| Visi tik aplinkui kalba apie atostogas, Ispanijas, Karibų salas ir kitas svečias šalis, o man tenka kiurksoti darbe… Bet nebūčiau aš, jei ko nors nesugalvočiau. Švenčių dėka išpuolė puikus ilgas savaitgalis… Hmm.. puiki proga nulėkti kur nors tolėliau nei jau pabodusi Palanga. Kadangi neplanuoti dalykai būna geriausi, sėdom su draugų company į auto ir pasinėrėm i keliones malonumus. Pirma mintis, šovusi į galvą, aplankyti Pabaltijo šalis, tiksliau Estiją. Kodėl gi ne, juk ir čia yra nematytų vietų. |
| Penktadienio vakaras. Kelionė į Saremo salas startuoja pagal visus planus – vėluodama pora valandų. Prisipučiam padangas, kurių viena, kaip vėliau paaiškėjo, “šiek tiek” leidžia, leidžiamės Latvijos kryptimi. Čia pasienyje ir prasideda visas kelionės žavesys. Sutiktas latvis pasienietis pasirodė esąs tikras patriotas – teko išklausyti skundą, jog be reikalo Saaremo salos buvo atiduotos estams, o Būtingė – lietuviams. Išklausę pabumbėjimus (pagal horoskopą, ginčas su pasieniečiais nėra gera lemiantis ženklas :) ) patraukėme toliau. Latviai pasirodė ganėtinai draugiški padarai – retas kuris mums nemirksėjo šviesomis. Na gerai gerai, lempos buvo nesureguliuotos, taip kad tokių “pasisveikinimų” sulaukėme sočiai :) Visgi po truputį stūmėmės link Estijos. Pakeliui stabtelėjom prie jūros (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo viena iš poros vietų, kur galima nemokamai ir paprastai sustoti), buvo vėsoka, bet norinčių atsigaivinti vandenyje atsirado. Vos įvažiavus į Estiją mirksėjimas liovėsi, nusprendėm, jog tai dėl lėtos vietinių reakcijos :) Saulei pakilus jau stovėjom prie perkėlos ir laukėme kelto, kas savaime jau buvo atrakcija, nes šalia bastėsi keletas girtų suomių. O girtas suomis – juokingas padaras. Mūsų egzempliorius kažkodėl po truputį karpėsi savo džinsus, kol galų gale iš jų pasidarė sijonėlį ir lakstė aplinkui. Smagus vaizdelis :)Na bet galų gale persikėlėm į salą. Atvykdami turėjom daugiau mažiau aiškų planą, ką, kaip ir kada aplankyti, tačiau viskas gavosi taip, kad nė vienas planas neišsipildė. Bet nusivylusių nebuvo, nes kelionės ekspromtu turi savo žavesio. Ekskursiją pradėjom nuo Kuresarės miestelio, kuris kažkuo priminė Šventają. Ganėtinai tvarkingas, švarus miestukas, daug turistų, draugiška liaudis, informacijos turistams – per akis. Galima rinktis maršrutus tiek pėsčiomis, tiek ir dviračiais, tik turėk laiko viskam. Antras žingsnis – Kuresarės pilis. Pradžioj buvo dvejojančių ar verta užsukti, nes kelionės nuovargis šiek tiek trukdė entuziazmui, tačiau ryžomės ir nė minutės nesigailėjom. Įdomu pamatyti tiek ir pačią pilį bei jos užkaborius (pasak turistams skirtos informacijos, tai autentiška XIII a. pilis), tiek ir dailės eksponatus bei iškamšas. Pvz., ar žinojot, kad Estijoje vilkai laksto su plastilininiais liežuviais, o bebrus vadina kobromis? :)Beje, užlipus į viršutinį aukštą galima nusipirkti giros buteliuką už 30 kronų, šia galimybe ir pasinaudojom :) Vėliau – kempingo paieškos šiaurinėje Saremo salos dalyje. Vienas, neaišku kur ir koks, kitas, kaip paaiškėjo nuvažiavus, visiškai tuščias. Nuvažiuojam į Leisi miestuko informacijos centrą. Pasirodo, jog čia dirbanti mergina apie kempingus žino gerokai mažiau nei mes. Ta proga ją ir apšviečiam apie aplinkinius