Kelionė traukiniais po Europą įpusėjo, patyrusios daug nuotykių aplankėme Prahą, Paryžių, Barseloną. „Kur dabar keliaujame?“ paklausėme viena kitos vakare stovėdamos Barselonos traukinių stotyje. „Nežinau, gal į Valensiją, girdėjau ten gražu,“ – atsakiau ir po pusvalandžio, nusipirkusios rezervacijas, jau sėdėjome traukinyje.

Važiuodamos šiek tiek nusnaudėm, nes žinojome, kad gali laukti bemiegė naktis, kadangi planas sugalvotas per penkias minutes ir nepasirūpinome nakvyne iš anksto. Valencijoje buvome dvyliktą valandą nakties. Nei draugų, nei žemėlapio –  nieko neturėjom ir nežinojom net, į kurią pusę eiti išėjus iš nedidukės traukinių stoties, kurioje ir pernakvoti nebuvo galimybės (ne taip kaip Barselonoje), bet mums tai nepasirodė didelė problema, nepasimetėm. Kaip tyčia pasitaikė Joninių naktis, svajojome susirasti paplūdimį, pabraidyti jūroje ir bent taip paminėti šventę, bet tiksliai net nežinojom, ar čia toks išvis yra, o pasiklausti buvo truputį gėda. :) Tačiau pavaikštinėjusios, apsižiūrėjusios išsiaiškinom, kad paplūdimys tikrai yra, tik kažkokiu būdu reikėjo iki jo nusigauti, vis dėlto buvo ne dienos metas. Iš pradžių laukėme autobuso, bet nesulaukusios gatvėje pasigavome taksi.

Atvažiavusios net geriausiame sapne negalėjom susapnuoti, kad taip gali būti – paplūdimys knibžda, pilnas žmonių, visi degino laužiukus, garsiai grojo muzika, tiek jauni, tiek seni linksminosi. Pasirodo, ir čia švenčiamos Joninės. Pasisekė. Pasitiesėm miegmaišius, įsikūrėme, dovanų buvom gavusios ispaniško vyno, tad įsisukom į šventinį šurmulį ir stebėjome, kaip ispanai švenčia ir eina maudytis, nors jau buvo trečia valanda ryto.

Maždaug dar po valandžiukės pradėjo tilti muzika, žmonės pamažu skirstėsi. O mes kaip sėdėjom, taip ir likom iki ryto, juk eiti neturėjome kur. Besėdint užkalbino du ispanai, tai laikas dar greičiau praėjo. Buvo juokinga kalbėtis pusiau lietuviškai, pusiau angliškai ir dar šiek tiek ispaniškai, nes jie angliškai nemokėjo, mes nemokėjome ispaniškai, tačiau gestais vieni kitus supratome (tikriausiai :)).

Apie šeštą ryto, jau išaušus, įlindom į miegmaišius, kuprines pasidėjome po galvomis ir užmigome. Po poros valandų pakilus saulei pasidarė labai karšta, tad atsikėlėme, apsirengėme maudymosi kostiumėlius ir toliau miegojom, kartu besidegindamos. Kaip gi būnant prie jūros neišsimaudyti šiltoje jūroje! Vanduo buvo labai geras, net nesinorėjo išlipti, oras – nerealus, pūtė šiltas vėjelis, aplink rinkosi pailsėti žmonės, mus supo neapsakomai gera atmosfera. Laikas bėgo labai greitai grožintis jūra ir palmėmis, tačiau visos dienos nenorėjome pratinginiauti, tad pradėjome krautis daiktus.

Susiruošusios įsėdome į pirmą atvažiavusį autobusą, tiksliai net nežinojome, kur jis veža, bet mums kaip visada pasisekė ir gana lengvai radome traukinių stotį. Nusipirkusios rezervacijas į Lisaboną, dar turėjom porą valandų apžiūrėti miestelį. Tačiau buvo neapsakomai karšta, o ir kuprinės su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkesnės. Bet kaip ir pridera tikroms turistėms, susiradome miesto žemėlapį ir aplankėme visas turistų lankomas vietas.

Mums buvo keista, kad ten, kaip ir Paryžiuje, taip pat nėra paprastų parduotuvių (na tokių kaip pas mus Maxima ar IKI ), nes jau norėjome valgyti, o dar labiau – paprasčiausio vandens. Diena praėjo turiningai ir su nuotykiais, dabar sėdime traukinyje ir esame pakeliui į Madridą, kur persėsime į kitą traukinį ir per naktį važiuosime į Lisaboną.

Šių kelių dienų reziumė: kelionė nepakartojama, Joninių tokių dar gyvenime neturėjome: nakvynė  paplūdimyje, labai gražus miestelis, palmės, daug turistų – geriau net negalima norėti. Draugė jau labai saldžiai miega, reikia ir man prisijungti, gal greičiau atvažiuosim ir mūsų lauks nauji nuotykiai. Viskas nepakartojama! Labanakt :)

Daiva Uogintaitė

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.