Kita diena, kita atrakcija. Važiuojame keturračiais per dykumą. Tiems, kas bandėte tai daryti Egipte, atsakau – tai nieko panašaus, kadangi „tiesus“ važiavimas baigiasi tuoj pat palikus Swakomundą. Po to didesniam adrenalino kiekiui išnaudojame visus kopų nelygumus. O kadangi kai kurios kopos aukštesnės už devynaukštį ir kyla į viršų didesniu nei 30 laipsnių kampu, tai patikėkite – veikti yra ką.

Važiuoju pirma paskui instruktorių. Kai pirmą kartą stebiu, kaip jis parodęs „įsibėgėjimo“ ženklą važiuoja tiesiai į tokią kopą, viršuj iš įsibėgėjimo važiuoja „siena“ ir po to padaręs lanką neria žemyn, mintis viena – kokį velnią jis čia daro ???!!! Nejau mano, kad aš tai kartosiu ???!!! Bet, deja, kol taip spėju pagalvoti, mano bagis jau važiuoja kopa aukštyn ir stabdyti reikštų, geriausiu atveju, užklimpti vietoje, blogiausiu – verstis per galvą atgal. Todėl darau, ką jis liepė – gazuoju – ir lekiu aukštyn. Kai bagis dėl statumo praranda įsibėgėjimą, darau lanką ir leidžiuos atgal.

Pasirodo, lengva ir labai smagu. Svarbiausia – nepamažinti greičio. Per daug taip pat blogai (galima išlėkti už skardžio). Taip duodamės pusantros valandos.

Beje esame „lėtesniųjų“ grupėje. Truputį pavydžiu kitiems, kurie ėmė rankinių pavarų greitesnius bagius, bet tik iki tol, kol sutinkame jų grupę ir sužinome, kad vienas vaikinas krito ir susilaužė raktikaulį. Iš to, kaip ramiai instruktorius praneša šia žinią, atrodo, kad tai nelabai retas įvykis. Ka gi, gal ir gerai, kad mes toje lėtesniųjų grupėje :).

Na ir trečia diena. Snowbordingas. Atsiprašau – sandbordingas :). Yra dvi galimybės. Stovimas (taip pat kaip ir snowbordingas, tik ant smėlio) ir gulimas – gulint ant 1,5 metro ilgio platesnės, lanksčios lentos.

Renkuosi pastarąjį, nes sako – greitis ir įspūdžiai didesni. Deja, yra ir sunkioji dalis, ribojanti norą čiuožti žemyn: nučiuožus nuo kopos reikia ant jos ir užlipti. Karštyje :(. Smėliu :(. Kopos aukštis – 90 m.

Čiuožiame 6 kartus. Pradedame nuo paprastesnių „trasų“ ir baigiame „juodąja“. Čiuožiant ja išvystomas iki 80 km/h greitis. Instruktoriai fiksuoja kiekvieno greitį. Mano visai neblogas – 68 km/h. Gulint ant lentos įsikibus į jos kraštą ir lekiant galvą žemyn, tai nepasirodo maža. Tai įrodo ir kai kieno klyksmai, palyginami tik su gaisrinės signalu.

Na, o ką galima dar veikti Swakomunde tiems, kurie nenori prisitrenkti? Dar yra n visokių pramogų – pasivaikščiojimai su gidu po dykumą, žvejyba, delfinų stebėjimas, vietinės bendruomenės lankymas ir t.t.

Kadangi laikas (ir finansai) riboja, pasivaikštau vandenyno pakrante ir išbandau vietinį jūros gėrybių maistą (super).

Per kelias savaites daugiau sužinau apie keliaujančius kartu žmones. Įdomu tai, kad trečdalis jų – bankininkai. (Tai, matyt, atsakymas į klausimą – ką veikia finansininkai finansinės krizės metu – kaip paukščiai išskrenda peržiemoti į Afriką :)).

Bendravimą kiek riboja tai, kad daugumos anglų kalba yra gimtoji, ir tai, beje, nieko panašaus į „lietuvių, suomių ir švedų“ anglų kalbą, kurią aš moku. Kai jie šneka greitai, suprasti taip pat lengva, kaip bendraujančius tarpusavy žemaičius :). „Lengviausia“ yra amerikiečių anglų kalba, sunkiausia – britų. Australų, zelandų – per vidurį. Pastarųjų dialektas kiek juokingas – vietoj „ten“ sako „tėn“, vietoj „seven“ – „sėven“.

Autobusas dar patuštėja – dabar važiuoti patogiau, nes kiekvienas turime po 2 vietas. Kath sako, kad tai dėl „nesezono“ meto. Liepos – spalio mėnesiais, per sausąjį (ir vėsesnį) sezoną jis būna pilnas. Mano patarimas planuojantiems čia keliauti – rinkitės geriau tą „sezono“ metą. Lietuviai nesutverti šitam karščiui :).

Palapinė siūbuoja nuo vėjo, smarkiai lyja. Žaibai ir griaustinis nenustoja jau kelios valandos. Spėkite, kur aš esu? Teisingas atsakymas – kempinge, Namibijos dykumoje. Lyja, beje, pirmą kartą nuo kelionės pradžios Bostvanoje.

Rytą išvažiavome iš Swakomundo, į pietus. Mūsų šiandienos tikslas – Namib-Naukluft Parkas, kuriame galima pamatyti vienas didžiausių smėlio kopų pasaulyje. Jų aukštis siekia 300 m.

Apsistojame Sesrieme. Kolegos išeina su vedliu pasivaikščioti po dykumą. Man šiandienos oras pasivaikščiojimui po smėlį nepasirodo tinkamas. Karštis – užmušantis. Kažkas pasakoja sutikę japonų grupę, kurie pėsti eina jau 8 dienas čia iš Swakomundo. Ne pats protingiausias užsiėmimas.

Tik vakare, truputi atvėsus, kartu sutinkame saulėlydį ant kopos “Nr 45”. Kopa TIKRAI aukšta ir net ne visiems užtenka noro pasiekti jos viršų. Bet nuo viršaus vaizdai fantastiški. Aplinkui kopos, apačioj išdžiūvusi upė (dabar joje nei lašo vandens. Todėl sunku patikėti, bet kempinge sako, kad būna potvyniai užlieja baro stalus iki viršaus).

Kitą dieną aplankome antrą didžiausią kanjoną pasaulyje – Fish River Canyon. Beje, apie kanjonų dydžius. Reiktų pasižiūrėti, ką sako enciklopedija apie 3 didžiausius pasaulyje kanjonus, nes per paskutinę pusę metų man teko išgirsti bent apie 5 pasaulio kanjonus, kurie įeina į pasaulio 3 didžiausių kanjonų sąrašą. Taigi, negaliu garantuoti dėl dydžio, bet savo grožiu kanjonas per didelio įspūdžio nepadaro. Jordanijoje matėme ir geriau. O gal taip atrodo todėl, kad kanjoną apžiūrime iš viršaus… Privažiavus matosi užrašai, draudžiantys leistis žemyn… :(

Ši diena įžymi dar ir tuo, kad patenkame į automobilių kamštį. Pusę šešių ryto privažiavę kempingo vartus (vartai atsidaro lygiai pusę šešių, o užsidaro 9 val. vakare) sutinkame ilgą lengvųjų automobilių eilę kitapus. Mūsų vairuotojas Elevator be jokių abejonių važiuoja pirmas pro siaurus vartus ir sustoja kaktomuša prieš pirmą įvažiuojantį automobilį. Kadangi nei viena pusė nenusiteikus praleisti, čia išsivysto ilgokas pokalbis, kas turi teisę pravažiuoti pirmas, kuris po 5 min. išsivysto jau į diskusiją tema “…So do you think I am stupid ???!!!” :). …Bet kadangi mes turime ryškią svorio persvarą, o mūsų vairuotojas – ne šiaip sau vairuotojas, o 2 metrų ūgio masajų genties karys :), priešininkų pusė priversta gėdingai trauktis :).

…Beje, apie Elevatorių, arba Elavėjų, kaip jį vadiname… Jis tikrai užaugo masajų gentyje; paauglys, buvo įšventintas į karius. Vardan to turėjo nukauti liūtą ir parnešti kaip to įrodymą jo leteną. Tiesa, ne vienas, o kartu su kitais genties 13-16 metų jaunuoliais. Į ilgą medžioklę jų išėjo 75, grįžo 60. 15 jų žuvo, kol pavyko sumedžioti 6 liūtus…Elevejui pasisekė – jam kaip prisiminimas liko tik randas ant šono nuo liūto letenos.

Taigi, jaunystėje buvusio savo klajoklių genties gynėju, Elevėjaus darbas ne ką pasikeitė – tik dabar reikia sekti ne paskui gyvulių bandas, o vairuoti mašiną, pilną sulaukėjusių turistų :). Gal dėl tokios savo patirties jis baisiai ramiai žiūri į visus gyvenimo įvykius.

Paklaustas apie nelaimingus atsitikimus per jo visą 10 metų Afrikos turų vairuotojo karjerą, jis juokdamasis pasakoja: „O yes, I lost two of my cooks. They went swimming. One – during the breakfast, another on lunch time. Both eaten by crocs“. Ir kai mes pasibaisėję klausiam, ką jie tada darė, jis tebesijuokdamas atsako – „What could we do ??? Didn’t tell anything to tourists, packed the camp and went on… That‘s life!“…

Kitą dieną privažiuojame Oranžinę upę. Ši upė skiria Namibiją nuo Pietų Afrikos. Oranžinė todėl, kad teka drumzlinas, oranžinis vanduo. Dabar jos spalva dar tirštesnė, nes upė patvinusi – vis dėl to paties lietaus… Dėl potvynio atsisakome plano paplaukioti kanojomis (tiesiog tingisi per karštį irkluoti prieš didelę srovę :)).

Kempingas Pietų Arikos pusėje, todėl iš karto padvelkia civilizacija… alus ir kola kempinge bent trečdaliu pigiau. O vietoj kanojų irklavimo Dankanas mums organizuoja virimo pamoką. Visuotinai pripažintas jo skaniausias gamintas valgis – karis iš lešių su ryžiais.

Na, ir galiausiai ateina paskutinė kelionės diena…. Ir paskutinis, malonus, tikslas – vyno degustacija pas vietinius vyndarius. Ragavome gal 7 rūšis. Galiu tik pasakyti, kad vynas buvo geras :). Tiesa, šeimininkas pasakojo apie jį labai daug, bet kadangi mes ragaudami neišspjaudavome, prisiminimai išliko labai migloti :).

Tingiu pasakoti apie Keiptauną. Atvažiuosit, patys pamatysite. Čia yra ką veikti maždaug savaitei laiko… Lipau į Table Mountain (1 km virš jūros lygio), maudžiausi vandenyne (bangos didžiulės ir srovė tiesiog tempia už kojų į jūrą, todėl gan pavojinga), išbandžiau serfingą (po gerų 2 val. ir prigerto puskibirio sūraus vandens, jau pavyko išstovėti ant lentos! :)), mačiau pingvinus ir jūros vėplius, aplankiau piečiausią Afrikos tašką Cape Point (kuris iš tiesų beje nėra piečiausias taškas), kur ribijasi Atlanto ir Indijos vandenynai, botanikos sodą, plaukiau į Roben salą, kur kalėjime sėdėjo Mandela… ir t.t.

Tai tiek :)

Jovita

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.