kempingus. Nors vienas geras darbas į mūsų daržą :)Galų gale, susirandam sodybą, kurios šeimininkas leidžia turistams statytis palapines kieme. Toks kieminis kempingas. Be mūsų čia dar gyvena suomis, kaip nekeista – blaivas. Taip beklaidžiojant ateina vakaras – Joninės. Planus važiuoti į Kuresarę, pakeitė šeimininkas, papasakojęs, jog netoli nedidelė vietinė bendruomenė daro savo šventę. Ta “nedidelė” kaip paaiškėjo yra ne mažiau 600 žmonių, viskas iš esmės kaip ir Lietuvoje, išskyrus vieną esminį skirtumą – tarpusavio bendravimą. Toks vaizdas, jog stebi vieną didžiulę šeimą, kuri tarpusavyje labai šiltai bendrauja. Taip ir nenusprendėm, ar čia visi estai tokie, ar tiesiog gyvenimas saloje nori nenori priverčia žmones tapti labiau kolektyviškais. Beje, laužą pradėjo kurti labai iš anksto, bet vėlgi, matyt, malkos estiškos…lėtai dega… :)Antra diena. Nutariam aplankyti salos gale esantį palinkusį švyturį. Taip prasideda kelionė Saremos žvyrkeliais. Pakeliui užsukom apžiūrėti stačių skardžių; vaizdai įspūdingi – skardis minimum 30-40 metrų aukščio, saugumo atitvarų jokių. Įdomu, kiek turistų per metus nukrenta? :)
Vėliau pasukam kiek ne tuo keliu, ir visai netikėtai užtaikom ant karinio miestelio griuvėsių. Vėlgi pasiteisino taisyklė, jog tai, kas įdomu, nebūtinai pažymėta turistų žemėlapiuose. Vaizdai stebinantys – pusiau sugriuvę didžiuliai pastatai, kambarys su stalu, ant kurio nukritę dalis stogo, milžiniškas kambarys vaikams su didžiule lovyte kūdikiams, garažas su storomis betoninėmis durimis. Taip beklaidžiojant ateina ir vakaras, bet kadangi net ir 12 nakties, dar nėra tamsu (o juk dar tik 10 :) ), nusprendžiam tęsti kelionę link švyturio. Vėliau tenka atsisveikinti trumpam su mašina, nes kelias link švyturio skirtas pėstiesiems. Pakilęs rūkas, netoliese besibastančios lapės ir vėlus metas gerokai pagyvina kelionę pėsčiomis. Visgi po 12 nakties pradėjo temti, taip kad švyturio apžiūrą nusprendėm atidėti neribotam laikui. Vargais negalais parsibastėm atgal į savo kieminį kempingą, kuris po ganėtinai varginančios dienos mums atitiko minimum 4 žvaigždučių viešbutį :) Trečia diena. Keliamės, pakuojamės. Anksčiau svarstytas planas aplankyti Taliną atidedamas vėlgi neribotam terminui, dėl laiko trūkumo :) Nusprendėm, jog patogiau pakeliui bus aplankyti Jūrmalą (beje, šiam planui vėlgi nebuvo lemta išsipildyti :) ). Dar vienas planas iš Saremos persikelti tiesiai į Latviją irgi atkrenta – pasirodo, jog kaip tyčia pirmadieniais šie keltai neplaukia… Užsukam į bariuką, kurį vietiniai vadina ekologišku ir desertą gaunam KAMU jahu. Na ką, tenka grįžti taip, kaip ir atvažiavom: atstovim porą valandų kamštyje prie kelto į Estiją ir pajudam namolio. Nors nemaža kelio dalis Latvijoje tęsiasi palei jūrą, tačiau sustoti nusimaudyti sekėsi sunkiai – arba tai privati teritorija be pravažiavimo, arba jūros krantas – vieni akmenys, arba per dumblius vandens nematyti. Taigi, kol pavyko rasti privažiavimą, atėjo vakaras, pakilo šaltas vėjas ir dingo visi maudynių norai, bet nors radom neblogą paplūdimį, kuris dabar saugiai pažymėtas mūsų žemėlapyje :) Na o toliau jau rutina: kelionė, vairavimas, susimirksėjimas su kiekvienu vairuotoju ir galų gale – namai. Eglė Burneckytė Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |