Kadangi jau išvažinėj
Pačiupus pigius bilietus, susiradus nebrangų viešbutį, ėmiau varstyti internetines kerteles, ieškodama praktinių patarimų, kaip išgyventi šioje chaoso šalyje. Čia man labai padėjo įvairūs forumai, tinklaraščiai (kad ir nemokamų lankytinų vietų gidas). Beje, pati Roma daugeliu atvejų yra vienas milžiniškas nemokamas muziejus po atviru dangumi.Kelionės planas:
1 diena – atvykėliškiems (ne)susipratimams ir pirmiems šiurpuliukams
2 diena – istorinės įžymybės
3 diena – atrask Romą dviračiu
4 diena – kelionė prie jūros + lauktuvės namo
4 dienos naktis – ką nors sugalvosim, kaip pratempsim laiką iki 5 valandos ryto
Visi aplinkui uoliai klausinėjo, ar bijau/jaudinuosi, ar kitaip negaluoju prieš skrendant, bet kažkodėl apie tai visai negalvojau, nes man iš kasdienių praktikų baisiausia dalis atrodė tai, kad pavėluosim praeiti pro visus velnio vartus ir/ar į tą puikią Ryanair dėžę netilps mano rankinis bagažas. Beje, vienu metu jau išsigandau, kad bus nutikęs antrasis variantas, bet, pagrūdus stipriau, dėžė lagaminą priėmė ir buvome įleisti į patalpą, iš kurios prasidėjo tas legendinis pusiau mandagus greitasis ėjimas į lėktuvą, siekiant nagais iškovoti geriausią vietą prie lango. Džiugi žinia – įlipus vietą prie lango gavau ir aš, taigi, greitai prisisegiau diržą ir nuo tos akimirkos nenustojau šypsotis iki kol nusileidom. Pirmas skrydis buvo fantastiškas, nes buvo puiki giedra diena ir matėsi viskas – net ir dalis aukštakulnio batelio pusiasalio. Na o lipant iš lėktuvo užplūdo ta maloni tropinė atostogų šiluma ir nepakartojama mintis, kad štai dabar tai metas nuotykiams!
Internete skaičiau, jog labiausiai rekomenduojamas autobusas į miestą – Terravision. Perkant bilietą oro uoste jis kainavo 4 EUR. Nors autobusas buvo naujas, bet kvapas jo viduje priminė mažųjų mūsų miestelių susisiekimo autobusėlius. Bet tai netrukdė stebėti palmių, galybės televizijos antenų ir stebėtis augančiu šiukšlių kiekiu pro langą. Italija!
Eismas mieste beprotiškas! Mažyčiai automobiliai ir masė motorolerių čia važinėja savotiškomis taisyklėmis. Daugelyje vietų nėra šaligatvių, tad tenka eiti tiesiog važiuojamąja dalimi, taigi ,jau pirmomis akimirkomis Romoje iškart liko neišdildomų įspūdžių.
Patarimas: eidami per perėją Romoje būkite budrūs – stabdyti automobiliai čia nelabai mėgsta.
Pirmoji misija sostinėje buvo įsigyti Roma Pass. Ko gero tai buvo geriausias kelionės draugas bei ekonomiškiausia investicija – rinkinukas, kurį sudaro aiškus miesto centro žemėlapis, puiki metro schema, gana išsamūs lankytinų objektų aprašymai bei kartoninė kortelė su barkodu, teikianti labai reikalingų privilegijų. Su kortele galima 3 dienas nemokamai naudotis visu viešuoju transportu bei nemokamai, o kai kur ir be eilės(!), aplankyti du pasirinktus muziejus ar archeologinius objektus. Šito gėrio kaina 25 EUR. Tiesa ta, kad niekas nežiūri, kiek tą pasą tu turi, kelintą dieną važinėji – tad drąsiai galima naudotis, kiek reikia (mes naudojomės 4 dienas). Tik svarbu žinoti, kad kartoninė kortelė yra labai pažeidžiama ir, tarkime, pusdienį pasinešiojus kišenėje gali nusitrinti nuskaitomasis barkodas, o pati kortelė susilankstyti.
