KELIONIŲ ISTORIJOS: Chamonix – A Dream come true…

Pranzūzija, Chamonix 2008.03.08-03.17…A Dream come true… tokia fraze pasitinka kiekvieną, įsigijusį slidinėjimo pasą, seniausias (daugiau nei 200 metų), stambiausias (daugiau nei 10 tūkstančių vietinių gyventojų) ir bene pats žinomiausias Prancūzijos Alpių kurortas – Chamonix. Slėnyje 1035 m aukštyje įsikūręs miestelis atveria vaizdą į didžiausią Vakarų Europos viršukalnę Monblaną (Mont Blanc, 4810 m). Didingo kalno vaizdas lydi nuolatos. Ar nutviekstas rytinės saulės spindulių, ar gaubiamas vakaro sutemų, pro lietaus užuolaidas ar taršomas sniego pūgos, o gal tiesiog paslaptingai paskendęs rūke… užburianti ir viliojanti stichija. Ko vertas rytas, kai pramerkus akis žvilgteli per stoglangį ir išvysti JĮ, jau nušviestą ankstyvos saulės spindulių, kai visas miestelis dar prieblandoje. Ko vertas vakaras, kai stebi Viršukalnę palengva dingstančią naktyje kažkur tarp žvaigždžių ir mėnulio pjautuvėlio.

