomis ar vartoja kokius nors vaistus (įskaitant ir nereceptinius);
– pasakyti gydytojui, kiek truks kelionė, koks jos tikslas (ar vykstama dirbti, ar asmuo vairuos automobilį, nardys, kt.);
– paklausti gydytojo, kaip nuvykus į šalį tinkamai vartoti vaistus, kaip elgtis sukarščiavus;
– keliaujant kuo dažniau plauti rankas, su savimi turėti muilą, vienkartinį rankšluostį ar drėgnų spiritu impregnuotų servetėlių ar antibakterinės želė. Gerti tik virintą arba chloruotą vandenį, arba pirktą fasuotuose buteliuose. Daržovių bei vaisių odeles nuplauti parūgštintame vandenyje, nulupti žieveles.
– grįžus namo ir pajutus pirmuosius negalavimus (karščiavimas, vėmimas, galvos skausmas ir kita), kreiptis į gydytoją ir informuoti jį apie buvusią kelionę.

Kita vertus, net ir tose šalyse, kur yra tam tikri privalomi skiepai, galima be jų išsiversti, tačiau viskas priklauso nuo paties keliautojo sąmoningos savisaugos ir sėkmės. Tačiau jei nepasiseks ir kuri nors infekcija į organizmą paklius, kelionė ir sveikata gali būti sugadinta.

Tad kiekvienas keliautojas sprendimą priimti ir savo sveikata pasirūpinti turi pats.