Artimieji gyvena kalnuotoje pietų Teksaso gyvenvietėje Welfare, netoli dailaus ir paveldą saugančio Boerne miestelio (48 kilometrai iki San Antonijaus didmiesčio).
Keista matyti prie namų vaikštinėjančias stirnas, kiek atokiau besibūriuojančius pulkelius laukinių kalakutų, grifus, sukančius ratus danguje. Šie paukščiai primena juodas vištas, tik jų kaklai ne nuogi, kaip afrikinių, o apaugę smulkiomis juodomis plunksnomis. Plėšrūs paukščiai čia garbinami, nes jie padeda išvalyti gamtą. Keista, bet šiuose kraštuose nėra varnų! Kieme gali rasti kalkakmeniu pavirtusių kriauklių – prieš milijonus metų ši žemė buvo jūros dugne. Pagrindiniai medžiai – gyvieji ąžuolai (live oaks) ir kedreniai (cedars). Tiesa, palei upelius auga gigantiški kiparisai (cypress).
Šiandien – pirmoji kelionės į Amerikos „laukinius“ vakarus diena. Anksti ryte išvykstame link Teksaso pietuose esančio Big Bend nacionalinio parko. Visu kelionės organizavimu rūpinasi teksasietis Antanas. Jo nuomone, mes šiandien turime nuvykti 500 kilometrų ir pasiekti nakvynės vietą – Marathon miestelį. Kelias vingiuoja kalnais, dažnai tiesiog skrosdamas specialiai jam iškirstas uolas.
Pravažiuojam Fort Stockton miestą, kurio simbolis – kelio bėgiku (roadrunner) vadinamas greitai lakstantis paukštis, pasipuošęs ilga uodega ir juodų plunksnų kuokštu ant galvos.
Apsistojame Marathon miestelio meksikietiškos architektūros viešbutyje. Čia nakvynei apsistoja žmonės, keliaujantys į Big Bend parką. Keistas oranžine ir mėlyna spalvomis nudažytų pastatų stilius, savita jų išorė ir vidus. Viską juosia masyvi betoninė ryškiaspalvė siena, namų ir baldų kampai aptakūs, kambarių langiukai maži. Įėję į vidinį kiemą, patekome į oranžeriją, pilną įvairiausių gėlių ir tarp jų skraidančių margaspalvių drugelių. Viešbučio šeimininkė pakvietė ateiti į svetainę išgerti kavos arba arbatos dar prieš pusryčius – tokia šio viešbučio tradicija.
Naudojamės šviesiu paros metu miestelio ir jo apylinkių apžiūrėjimui. Stebina viešbučių ir bažnyčių gausa: vienoje nedidelėje gatvelėje jų net trys (katalikų, metodistų ir baptistų). Palei namus auga milžiniški šimtmečio augalai. Jie panašūs į agavas. Įdomu tai, kad jie pražįsta gigantišku žiedu tik kartą per šimtmetį, o po to numiršta. Miestelis kažkoks ne itin “gyvas” – daug negyvenamų namų. Nematyti ir žmonių gatvėse tol, kol iš mokyklos nepasipila vaikai. Didžiausi pastatai – mokyklos ir palei greitkelį išsitęsusio pueblas (isp. pueblo) stiliaus šviesiai rudos spalvos viešbučiai. Tokiu stiliumi dažniausiai iš smiltainio arba nedegtų adobe plytų buvo statomos indėnų gyvenvietės Amerikos pietvakariuose. Tokių plytų sudėtis – priemolis, šiaudai, vanduo. Tik iš tinkamos sudėties priemolio galima padaryti geras plytas. Pasirodo, sėslesnės indėnų gentys ir namus statė! Aplink miesčiuką – dykynės ir parkas, kuriame 19 amžiuje šalia reto šioms vietoms upelio buvo įkurtas fortas, kad užtikrintų gyventojų saugumą ir atremtų apačių reidus į Meksiką. Mat būtent per šias vietas ėjo karingųjų indėnų kelias. Dabar fortą ir jo gynėjus mena užrašas metalinėje atminimo lentoje.
Atvykstame į Chisos kalnų baseine esantį Big Bend parką. Tai 1,5 kilometro aukštyje esantis gigantiškas beveik 290 tūkstančių hektarų ploto užimantis parkas. Jis įkurtas 1944 metais, norint išsaugoti Chihuahuan dykumos gyvūniją ir augmeniją. Aukščiausia Chisos kalnų viršūnė – beveik 2,5 kilometro iškilusi Emory Peak, kurios papėdėje esančioje turistų bazėje ir įsikuriame. Mėlynos, geltonos, rausvos, žalsvos ir kitų spalvų ir atspalvių ir įvairiausių formų kalnai keri savo grožiu. Įspūdį sustiprina saulės spindulių sukurtas šešėlių žaismas. Jautiesi toks mažas gamtos didybės fone.
Chisos kalnų apačioje teka Rio Grandės upė, skirianti dvi valstybes – JAV ir Meksiką. Važiuojame link Rio Grandės karštųjų šaltinių ir Santa Elena kanjono, kuriuo prateka ši upė. Leidžiantis nuo kalnų, teko mašiną sustabdyti ir praleisti lėtai kelią kertančias stirnaites. Stirnos čia visiškai nebaikščios, jos prisileidžia žmogų arti savęs. Aplink – vien aštriaspygliai augalai: kaktusai ir šiaip dygliuoti krūmokšniai. Ypač gražūs dygliuota kriauše vadinami kaktusai (prickly pear), nedideles palmes primenančios jukos (yucca) ir akotijos (ocotillo) krūmai. Beje, minėti kaktusai ir jukų žiedai yra valgomi. Akotijos krūmais, išaugančiais iki 3 metrų aukščio, geriau grožėtis iš tolo, nes jų šakos lipte aplipę aštriais it vinys spygliais. Šis krūmas sausros metu gali atrodyti kaip gyvybės neturintis stagaras. Tačiau gavęs lietaus, stagaras staiga atgyja ir išleidžia ryškiai žalius apvalainus lapelius! Vėliau stiebų galuose pradeda kaltis raudoni žiedai, savo forma primenantys kankorėžių rodykles.
Uolynuose palei Rio Grandę aptikom įvairiausių rankdarbių: ornamentais išskobtas lazdas, iš vielos padarytus kryželius, vabalų ir kitokių gyvių figūrėles. Šalia jų padėtas stiklainis su rašteliu, prašant už kiekvieną paimtą daikčiuką paaukoti po 5 dolerius skurstantiems Meksikos vaikams. Pasigirsta asilų bliovimas iš kitoje seklios Rio Grandės pusėje esančių krūmynų ir suprantu, kad esame stebimi ar aukojame. Upė vietomis yra lengvai perbrendama, sakoma, čia daug sienos pažeidėjų. Vėliau pastebėjome ir perspėjimus, kad nedera aukoti, nes visi tie daiktai yra nelegaliai pernešti į Ameriką. Nustebino kitkas – kaip gali apskritai žmonės išbūti tokiuose aštriuose krūmynuose.
Link karštųjų šaltinių einame palei aštriabriaunes, kalkakmenio uolas. Pasibaigus šios nenusakomos ornamentikos uolų sienai, atsiveria kiti gamtos šedevrai – sluoksniuoto kalkakmenio kalnai. Keista matyti žmones, vaikštančius jų viršūnėse, tiesiog neaišku, kaip jie ten užlipo. Praėję bambukų giraitę primenantį švendryną, pamatėme žmones mirkstančius baseinuose, į kuriuos suteka karšti ir gydomųjų savybių turintys Rio Grandės šaltiniai. Na, jų vanduo tikrai karštas.
Vėsoką rytą saulei nušvietus kalnus, jais tarytum gyvas, didindamas ir mažindamas uolų siluetus, nuslenka šešėlis. Parko stendai perspėja, kad reikia saugotis juodųjų meškų ir kalnų liūtų (pumų) ir pataria, kaip elgtis šių gyvūnų akivaizdoje: pamačius plėšrūną, sustoti ir jį stebėti. Jeigu gyvūnas artinasi, būtina jį baidyti, šaukiant, mosuojant rankomis, mėtant akmenimis. Apsidairiau aplink – neatrodė, kad tie akmenys reikiamu momentu gali man po ranka pasitaikyti…
Atsisveikiname su kanjonu ir važiuojame į už 30 kilometrų esantį vaiduoklių miestą – Terlingua Ghost-town. 19 amžiuje čia buvo įkurta gyvsidabrio (quick silver) kasėjų gyvenvietė, joje žmonės gyveno tol, kol aplink buvo gyvsidabrio atsargų. 20 amžiaus vidury gyvenvietė ištuštėjo, dabar čia veikia egzotiško stiliaus viešbutėliai, barai – užkandinės, degalinės. Žvaigždžių šviesos teatro pavadinimą turinti kavinė, labai jau panaši į matytą Quentin Tarantino filme apie vaiduoklių išdaigas. Joje nėra stogo, todėl vakarais galima grožėtis žvaigždėmis danguje. Kai kurie namai atrodo taip, tarytum gyventojai iš jų pasitraukė paskubomis, dalį daiktų tiesiog palikdami likimo valiai. Užsukome į visiškai neįprastas ir siurrealizmu dvelkiančias kapinaites: tarp dygliuotų krūmokšnių išsibarstę kapai, uždengti krūva fosilijomis išmarginto kalkakmenio, su gėrimų ir maisto likučiais ant jo. Tai meksikiečių paprotys – palikti mirusiajam maisto. Išlikę antkapių užrašai stebina, nes daug žmonių mirė jauni arba tesulaukę vos 40 metų. Miestą aprašančiame stende paaiškinamas toks trumpas gyventojų amžius: gyvsidabrio garai nuodingi, o kasėjai dirbdavo be apsaugos priemonių, žmonės žūdavo ir po žemės įgriuvomis. Stendo nuotraukos rodo, kad čia kažkada “virė” gyvenimas.
Nijolė Daujotienė
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.