Taigi, kelionė ieškoti savosios slidinėjimo svajonės. Mintys apie Chamonix jau rezgėsi dar praėjusiais metais. Kaip parodė greitai tirpstančios laisvos vietos, šiai vietai yra daug neabejingų. Vienuolika (7+4) dūšelių, ekipiruotų ir pasirengusių atsėdėti ilgą kelionę. Slidės, lentos, lazdos, dėžės, maišai ir maišeliai, kibirėliai, stiklainiai, kuprinės ir krepšeliai, pilni mantos, maisto atsargų, kažkokiu stebuklingu būdu rado savo vietas busike. Apie 2000 km įveikti prireikė 25 val. Apie 40 min. iš jų suvalgė kamštis Vokietijos greitkelyje ir vieninteliai šveicarai sumąstė pasidomėti, kiek žmonių yra susėdę autobusiuke.Atvykom, užsiregistravom, išsidėliojom mantą. Išvargę vairuotojai pajutę pirmąsias atsipalaidavimo minutes iškrito pogulio kas sau. Kiti gi, nenorėdami trukdyti saldžių sapnų, išsiskirstė kas į miestą, kas į nuomos punktus, kas iš karto susisuko apšilimui į artimiausius snieguotus šlaitus. Visiškai arti apartamentų Les Planards krėslinis keltuvas ir viena mėlyna, viena raudona dirbtinio sniego trasos bei varlinukas. Ranka pasiekiamas pavasariško oro ir dirbtinio sniego kokteilis nesuviliojo. Pastudijavom informacinius biuletenius ir daugiau nei 4 val. pradiniam setui pasirinkom Les Houches zoną. Pasikliaudami principu „lipam į tą autobusą, į kurį lips dauguma“ apsigavom, ir, apvažiavę Chamonix miesto centrą, grįžom į ten, kur pradėjom. Na gal pašaliečiam ir įdomiai atrodėm, tačiau atsitiktinis turas parodė, kaip viskas koncentruota nedideliame slėnyje. Kelios pagrindinės gatvės, kuriose verda pagrindinis miestelio gyvenimas, nemenkas judėjimas siauromis gatvėmis, aibė statybų ir rekonstrukcijų. Patogiai ir gausiai išdėstytos informacinės rodyklės bei kryptys, orientuotis tikrai paprasta. Pasiskaitom tvarkaraštį ir jau su reikiamu skibusu už 8 km pasiekiame tikslą.Les Houches… šiek tiek ispaniška dvasia atsiduodantis slidinėjimo zonos pavadinimas. Tačiau čia tik išdaiga nepratusiam prie frankoniško leksikono ir tarmės. Jei paklausi kelio į Las Hočes, tikriausiai nuvyksi visur, kur tik įmanoma, bet tik ne ten. La Uš – vietiniams bus priimtinesnis ir ausiai malonesnis skambesys. Prancūzų kalbos vingrybes dar ne kartą primins, kad tai, ką matai ir skaitai, ne visada yra taip, kaip yra. Ši sritis pakankamai neaukštai 950-1900 m, todėl dalis trasų pamaitinamos dirbtiniu sniegu. Pasikėlimas dviejų tipų gondolomis bei krėslinuku. Viršuje daugiau vyrauja bugeliukai. Labai patogi zona pradžiamoksliams. Trasos driekiasi pagrindinai miškingu landšaftu, nuo kurso niekur labai nenukrypsi. Bet trasos tai pinasi kapitaliai, čia lyg mėlyna, čia, žiūrėk, susisuka su raudona, o susigundysi per ankstyvu posūkiu – atsidursi juodoje. O ji pirmai dienai buvo per rūgšti. Šlapia, sumušta į gubrus. Bandėm prisiminti teoriją ir praktiką, tačiau jos užteko neilgam, po įveiktų kokių 5 gubrų čiuožimą baigiau pilvu. Kitiems sekėsi panašiai, kas dar bandė kovot, bet ir baigė lygiai taip pat, o kas tik padėkojo už pasiūlymą ir ramiai nulipo pėstute. Tačiau vidinis pyktis dėl gubrų vėl vijo į tą pačią galerą. Jau anksčiau buvau nusižiūrėjęs „spuoguotą“ šlaitą po keltuvais. Deja, pirmas kartas ir nebuvo labai sėkmingas, apledėjusios viršūnėlės greit sumėtė į šalis ir švystelėjo lauk. Iš naujo teko vertint sniego sąlygas ir susikaupt prieš nusileidimą. Padėjo: atsigavo ritmas kojoms ir rankoms, atsirado greičio kontrolė, lazdos smigo ten, kur reikia, ir slidžių kantai padoriau braukė kauburiukus. Visai smagi slidinėjimo savaitės pradžia – užskaitom.Antroji diena, ir visa komanda vieningai juda į Brevent–Flegere regioną. Gondolinis keltuvas (Planpraz) kyla iš priešingos Chamonix slėnio pusės nei gyvenome. Aukščiausias taškas – 2525 m. Pagrindinės trasos įsikūrusios 2400-1900 m aukštyje. Slidinėjimo sąlygos labai nesužavėjo: žmonių pakankamai daug, posiaurės ir vis labiau ruduojančios trasos (pagrinde pietiniai šlaitai). Cholerikė padavėja bare ir begėdiškai didelės kainos. Nuotaiką pataiso keli pasikėlimai Brevent kabina į 2525 m. aukštį, iš kurio galimi du tarpusavyje persipinantys juoda spalva pažymėti nusileidimai. Visiškai kita atmosfera ištrūkus iš to didžiojo šurmulio. Kavinaitėje pasitinka su šypsena ir kainų politika truputį priimtinesnė, trasos jau baltos ir nebereikia baimintis atsitiktinių susidūrimų. Į dienos pabaigą pradeda kilti vėjas, genami lietaus pritvinkę debesys. Miestelyje lyja, tačiau džiaugiamės ir trinam rankas – kitą dieną viršuje gausim naujo sniego.Iš ryto kamuoja nežinia, internetas netransliuoja optimistinių prognozių. Visur tas pats pranešimas: kol kas nedirba, sekite informaciją vėliau. Nervai nelaiko ir galutinai neapsisprendę judame į Les Grands Montets regioną. Deja, pilna papėdė slidininkų, kurie chaotiškai zuja aplink. Oro sąlygos nedėkingos ir vienintelė kabina nekelia viršun. Ilgai nedvejojam ir judam toliau į Le Tour (Balme Area). Ilgoka eilutė prie gondolos ir keliamės į nežinomybę. Interaktyvus žemėlapis apačioje rodo, kad lyg ir kažkas dirba, dar keli keltuvai – pasirengimo stadijoje. Snyguriuoja ir vėjuota. Apie 200 m. aukščiau išlaipinimo taško matome veikiantį bugeliuką. Neblogas apšilimas pėsčiomis ir nesmagiai ilga eilutė. Panašu, kad visi slidininkai ir snieglentininkai, kiek jų čia atvyko, susispietė aplink tą patį bugelį. O jis šelmis turi jėgos. Kai trūktelna, tai lengvesni į orą pašoka. Snieglentininkams visai sunku, vienas kitas pajuda iš pirmo karto, dauguma, pasivolioję sniege, procedūrą kartoja antrą, trečią kartą. Tolumoje matosi, kaip ant šlaitų ardosi snowkaiteriai. Vėjuko tikrai netrūksta ir į kalną užčiuožti. Eilės reikalai pasitaiso, kai pajuda ir keturvietis. Pakylam į maždaug 2100 m. Sniego privaryta virš galvos, bet jį išnaudot galima tik mėlynuose šlaituose, kitur nedirba keltuvai. Sunkiai pavyksta, nes pusnys gerai pristabdo. Iriamės nuo kalno iki dar vieno veikiančio bugelio. Gražus pūkštelėjimas visu ūgiu į poros metrų supustytą keterą (nepasisekė pramušti čiuožiant – per lengvas), kadangi pasirinkimas nedidelis ir oras vis labiau keičiasi į blogąją (na čia dar reikėtų pagalvoti ar tikrai į blogąją!!!) pusę, apsistojame ties vieninteliu veikiančiu keturviečiu. Pasidairius į šalis, visai neblogai. „Sugadinam“ keletą dar nepaliestų šviežio ir minkšto sniego šlaitų, radę kelis natūralios sandaros halfpipe‘us, pasimurkdome juose. Dangiškoji mana be sustojimo su rūko prieskoniais. Kol nučiuoži ir pakyli, pėdos jau ir vėl užpustytos. Kas dar buvo ir kitomis, saulėtomis, dienomis, labai džiaugėsi šlaitų įvairove ir gražia panorama, o ir žmonių kiekis tokiomis dienomis ten mažesnis, nes pagrindines mases sutraukdavo kiti regionai.Internetas su visom orų prognozėm nuduso ir likom tik su nuojauta. Ji mums pakuždėjo judėti anapus Monblano į Italiją, Domaine de Courmayeur. Atstumas 24 km, iš kurio 11,6 km – Monblano tunelis (http://www.tunnelmb.net). 1957-1965 m. statytas 11,6 km ilgio, 8,6 m pločio ir 4,35 m. aukščio inžinerinis tvarinys. Po 1999.03.24 gaisro, nusinešusio 39 gyvybes, tunelis rekonstruotas prifarširuojant įvairia sekimo, stebėjimo ir kontrolės technika, pažangiausiais evakuaciniais sprendimais ir ištisą parą budinčiu operacijų centru bei gelbėtojais. Įvykusią tragediją mena Prancūzijos pusėje įrengtas memorialas. Vienkartinis 40 EUR mokestis, nuolatinės saugumo instrukcijos per radiją, įvairiaspalvės šviesos ir švieselės. Parkingas prie keltuvų tik išvažiavus iš tunelio. Reikalinga skipaso registracija vietinėje kasoje. Įsigytas Monc-Blanc Unlimited pasas leidžia tik vieną kartą apsilankyti šiame itališkame kalnų masyve. Oras leido pakilti į 2256 m aukštį, tačiau maksimaliai gali pasikelti į 2755 m. ir leistis netvarkomais šlaitais, o taip pat į šį kurortą galima patekti ir nuo Chamonix pažibos Aiguille du Midi (3842 m) perskridus slėnį panoramine gondola. Tai plataus profilio kurortas visiems slidinėjimo lygiams. Lėkštesni šlaitai pajusti slidžių masę ir statesnės nuokalnės pirmiesiems posūkiams. Freerider‘ius vilioja turai po netvarkomus šlaitus. Mes ir suradom smagiai pripustytą nuokalnę po gondolomis. Gavom ir pudros, ir šlapios košelės, ir smagų gyvatuką miške, kuriame aktyviai treniruojami pradedantieji, ir skanų štrudelį su alumi už mažiau eurolitų nei Prancūzijoje, negavom tik juodos trasos (uždarė prieš nosį), off-piste nusileidimų nuo Cresta Youla (2624 m.) ir Cresta D‘Arp (2755 m.), ir kas žino, ar tik nebūtume likę be vienintelio keltuvo, keliančio į mūsų slėnį. Pakilęs vėjas atjunginėjo vieną keltuvą po kito. Griežtas italų operatorius, tik įsitikinęs, kad mums tikrai būtina pasiekti viršų ir kažkur anapus kalno esantį parkingą, surikiavo į eilutę prie labai jau pavargusio ir vėjo plaikstomo dvivietuko. Visus kitus maloniai itališkai pasiuntė… žemyn. Reikia matyt tą vaizdą, kaip karštai jis žodžiais ir gestais įrodinėjo savo tiesą… pietietiškas temperamentas…

Saulė ryškiai nušviečia viršūnes, ir diena daug žadanti. Judame į Argentiere miestelį į vieną iš aukščiausių regionų – Les Grand Montets (3275 m). Pagrindinė viršūnė po sniegingos nakties dar nepriima, bet pakilus gondolomis į 2765 m. atsiveria platūs nepaliesto sniego klodai. Su pasimėgavimu ariame vis naujas nuokalnes. Daug visokių peraukštėjimų, uolų keterų, radus saugų pravažiavimą tarp jų, vėl gali leistis tai statesniais, tai lėkštesniais šviežiai iškritusiu sniegu padengtais laukais. Šios vietos kaip medus traukė daugumą slidininkų ir snieglentininkų, bet vietos pakako visiems. O apie trasas jau seniai nebuvo net minties. Palyginti didelė masė žmonių perėjusi šiais šlaitais per pusdieni į nieką pavertė visą purumą, tačiau po pietų atsivėrė nauja galimybė – pradėjo veikti kabina kelianti į Les Grand Montets viršukalnę. Pradžioje situacija buvo chaotiška, žmonės spietėsi tai prie įeigos vartelių, tai prie kasų. Šnekos nekonkrečios, oficialios informacijos negauname. Gediminui šiaip ne taip pavyko išsiaiškinti, kad kelia tik su rezervacijomis. Spėjame gauti vieną iš paskutiniųjų. Pakilę atsiduriame dar nepatirtoj stichijoj. Vėjas 90 km/h, ledo varvekliai ir prišalusio sniego barzdos, metaliniai laiptai žemyn (gal kokių 200 vnt. – šiaip žiauriai nepatogu ir slidu). Juodai pažymėti, netvarkomi nusileidimai, vedantys kažkur ten… apačion. Apie 60 kolegų kaip mat išsiskirsto kalnų platybėje. Leidomės ir džiaugėmės visi iš širdies, apsupti uolėtų viršukalnių, žvalgydamiesi į plyšiais išvagotą ir mėlynai šviečiantį Aržentjė ledyną (Glacier D‘Argentiere). Dar viena puraus sniego dozė, dar vienas gilesnis įkvėpimas prieš gražiai nubalintą skardį, dar daugiau naujų patyrimų leidžiantis siaurais kanjonais. Gera valanda gryno malonumo. Būtinai čia sugrįšime kitą dieną.

Įspėjame! Jūs patenkate į aukštų kalnų pasaulį. Toks užrašas pasitinka Aiguille du Midi viršūnėje (3842 m). Atsidūrėme erdvėje virš debesų, kur žemė susilieja su dangumi, ir kur jautiesi toks mažas šioje saulės, akmens, sniego ir vėjo karalystėje. Pati įspūdingiausia diena per visą kelionės laiką. Čia mes buvome naujokai, tad kad nekiltų bereikalingų nemalonumų, mūsų viešnagę neženklinamoje, žmogaus dirbtinai neprižiūrimoje begalės maršrutų zonoje prižiūrėjo vietinis gidas. Nuotykis prasidėjo, kai nuo keltuvo perėję kirstinę olą (tunelį) kalne leidomės apsnigta ketera. Surišti viena virve, prisilaikydami šoninių lynų ir pasislidinėdami balansavome ties bedugnės kraštu tiesiogine to žodžio prasme. Likom sužavėti atsivėrusios erdvės, gerai neįsiklausę į gido nurodymus, leistis tik! paskui jį, ir susigundę ruoželiu nepaliesto sniego, dviese per daug priartėjom prie ledo properšos. Neįgudusi akis iš viršaus neišskyrė melsvesnio sniego lopinėlio, žiūrint iš apačios, jis buvo matyt visu savo pavojingu grožiu. Atsidūrus pietinėje kalno pusėje buvo labai karšta, sniegas bemat sunkėjo. Žvelgiant iš aukšto gali stebėti, kaip po slėnį išsibarstę slidininkai ir turistai, maži tarsi skruzdėlės jie juda tik jiem žinomomis kryptimis. Slėnio apačioje stūkso vienas didžiausių ledynų Europoje – Ledo jūra (Mer de Glace). Spengianti tyla. Plyšių, kavernų, akmenų mėlynumas. Judame per jį. Nuolydis nedidelis, bet įsibėgėti netrunki. Apeidamas plyšius vingiuoji tarp akmenų, ledo luitų. Snieglentininkai šauniai iriasi išsinuomotomis lazdomis. Apie 3,5 val. neprailgsta. Akys raibsta nuo vaizdų. Laikas nuo laiko stabtelime paklausyti gido apie virš mūsų pakilusias viršukalnes, mėgiamus freeride‘erių maršrutus. Smagų nusileidimą vainikuoja pakilimas laiptais iki gondolinio keltuvo ir Montenvers traukinuko, miškeliu vingiuojančio į Chamonix. Neaišku, kas labiau vargino: ar slidinėjimas, ar lipimas laiptais (~300 laiptų) su slidėmis ant pečių. Velniška treniruotė. Ir taip šaunią dieną nutariame pabaigti dar vienu nusileidimu nuo Les Grand Montets. Toks pats šaunus sniegas kaip ir dieną prieš tai. Efektingas salto per ledo lęšį. Pavojus, kurį sunku įžvelgti tarp pusnių. Akimirka suvėluotas posūkis, o gal priimtas neteisingas sprendimas (vėliau analizuojant situaciją vis tik vertėjo čiuožti tiesiai per jį). Laikas tarsi sustojo. Virš galvos matai savo slides, užpakalis trenkiasi ir braukia per ledą, per sniegą ir vėl per ledą, vertiesi kūliais kol sustoji sniego masėje. Minkštoji skauda, bet nieko rimto. Sniego virš kelių ir lipimas ieškoti slidės užėmė kvapą. Per likusias dienas jau kartojome aplankytus regionus. Didžiausio populiarumo mūsų kolektyve sulaukė Le Tour ir Les Grand Montets. Geru oru Les Grand Montets kėlė ir be rezervacijos, bet eilutėje tekdavo prastovėti po gerą valandą. Paskutinę diena taip pat pasirinkome pamėgtą Les Grand Montets. Norėjosi išnaudoti vakarykštę rezervaciją, tačiau oras buvo prieš mus. Su kiekvienu nusileidimu sąlygos buvo vis šiurkštesnės. Sniegas ir rūkas taip įsišėlo, kad pradėjo nesimatyt ir slidžių. Ką tik iškritęs sniegas viliojo ir gundė, bet sveikas protas paskutinę dieną neleido prisidaryti nesąmonių.

Bandymai

Les Grand Montets kalno tarpiniame punkte susigundėm iškaba „Dynastar Test Center“ ir nutarėm pabandyt „palaužyt“ jų Freeride serijos slides (reikalinga miesto sporto prekių parduotuvėje paimti skrajutę ir užpildytą pateikti centre). Gediminas išsirinko Dynastar Legend Pro Rider 186cm, profilis-124/97/116, radiusas-29. Aš paėmiau 184 cm Dynastar Legend Mythic Rider, 122/88/110, radiusas 23. Kažkaip dėl dydžio man ir dabar kyla abejonės, ar mano 172 cm ir 67 kg reikėjo tokių ilgų. Padarėm bandomąjį nusileidimą. Gediminas nunešė slides atgal iš karto. Po prie kojų lipusių Volkl Gotama, šios buvo per sunkios ir per kietos. Aš dar nutariau jas kartelį pajodinėt per puriuosius šlaitus nuo Les Grand Montets viršukalnės. Puriame sniege, žinoma, visai kitoks pojūtis nei su karveriais. Sniegas mažiau veliasi aplink ir, be abejo, mažiau smenga į gilų sniegą. Bet ta masė ant kojų tikrai jaučiasi, kai reikalinga nusileist per statesnį šlaitą. Šuolis atima daug jėgų. Na žinoma dar reikėtų pridėt faktorių, kad su tokio tipo slidėm pirmą kartą ir iškart išaiškėja visi technikos trūkumai, o jų tokio tipo slidės atleisti negali. Vertinti, patiko ar nepatiko, sudėtinga. Reikia priaugti iki tokių slidžių, ir viskas susiveda į tą žemės (tik jau baltos) lopinėlį, kurį turi apš***. Grąžindamas slides atgal nesusilaikiau nenumetės replikos apie jų svorį, darbuotojas dar paantrino, kad vis tik, kaip Gediminas minėjo, jos yra kietokos ir tą bandys taisyti kitų metų serijoje.

