| Iš pasakojimų serijos, kuomet Ugnė praleido vasarą dirbdama ir keliaudama Jungtinėse Amerikos Valstijose.Detroite dar nespėjus kojos iškelti iš mašinos pripuolė keli juodaodžiai su “nerealiais” pasiūlymais į nemokamus klubus už 2 savaičių, bet kadangi mūsų tuo metu Detroite jau nebus, tai pasiprašė centų autobusui:)) Žodžiu, pirmas įspūdis buvo tikrai nekoks. |
| Pabandėm lįsti giliau į miestą, tai truputį išsigandom, nes turbūt buvom vieninteliai baltieji žmonės visam mieste, nes visi kiti vien juodaodžiai – ir dar tokie reperiai/gangsteriai, kur, atrodo, staiga išsitrauks ginklą ir šaus į galvą. Tai mes su savo kuprinytėm greitu žingsniu numynėm iki Greektown’o ir apsisukom atgal. Dar truputį pasėdėjom prie centre esančio fontano, nes ten daugiau nebuvo nei gyvos dvasios. Tokia tuštuma miesto centre, švelniai tariant, šokiravo. Ypač prieš tai pabuvus Čikagoj, kur žmonių pilna kaip skruzdėlių.Beje, apie fontaną. Kodėl Vilniuj visi fontanai trykšta į viršų arba tiesiog bėga žemyn? Čia jau nebe pirmame mieste matom fontanus, kurių kievienas daro atskirą šou. Vandens srovės visaip persipina vienos su kitom, iššaunamos į skirtingus aukščius ir taip toliau. Toks “pasirodymas”, aišku, tevyksta vos kelias minutes, bet tikrai yra kuo pasigrožėti.Turėjom dar porą objektų susiplanavę Detroitui, bet kadangi jau buvo tamsu ir baisu, nusprendėm ieškotis nakvynės. Laukė naktis mašinoje, tai į GPS’ą susivedėm amerikietiškos “Maximos” adresą, nes nakvodami mašinoje visada glaudžiamės prekybos centrų aikštelėse. Vienintelė parduotuvė – kitoj upės pusėj, vadinasi, reikia važiuoti tuneliu. Paskutinę sekundę susivokėm, kad tunelis veda ne kur kitur, o į Kanadą:DSusimokėjom po kelis dolerius už įvažiavimą ir už gerų 5 min. jau kišom pasus pasieniečiui. Jis, aišku, sugebėjo prisikabinti prie mūsų vizos, kad ji tuoj tuoj baigia galioti, tai užtikrinom jį, kad mes tai žinom ir už savaites jau sėdėsim lėktuve į savo šalį. Tai pagaliau gavom po kanadietišką štampuką į pasą. Valio:) Bet užtat nusprendėm, kad į Detroitą kitą rytą jau nebegrįšim, nes važinėti pirmyn atgal per pasienį truputį nesąmonė. Juokingiausia tai, kad nuvažiavę į tą vietą, kur turėtų būti mūsų “Maxima”, radome tiesiog lauką. Ups. Bet truputį pasukinėję ratais, pagaliau susiradom viską, ko mums reikėjo, ir ramiai miegojom.Rytą pradėjome Winsdore – mieste Kanadoje, kitapus Detroito. Tai visai apsidžiaugėm, kad čia papuolėm, nes nuo pakrantės visas Detroitas matėsi kaip ant delno. Visiškai kitokia aplinka: gražūs parkai, tvarkingos gatvės, senoviškų suvenyrų parduotuvėlės, ramūs restoranėliai ir t.t. ir pan. Keblumų turėjom su valiuta, nes kanadietiški doleriai truputėlį skiriasi verte nuo amerikietiškų, tai nežinojom tiksliai, kiek už ką mokam, bet, atrodo, nenubiednėjom:) Taip pat matavimo vienetai jau tokie pat kaip Europoj:) Kelio ženkluose greitis nurodytas kilometrais per valandą, tai buvo truputį sunku susigaudyti, nes mūsų mašiniukas gi rodo mylias.
Taip pat mano dideliam džiaugsmui visur pilna voveriukų:) Tad pasigavau dar vieną modelį/manekeną, kuris pozuodamas skleidė labai keistą garsą, greičiausiai bijojo, kad atimsiu jo grobį – obuoliukus. Ar kaštonus. Nežinau:) Bet jis tikras gražuolis:) Galėčiau, tai turėčiau tokį. Toliau traukėm link Niagaros. Vos atsidūrus prie Rainbow tilto Kanados pusėje, iš tolo jau matėsi Niagara. Bet mes buvom nusprendę iki krioklių plaukti iš Amerikos pusės, todėl vėl turėjom iškentėti visus kvailus pasieniečių klausimus, bet per 15 min. atsidūrėm Amerikoj ir net mokėti už tai nereikėjo:) Radom kampelį, kur pasistatyti mašiną ir nuėjom į pastatą, ant kurio didelėm raidėm buvo parašyta “Gateway to Falls”. Pagalvojom, kad tai yra vieta, iš kurios organizuojami tie laivukai link krioklių. Užėjom, žmonių beveik nėra. Keista. Nuėjom prie informacijos langelio, pasakėm, kad norim plaukt laivuku ir paklausėm, kur čia dėl to kreiptis. Tai sako, žinokit paskutinis laivukas už 15 min. (nes buvo 5 val. vakaro), tai jeigu norit spėt, paskubėkit, autobusiukas iki laivo išvažiuoja už 2 min. Bėgte puolėm atgal į mašiną, pasidėjom daiktus, pasiėmėm pinigines ir vėl atbėgom prie to informacinio langelio. Sakom, kur ir kiek susimokėt. Sako, mokėkit čia, 55 doleriai. Tokia trumpa tylos akimirka. Ką? Šitiek plot.. Bet tipo jeigu norit spėt, tai greičiau greičiau. Nu ką, mes durneliai ir susimokėjom. Vėliau pasirodė, kad pasiplaukiojimas laiveliu tekainavo 14 dolerių, o mes, pasirodo, to nežinodami, pasiėmėm 4 val. turą, į kurį įskaičiuotas ir laivelis, ir pavedžiojimas po Niagaros krioklių parką, ir nuvežimas prie hidroelektrinės, kuriai energiją tiekia Niagara ir t.t ir pan. Aišku, kadangi mes buvome tik 2 turistai visam autobusiukyje, tai visa “ekskursija” užtruko gal tik truputį daugiau nei 2 val. Švelniai tariant, mus tas informacijos langelis tiesiog išdūrė. Bet gal tik į naudą išėjo, nes patys vis tiek nebūtume visko pamatę. Tik šiaip “gidas” buvo autobusiuko vairuotojas, kuris prie tam tikrų objektų keliais sakiniais mum juos apibūdindavo ir visur parkuose tyloje vaikščiojo iš paskos :D Tačiau vaizdai tikrai neįtikėtinai gražūs, tai kuo toliau, tuo mažiau buvo gaila pinigų:) Plaukėme laiveliu Maid of the Mist. Kilo klausimas, kokiu būdu jie tuos laivelius nugabena į apačią, nes šiaip Niagaros upe bet koks transportas draudžiamas. Tai sugalvojom, kad jie tuos laivelius iškart sukonstruoja apačioj. Gavom visi mėlynus lietpalčius, kurie vėliau nuo vėjo makalavosi į visas puses ir vis tiek visi buvom šlapiais veidais ir šlapiom rankovėm. Ir dar, aišku, šlapiais fotoaparatais:) Labai įspūdinga. Ir, manau, tikrai neužtenka vien pažiūrėti į krioklius nuo tiltelio – būtinai reikia įplaukti į vidų, nes ten viduj susidaro tokia didžiulė apvali vaivorykštė, kurios iš viršaus nesimato:P Išlipom iš laivelio, einam jau pro vartelius, žiūrim, pasiveja mus tas vairuotojas ir rodo, kad reikia eiti į parkelį. Čia buvo tas momentas, kai mes supratom, kad jis yra mūsų “gidas” :) Tai vaikščiojom iš pradžių tarsi bėgdami nuo jo kuo toliau, bet paskui kažkaip apsipratom ir truputį atsipalaidavom. Aplink ten yra visokių salelių, kur yra mažesnių kriokliukų, tai prisiklausiau vandens šniokštimo į valias:) Bet kuo toliau, tuo labiau žvarbo oras ir darėsi šalta. Tai ėjom visur vis didesniu tempu. Ir niekur nepirkom jokių suvenyrų, nes ir taip jautėmės truputį apiplėšti. Mūsų visa didžioji ekskursija baigėsi apie 7 val. vakaro, tai dar mūsų „gidas“ pasakė, kad palauktume pusvalandį ir pamatysim nerealų šviesų šou prie krioklių. Tai mes su juo gražiai atsisveikinom, pasakėm, kad nereikia laukti su mumis, tai jis nuvežė mus prie mašinos, kad pasiimtume šiltesnių drabužių ir tada jau patys grįžom atgal prie naktinės Niagaros. Nu apšviesti kriokliai trim spalvom, bet iš esmės tai kaip ir nieko beprotiškai įspūdingo. Gal čia mes jau išlepę visai, kad grožio nebematom:) Pasitrynėm ten kokį pusvalanduką ir grįžę į savo mašiniukan tęsem kelionę toliau… Ugnė Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |