Erasmus programa visada buvo mano tikslas, kurį pasiekiau praeitą semestrą. Dėl patrauklios mokymo programos Laplandijos Universitetą išsirinkau pati, dar tada gerai nežinodama, į kokią savitą, egzotišką ir įspūdingą vietą važiuosiu. Skandinaviška Suomija traukė visada, jau nekalbant apie aukštą ekonomikos išsivystymo lygį, paslaptingai santūrius vietinius, išskirtines kultūrines tradicijas ir, be abejo, nuo vaikystės girdėtus gandus apie Suomijos Laplandijoje gyvenantį Kalėdų Senelį. Taigi gūdžios žiemos viduryje, sausio mėnesio pradžioje, susikroviau lagaminus ir išsiruošiau į tolimą kelionę – apie 1500 kilometrų skrydžio. Pradedant Vilniaus oro uostu, sustojant Helsinkyje, galiausiai vakarop pasiekiau Rovaniemi. Jau nuo pirmų akimirkų miestelis žavėjo aplinka. Mažame oro uoste visur buvo iškabintos snaigės, išdėlioti pliušiniai meškinai, elniai bei pušų šakos. Taksi atvažiavus iki studentų bendrabučių mus pasitiko tutorė. Aplink stūksojo sniego pusnys, siekiančios juosmenį, tačiau nei menkiausio vėjelio, oras ramus ir vėsus. Įžengiau į savo kambarį. Čia ir prasidėjo mano šiaurinio gyvenimo pradžia, apie kurio giliausius įspaudus papasakosiu šioje istorijoje.
Rovaniemi – išskirtinis miestelis, esantis poliarinio rato susikirtimo taške. Tai reiškia, kad per metus čia būna apie 60 dienų visiškos tamsos žiemą bei tiek pat dienų šviesos vasarą. Kadangi, man teko svečiuotis nuo sausio mėnesio, tai pradžioje patirdavau tik apie porą valandų šviesos kiekvieną dieną, o sulaukus gegužės mėnesio patyriau ir vidurnakčio saulę. Gultis ir keltis prie šviesos ar tamsos kiekvieną dieną iš pradžių buvo gan keista, bet geroje draugų kompanijoje net tamsa nebaisi. Oras ten sausas, šaltas, (žiemą pakyla net iki -35 laipsnių) tačiau ramus ir be kritulių, vėjo pučiamų į veidą, kaip Lietuvoje. Toks jausmas, kad niekada nesninga ir nelyja, nors aplink matai marias sniego visada. O sniegas čia visur, kur tik pasisuksi. Keliai, takeliai, gatvės, kalnai, medžių šakos ir kamienai, namų stogai – viskas perkrauta sniego. Bet vaizdas – pasakiškas! Kiekvieną rytą pažiūrėjusi pro langą pagalvodavau „Koks nuostabus pasaulis!“.
Ir Kalėdos čia tikrai visur ir ištisus metus! Parduotuvių, viešbučių ir kitų pastatų vitrinos puošiasi užrašais „Čia lankėsi Kalėdų Senelis“. Žybsinčios eglutės taip pat gražina jaukią miesto aplinką. Ir ištikrųjų, 8 kilometrai nuo miesto, egzistuoja oficialaus Kalėdų Senelio namai „Santa Clause Village“. Nuostabi vieta, tik įvažiavus į šią vietą, kaip pasakoje atsiveria mažyčių, girliandomis puoštų namukų virtinė, didžiulė kalėdinė eglė bei žymeklis, ženklinantis arktinį centrą. Skamba kalėdinės, šventišką nuotaiką keliančios melodijos. Daugybė suvenyrų parduotuvėlių bei galimybė pasivažinėti su tikrais šiaurės elniais. Žmonių čia daug, kaip ir visas Rovaniemis, tai turistinė vieta. Teko ir mums išbandyti elnių roges, aplankyti oficialų Kalėdų Senelį ir netgi su juo pakalbėti bei pasidaryti nuotrauką, žinoma, už atitinkamą sumą. Kas nori, gali net dovanas nuo Kalėdų Senelio paštu užsisakyti.
Apskritai Rovaniemi retai apgyvendintas, ramus miestelis, apsuptas miškų. Kaip vietos policija informavo, viena saugiausių vietų gyventi šiame pasaulyje. Dar vienas gamtos reiškinys, ypač sužavėjęs mus visus, tai šiaurės pašvaistės. Jomis gali mėgautis ne visada, čia jau reikia šiek tiek sėkmės bei sekti orų prognozes. O mums nuskilo net kelis kartus. Neapsakomas jausmas. Dangus sužaižaruoja žaliom, rausvom, raudonom ir net mėlynom spalvom – jos nuolat kinta, kartais gali įžiūrėti takelį, nusidriekusį per visą dangų, kartais skrendantį paukštį, o kartais belieka tik gultis ant sniego ir atgaudinėti kvapą iš nuostabos. Neabejoju, kad kiekvienas šį mažą stebuklą savo gyvenime privalo pamatyti.
Rovaniemyje taip pat yra puiki Ounasvaara kalva, nuo kurios gali iš aukštai stebėti miestą, susikertančias Ounasjoki ir Kemijoki upes bei stebėti slidininkus ant profesionalių trasų skriejančius it paukščiai. Miestelyje yra net dvi laužavietės, kuriose visada vietinių būna prinešta malkų. Vienoje iš jų yra net pavėsinė bei apžvalgos bokštelis, iš kurio matosi visas miestas. Mes čia lankėmės ne kartą.
Tai tiek ypatybių iš gamtos pasaulio. Dabar šiek tiek kultūros. Pirmiausia tai labai didelį įspūdį paliko Laplandijos Universitetas. Modernus, šiuolaikiškas, techniškai aprūpintas pastatas, puikiai pritaikytas studentų ir dėstytojų poreikiams. Sužavėjo įspūdinga biblioteka su tylos kambarėliu, individualiais mokymosi stalais ir kompiuterių salėmis. Universitete yra valgykla, kavinė ir netgi poilsio kambariai, skirti nusnūsti ar išgerti arbatos. Dėstytojai čia tarptautiniai ir puikiai išsilavinę, gerbia kiekvieną studentą ir yra neįtikėtinai draugiški bei lankstūs. Apskritai, visa sistema čia labai palanki studentui. Beje, beveik visi į universitetą mina dviračiais, nepaisant minusinės temperatūros. Dviračių čia visame mieste daugiau nei automobilių.
Suomiai labai mėgsta maudytis pirtelėse. Jų net dvi buvo ir mūsų, studentų, bendrabučiuose. Išsimaudę jose, suomiai lekia išsivolioti sniege arba lįsti į šaltą vandenį. Teko ir mums lįpti į tą vandenį. Tik ne po pirties, o paprastai atėjus be jokio kaitinimosi, apsivilkus maudymosi kostiumėliais tiesiog nerti kelioms sekundėms į specialiai tam skirtą eketę upėje. O tada jau bėgti į šalia esantį namuką susišildyti. Tai dar vienas suomių „malonumas“. Bet užtai kiek adrenalino! Tiesą pasakius, aš nėriau net du kartus esant -14 laipsniams šalčio. Ne visi išdrįsta, bet pabandyti verta. Sutikom viena Rovaniemio miestelio gyventoją, kuris toj eketėj sugeba kasdien po pusvalandį neišlįsdamas plaukioti. Va čia tai geležinis žmogus!
Lankėmės ir miesto muziejuje, pavadintame „Arcticum“. Čia pamatėme ir išgirdome visą samių, skandinavų istoriją, muziejus žavėjo milžiniškomis iškamšomis, samių imitacijomis bei įvairiais interaktyviais būdais, leidžiančiais pažinti šiaurės kultūrą, pavyzdžiui, buvo toks kambarėlis, kuriame galėjai nusistatyti norimą temperatūrą bei pasileisti vėją. Tikrai įdomu.
Kartą teko dalyvauti ir elnių lenktynėse, organizuojamose centre. Nors smarkiai sušalome, tačiau geros emocijos išliko visam vakarui. Beje, kartais koks elnias išdygdavo tiesiog prie studentų bendrabučio, bet, pamatęs susidomėjusius žmones, pasprukdavo.
Nepaisant visų mitų bei stereotipų apie šaltą ir santūrų skandinavų būdą, jie iš tikro yra labai draugiški bei šilti žmonės. Gal kiek nedrasūs, tačiau tokių pasitaiko visur. Tiesa, kai jaunuoliui sukanka 18 – 20 metų ir jis keliauja studijuoti į universitetą, įprastai jis palieka tėvų namus, nuomojasi butą bei pats ieškosi darbo. Todėl daugelis jaunų žmonių čia yra labai užimti ir gyvena vieni. Galbūt iš čia ir kilo tas šaltumo mitas. Jaunimas, ypač paaugliai, ypatingai mėgsta auskarus įvairiose veido vietose, tatuiruotes bei įvairias plaukų spalvas. Turbūt čia toks jų išraiškos būdas. Dar vienas dalykas – suomių kalba. Ji įdomi, tačiau neįtikėtinai sunki.
Suomiškose parduotuvėse maisto pasirinkimas ne itin didelis, jie vengia importuoti ir mieliau naudoja savo maistą. Daržovės, vaisiai čia tarsi be skonio, tikrai neprilygsta šviežioms, lietuviškoms gėrybėms. O kainos, kaip žmonės sako, „kosminės“, tiek maisto, tiek paslaugų, tiek kitų prekių. Mieste daugybė viešbučių, restoranų, klubų, užeigų – pasirinkimo tikrai yra, kadangi visas miestas yra turistinis, daugybė ir užsieniečių, ypač rusakalbių ir kitų skandinavų.
Štai tiek įsimintiniausių siurprizų man pateikė Rovaniemi per ištisus 5 gyvenimo, studijų bei pažinimo mėnesius. Tai labai unikali ir egzotiška vieta, verta aplankyti kiekvienam. Juk egzotika – ne vien vandenynai, jūros bei palmės, kaistančios saulėje. Įsitikinkite tuo patys!
Rasa
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.