Atsisveikinę su Didžiuoju kanjonu, vykstame Arizonos valstijos sostinės Phoenix link. Artėjant prie didmiesčio, pilkas gamtovaizdis pasipildo didžiuliais stulpus primenančiais saguaro kaktusais. Užtrunkame ilgai, kol pravažiuojame į dykumas išsiplėtusį Phoenix. Pakelės poilsio aikštelėse užrašai perspėja, kad reikia būti atidiems ir saugotis skorpionų ir gyvačių. Šiandien turime pasiekti milijoninį Tucson miestą, šalia kurio yra mišku vadinamas saguaro kaktusų parkas ir Sabino kanjonas, įsiterpęs tarp Santa Catalina kalnų. Oras temperatūra siekia 40 laipsnių karščio.
Saguaro nacionalinis parkas – pusdykumė, kurioje tarp kitų rūšių kaktusų auga ir gigantiškieji saguaro (jie gali išaugti iki 10 metrų aukščio). Tucson didmiestis šį parką dalija į dvi dalis, viena nutolus nuo miesto rytų link beveik 32 kilometrus, o kita – tęsiasi į vakarus beveik 24 kilometrus. Vaikštant po šį mišką, stebina viskas, ką matai apink. Keista, kaip tie gigantiški kaktusai išsilaiko ant laibo koto arba, kaip paukščiai sugeba iškirsti jo kietame kamiene skyles savo lizdams. Prasideda pats saguaro kaktusų žydėjimo metas: stiebų ir šakų viršūnes puošia ramunes primenantys balti žiedai. Kaktusai, akotijos ir kiti dygliakrūmiai taip pat aplipę žiedais. Žemė – žvyro ir akmens mišinys su daugybe landų. Gyvatės, driežai, prerijų šunys, net ir bitės turi savo urvus žemėje. Ko gero, tai vienintelis pasirinkimas, kad galėtum apsisaugoti nuo svilinančios saulės ir nedraugiškų kitų gyvių šioje dygliuotoje aplinkoje. Po kojomis daug visiškai juodo akmens luitų, panašių į išlydytą metalą.
Keliaujame apžiūrėti Arizona – Sonora dykumos muziejų su jame esančiais zoologijos ir botanikos sodais. Į muziejų įeiname kartu su klegančiais vaikais. Mokytojai čia jiems praveda gyvosios gamtos pamokas. Automobilių stovėjimo aikštelėje – daug mokyklinių autobusų. Muziejuje parodyta, kaip formavosi žemė, kokius spalvotus kristalus slepia savy šiose vietose randami akmenys, įrengti terariumai ropliams, kurių įvairovė čia tikrai didelė. Iš apžvalgos aikštelės galima pamatyti saguaro kaktusų mišką iš viršaus. Pumas, vilkus, laukines kates nuo žmonių skiria gilūs grioviai. Nustebino prerijų šunys. Tupintys ant kalniuko gyvūnai moka sustingti ir tapti panašiais į statulėles, kurios netikėtai ima ir sujuda. Vaikštant muziejaus teritorija svarbu nenukrypti nuo keliuko, antraip atsidursi nedraugiškoje dygliuotoje aplinkoje.
Visą kelionę sumaniusio ir planuojančio Antano draugė Catryn šiandien sutiko pabūti mūsų gide, žvalgantis po Tucson miestą. Ji net neįsivaizduoja gražesnės nei čia žemės ir vis primena mums, kad Arizonoje nuostabios gamtos apsuptyje gyvena nuostabūs žmonės. Trumpai pasisvečiuojame erdviuose Catryn namuose, kuriuose pačios šeimininkės rankomis išklota plytelėmis terasa, suformuoti originalūs emale inkrustuoti akmeniniai suoliukai. Yra ką apžiūrėti vidiniame ir jį juosiančiame išoriniame kiemuose – sodeliuose, kuriose keletą augančių vaismedžių papildo laukinė augmenija. Apskritai, Amerikoje garbinama laukinė gamta. Čia ji kruopščiai saugoma, stengiantis išlaikyti ją pirmapradžiame pavidale, o švenčių metu rengiamos savotiškos pamokėlės vaikams ir suaugusiems apie darną tarp žmogaus ir gamtos. Žmonės apie ir savo namus stengiasi sukurti aplinką, primenančią natūralų mišką. Catryn šiandien dar ketina mums parodyti Sabino kanjoną Santa Catalina kalnuose ir Tucson senamiestį. Sabino kanjonas – didžiulis tarpeklis tarp kalnų. Mes atvirame autobusiuke važiuojame kanjono dugnu einančiu keliu, įrėmintu kalnais, nuo kurių tarytum žengia žemyn saguaro kaktusai. Kartais jie primena žmogų, iškeltomis rankomis žvelgiantį į dangų. Palei kelią čiurlena žalumoje skendintis sraunusis Sabino upelis.
Tucsone, kaip ir dažname kitame Amerikos mieste, yra pirmųjų čia atvykusių gyventojų įkurtas miestelis, su to meto stiliaus namais, gatvėse stovinčiais drobe dengtais vežimais ir karietomis, veikiančomis parduotuvėlėmis. Galima apžiūrėti tokius senus laikus menančius eksponatus, kaip aukso ieškotojų įranga, prekių sandėliai, salūnas, kalėjimas su šerifo ir nusikaltėlio manekenais viduje. Keliaujant po Teksasą, teko matyti muziejų, su atkurta to laikmečio buitimi ir vykstančiais tam laikmečiui būdingais darbais.
Sakramento kalnuose pasislėpęs Ruidoso
Šiandien tikimės pasiekti paslaptingąjį Ruidoso miestą. Pilnas stačių kilimų ir nusileidimų kelias raitosi kalnais, darydamas staigius vingius. Įvažiavus į New Mexico valstiją, jis tampa tiesus it styga, pakelėje – aplipę pūkuotais apvaliais žiedukais krūmokšniai. Nusileidus nuo kalnų, išvydome geltonos žolės kuokštais ir jukomis pasipuošusias prerijas. Važiuojame pro Alamogordo miestą, nusitęsusį palei Sacramento kalnus. Šios vietos mena nuožmius Amerikos armijos ir Apačių mūšius. Darosi nejauku žinant, kad čia, Tularosa baseine, 1945 metais buvo išbandyta pirmoji atominė bomba. Dabar Alamogordo garsina rudeninės karšto oro balionų fiestos. Pakelės užrašai skelbia, kad važiuojame per Mescalero Apaches žemę. Aplink – pušų, eglių ir pievų žalumoje paskendę Sacramento kalnai su iš tolo šviečiančia snieguota Sierra Blanca viršūne. Už Mescalero Apaches centrinio vienaaukščių pailgų namų miestelio, neužilgo įvažiuojame į Ruidoso miestą, radusį sau vietą dviejuose Sacramento kalnų tarpekliuose. Tai New Mexico valstijai būdingos architektūros prie žemės prigludęs kurortinis miestas, kalnų slidininkų rojus. Čia daug kas orientuota į turizmą: mieste daug viešbučių, kazino, golfo laukų, antikvarinių ir kitų parduotuvėlių, siūlančių indėnų rankų darbo suvenyrus. Užrašai primena, kad šiose vietose 19 amžiuje su savo gauja siautėjo plėšikas Vaikis Bilis. Stebina namai, pastatyti pačiose kalnų viršūnėse. Neatsispiriame pagundai užvažiuoti į vieną iš Sacramento viršukalnių – Monjeau Peak, esančią 3200 metrų aukštyje. Važiavimas į kalną ne itin paprastas: ypač neramu pasidarydavo, kai reikėdavo prasilenkti su priešpriešiais atvažiuojančia mašina. Na, bet viskas baigėsi laimingai, nuo stataus šlaito nenuslydome ir viršūnę pasiekėme. Ir tikrai ne veltui stengėmės – vaizdai, kuriuos pamatėme, sunkiai nusakomi žodžiais: vienoje pusėje matai akimis neaprėpiamus kalnuotos žemės tolius, kitoje – snieguotas kalnų viršūnes. Nusileidimas žemyn ne ką lengvesnis. Kartais belieka pasikliauti likimu ir galvoti, kad viskas turi baigtis laimingai.
Carlsbad Caverns nacionalinis parkas
Iš Ruidoso išvažiuojam anksti ryte Carlsbad miesto, garsėjančio netoli jo esančiais milžiniškais urvais (Carlsbad Caverns nacionalinis parkas) link. Kelias eina per Roswell miestą, išgarsėjusį neva kažkada prie jo nukritusiu ateivių iš kitų planetų erdvėlaiviu. Net ir miesto žibintai turi žalios spalvos žmogelių su didelėmis akiduobėmis figūras. Įdomus šalia Roswell esantis Bitter ežeras, pro kurį prateka ilgiausia New Mexico upė Pecos. Šis ežeras yra mėgstama paukščių žiemojimo vieta. Čia suskrenda daugybė ančių, žąsų, gervių. Nustebino juodaplunksnių lenktais žemyn snapais gervių būrelis.
Amerikos pakelėse daug žmonių saugumui skirtų užrašų, tokių kaip: “Lenk saugiai”, “Sumažink greitį”, “Naudok mažesnį bėgį”, “Pasidalink keliu”, “Atsargiai – vanduo ant kelio”, “Šiukšlinti -nusikaltimas”, “Stiprūs skersvėjai”, “Kairė juosta – tik lenkimui” ir daugybė kitų. O informacija, kokiu maksimaliu greičiu galima važiuoti, išdėstyta atitinkamais intervalais palei visą kelią. Carlsbad miestą pasiekiame vėlai vakare.
Ryte keliaujame į Guadalupe kalnus, kuriuose yra įėjimas į Carlsbad urvus. Kelias vingiuoja pačiu tarpeklio pakraščiu. Plokštikalnės viršuje – kaimelis turistams. Pažvelgus nuo kalnų žemyn, matosi bekraštė Chihuahuan dykuma. Liftu nusileidžiame į 250 metrų gylį. Čia atsiveria paslaptimi dvelkiantis ir mistiškai atrodantis upeliukų, uolų, stalaktitų, stalagnatų požeminis pasaulis. Norint pereiti visą ratą sukančiu keliu, sugaištum 3,5 valandos. Vien didžioji salė yra 1219 metrų ilgio ir 191,5 metrų pločio požeminė erdvė. Einant palei kelią matosi kvapą gniaužiančios ir iki šiol dar ne visos ištirtos kiaurymės, duobės, kurių gylis siekia 40 ir daugiau metrų.
Įdomu, mažesniuose maždaug 60 metrų gylio urvuose gyvena meksikietiškų laisvauodegių šikšnosparnių rūšies kolonija, kuri kiekvieną vakarą išskrenda į naktinę medžioklę. Tas išskridimas užtrunka kelias minutes ir primena dangų užtemdžiusį viesulą. Šikšnosparniai čia gyvena nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, nes žiemoti jie išskrenda į Meksiką. Šiandien paskutinė diena kelyje. Iki namų Welfare beliko 480 kilometrų. Pasiekę namus, patikriname spidometro parodymus – iš viso nuvažiavome 6880 kilometrų. Tolimesniuose planuose – pamatyti Teksaso šiaurėje esantį Palo Duro kanjoną ir Brazos upės pelkynus prie Houston. Sako, kad ten veisiasi aligatoriai!
Nijolė Daujotienė
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.