Apsaugos

Prisiminus praėjusių metų slidinėjimus užtrasėje tarp neūžaugų pušaičių, uolų ir akmens luitų, prisiminus Gedimino nučiuožimą galva per sušalusio sniego grumstų nuošliaužą, slidinėjimui nutariau įsigyti šalmą. Per aštuonias dienas čiuožinėjimo nepajutau jokio diskomforto. Nebuvo nei šalta, nei per daug karšta. Daug patogiau nei su kepure: nesmunka, negraužia, gerai ventiliuojasi, akiniai sėdi žmoniškai, na ir, žinoma, pagrindinė funkcija – gerai apsaugo. Nereikia baimintis, kad gali gauti iš suktuko slidžių galais. O jei ir gauni, tai gali drąsiai pasakyt: No problem! Ir tikrai bus No problem! O ne You F**king A**hole. Žiūrėk, kaip neši slides. O sakyt ar atsipirko – tai 100 proc. TAIP, nors ir nesuskaldžiau, kaip kad kai kas įsivaizduoja atsipirkimą, bet tikrai buvo daug maloniau girdėti šalmo tyrr tyrr tyrr per ledą ir grumstus (griūvimas Les Grand Montets), nei visa tai jausti savo makaule. Vietiniai ekipiruotę papildo sniego kastuvėliais, elektroniniais signalizatoriais, taip pat neretas kyla su ABS (Avalanche Airbag system) kuprine.

Dar viena pamoka, kurią išmokau, tai į kalnus nežengti be apsauginio kremo. Saulutė labai klastinga ir arši. Jei skruostus, smakrą gali apsisaugoti augindamas barzdą, tai nosies išgelbėti nepavyks. Pradžiai bus šilta ir gera, po to raudona, mėlyna, lupsis, niežtės ir skaudės. Ne patys maloniausi pojūčiai. Vaistinėje įsigijau Daylong FPS 16 apsauginį kremą. Pradžiai baiminausi, kad apsaugos faktorius mažokas, bet vaistininkės įkalbėtas, kad didesnio kalnams nereikia, nusiraminau. Neapgavo. Kremas puikiai atliko savo funkciją. Jis ilgalaikis (veikia ~8 val.) bei nebijo drėgmės. Kažkiek nukentėjo tik lūpos, bet truputis „Nivea repair and protection“ ir viskas norma. Pasisekė ne visiems taip gerai. Nuo saulės nukentėjusių buvo ir peršasi išvados, kad su kremais reikia atsargiai. Patartina išsiaiškinti, kaip kremai ilgai išlaiko apsauginę funkciją, ar bijo drėgmės. Kaip galima derinti su kitomis apsauginėmis priemonėmis ir kremais. Gal gautas kremų mišinys įgaus atvirkštinį poveikį? Prieš naudodami priemones būtinai pasikonsultuokite su gydytoju ar vaistininku.

Viso Chamonix slidinėjimo regiono trasų žymėjimas – kažkoks rebusas…pagal paveikslėlį vienas numeris, natūroje kitas… panašu, kad jos sužymėtos nuo viršūnės ir skaičius mažėja kalno papėdės link… per savaitę taip dorai ir nepasisiekė atsirinkti, kas prie ko. O iš kitos pusės, kai trasomis praktiškai nesinaudota, labai ir nepergyvenom ir nesistengėm minti šių prancūziškų mįslių. Didesnis orientyras buvo keltuvai. Beje keltuvai, tai deja ne pirmos jaunystės. Per trumpą apsilankymą Les Houches kurorte spėjom vieną krėslinuką praminti „Piktuoju“. Atsisėsi per vėlai – gausi per kojas, bandysi anksčiau sėstis ir kojomis amortizuoti – kirs kupron, net atšoksi. Tai pastebėtina ir pablogėjus oro sąlygoms, naujesnės gondolos kyla viršun su sniego ištroškusiais, o lygiagrečiai esantys krėslinukai atjunginėjami ir nuo pūgos slepiami angare.

Bet šiaip įspūdžiai patys geriausi. Čia gamta tarsi specialiai sukūrė idealų „poligoną“ tiek patyrusiems, tiek pradedantiems slidininkams. Aibė galimybių užtrasės slidinėjimams, alpinistams ir mėgstantiems tiesiog pasivaikščioti kalnuose. Bendrai tariant: Chamonix – Do or Die!

P.S.: Žodynas
Šmurkštaras – negeras žmogus;
Šiknius – labai negeras žmogus;
Kerėpla – nerangus, negerai nešantis slides, ne vietoje stovintis, maišantis (ypatingai, kai bandoma padaryti nuotrauką)
Budintis – darai valgyti, plauni indus, kai kiti ilsisi. Visa laimė, grafikas slenkantis.
O taip pat Bonjour, Bonsoir, Je ne mange pas six jours

Mindaugas

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.