Kadangi už viešbutį mokėjome mažiau ir todėl gyvenome už poros kilometrų nuo miesto centro, pagrindinė kelionės susisiekimo priemonė mums buvo metro, riedantys dviem paprastomis linijomis, su stotelėmis prie populiarių objektų. Jos susikerta prie Termini stoties, kuri Romoje yra ne tik išvykimo į įvairius Italijos kraštus, oro uostus, bet ir pagrindinė miesto metro stotelė. Tiesa, dėl trečiosios linijos statybų mūsų linija A baigdavo važiuoti ne vidurnaktį, o 21 val., – tai truputį iš pradžių liūdino. Metro keliauja visi: ir turistai, ir vietiniai žmonės, jie visuomet pilni, tad saugokite rankines:)
Vėliau šiek tiek važinėjome ir autobusais. Įlipti galima pro priekines arba galines duris, o išlipti per vidurines. Prieš sustojimą būtina paspausti STOP mygtuką, nes kitaip stotelę tiesiog pravažiuosite. Autobusais daugiausiai keliauja vietiniai, nes čia jų maršrutų yra tiek daug, kad net baisu, ir važiuoja į visus kampelius.
Paskutinių minučių pasiūlymų dėka mūsų viešbutis buvo įsikūręs tolokai nuo pagrindinės Termini stoties, iš kur paryčiais reikės išvykti į oro uostą. Bet iš anksto pasidomėję radome naktinių autobusų, kursuojančių netoliese, tad nepabūgome. Tiesa, paties viešbučio mes ilgokai ieškojome net ir turėdami žemėlapį:)) Bet apie tą žavų laiką istorija tegu nutyli.
Taigi, viešbutis buvo įsikūręs smagiame gyvenamajame rajone, kur virte virė gyvenimėlis, gatvės buvo siauros siauros, aplinkui kavagėrio taškai, mini krautvėlės ir daug kito itališko gėrio. O šauniausia, kad ant stogo buvo įkurta nerakinama terasa, atverianti smagių vaizdų. Kalbant apie viską viešbutyje, tai buvau prisiskaičius visokių ten neigiamų atsiliepimų apie tam tikrus dalykus, bet tik atvykus suėmė juokas, nes tie komentatoriai veikiausiai marmuriniuose namuose gyvena, jei tokie ‘trūkumai’ kėlė siaubą:) Aš pasigedau tik daržovių pusryčiuose. O šiaip tai su daržovėmis ten ir šiaip prastai.
Pro kambario langą matėme „mamos butą“, pro beveik priešais stovinčio namo praviras balkono duris visada matėsi prijuostę ryšinti dama, nuolat plušanti virtuvėje arba džiaustanti skalbinius.
Kelionę pradėjome nuo Vatikano, vėliau traukėme pasigėrėti senojo miesto panorama iš greta buvusios Angelų pilies bokštų. Šalia pilies stovi gražus angelų tiltas, vedantis link senojo miesto, kur ir pasukome toliau. Žemėlapis atliko tik esamos buvimo vietos paieškos funkciją – visur yra nuorodų į lankytinus objektus. Beje, turėkite su savimi tuščią buteliuką vandeniui – geriamo vandens fontanėlių yra visur aplinkui.
Vakarop priėjome ir Koliziejų. Kadangi turėjome Roma Pass, tai ne tik ėjome nemokamai, bet ir prabėgome pro iiiilgą eilę specialia „privilegijuotųjų“ linija. Koliziejaus vidus paverstas puikia istorine ekspozicija, na o lauko dalis yra didelė fotosesijų aikštelė. Kaip gi nenusifotografuosi XXI a. pasaulio stebuklų sąrašo objekte. Įdomu buvo tai, kad prie visų laiptų, esančių objekte, parašyta, kad negalima lipti, o prie pat prikabintas įspėjimas, kad laiptai statoki, tai lipkite atsargiai.
Bilietas į Koliziejų suteikia teisę eiti į Palatino kalvą nemokamai. Ten ir patraukėme, tik čia neužsibuvome, nes dar nepriėjus garsiojo Forumo garsiakalbiai pranešė, jog ekspozicija uždaroma.
Juokingiausias antros dienos dalykas buvo tas, kad būdama itin baltos ir skrudžios odos pasitepiau apsauginiu kremu, kuris leidžia įdegti, bet ne svilti ir, pasirodo, jis mane tik apsaugojo, tad kaip bauginančiai balta išėjau, taip tokia pat balta ir grįžau. Dovanų parsinešiau tik saulės smūgį, kuris mane tikrai smarkiai nutrenkė, dėl to teko anksti eiti miegoti. Maniau, kad šįsyk jau tikrai mirsiu, bet paskutinę panikos valandą netikėtai užmigau, o rytą vėl buvau kaip ridikėlis. Tik ridikėlis nutarė įsigyti skrybėliuką.
Kaip ir Paryžiuje beveik nesutiksi prancūzų, taip ir Romoje – italų. Čia karaliauja uždarbiaujantys atvykėliai iš arabų šalių – jų pilni kampai, parduotuvėlės, kioskai. Kaip ir visuose populiariuose Europos miestuose jie tokie pat įkyrūs, bet sutikome ir paslaugesnių stacionarų verslą turinčių šeimyniškių. Turistų tarpe išskirtinai daug amerikiečių. Iki šiol nemaniau, kad tas stereotipinis Europos lankymas, t.y. atvykimas į Paryžių, Romą ir (jei yra ūpo) Londoną, tikrai toks gajus. Atvykėlių iš valstijų buvo pilnas viešbutis ir visas miesto centras. Kitą didelę dalį sudaro italai iš kitų šalies dalių, azijiečiai, rusai, mažiau vokiečiai ir kitų šalių keliautojai. Lietuvių mes kažkaip nesutikom iki paskutinės dienos, bet ir pastaroji dama čia sustojo vienai nakčiai dėl jungiamojo skrydžio.
Buvau girdėjusi, kad italai nuolat ir dėl visko streikuoja, tačiau pataikėme į ypatingą streiką – viešasis Romos transportas šiandien nutarė streikuoti ir nevažiuoti visai, išskyrus tris valandas gana nepatogiu laiku, per kurį realiai nespėsime niekur. O tai reiškė, kad jūros nepamatysime ir liksime be dovanų, nes viešbutis buvo įsikūręs gyvenamajame rajone. Naktiniai autobusai į centrinę stotį taip pat nevažiuos. Valio!:) Ir jokių įspėjamųjų skelbimų kelios dienos iki penktadienio! Tą keistą minutę džiaugėmės, kad rezervavome ir šią papildomą naktį, nors planų ją praleisti buvo visokių.
Paskutinę dieną vaikščiojome į prekybos centrą pirkti vyno, sausainių, saldainių (kažką visgi reikia parvežti!) ir ledų, valgėme paskutines picas ir vaikštinėjome po nelankytas apylinkes. Praleidę paskutinį vakarą ant viešbučio stogo terasos nukeliavome numigti kelias valandas. Paryčiais už sutaupytus dienos pinigus išsikvietėme taksi į Termini stotį. Ji mus pavežėjo tobulu naktinės Romos maršrutu: pro apšviestus Vatikaną, Angelų pilį, teatrą, „vestuvinį tortą” ir Koliziejų.
Skamba kaip maloni pabaiga, bet čia istorija nesibaigia: autobuso bilietai į oro uostą su Terravision autobusu kainavo jau ne 4, o 6 EUR ir nors visur autobusai buvo giriami, tik vienoje vietoje radau svarbią smulkmeną, kuri galėjo kainuoti lėktuvą. Atėjus į autobusą turėti bilietą neužtenka – BŪTINA greta esančioje TERRA kavinėje išsiimti įlaipinimo pasą, nes norinčių vykti numatytos valandos autobusu gali būti daugiau nei vietų jame.
Tad mūsų istorija buvo tokia: išlipus prie Termini stoties negalėjome rasti priėjimo prie Terravision sustojimo (į oro uostą veža kelios įmonės ir panašiais laikais). Tam kliudė keista archeologinio paveldo siena, nakčiai užrakinta stotis ir būrys naktinių priestočio lankytojų, sumišusių su turistais. Lygiai 4:30, t.y. išvykimo laiku, jau praradome viltį suspėti į reisą (atsarginis-ribinis buvo 4:50), ėmė atrakinėti stotį! Dėkodami automatinių durų išradėjams, nes sunkiems vartams atidarinėti tikriausiai reikia pusės valandos, prabėgome tiesiai į TERRA kavinę, kur, kaip paaiškėjo, pagavome paskutinius įlipimo pasus. Žmonių prie autobuso buvo masė, dalis jų apie įlipimo pasus nežinojo ir buvo neįleisti, na o mes suspėjome per plauką ir tik todėl, kad šią smulkmeną žinojome.
Įlipus į lėktuvą Romoje ėmė lyti, o apniukęs oras bei debesys pro lėktuvo langą lydėjo iki pat kaip tik tądien sušalusios Lietuvos:)
Dovilė
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.