Noriu jums papasakoti trumpą istoriją iš savo kelionės į Armėniją, kurioje teko patirti kaukazietiškų vyriškių dėmesį, tikrų šašlykų skonį bei pamatyti Armėnijos kalnagūbrių pasididžiavimą – Ararato kalną, ant kurio, pasak legendos, buvo nutupęs Nojaus balandis, beieškantis sausumos.

Man pačiai Kaukazas kvepia mūsų tėvų jaunyste bei jų nostalgija. Dar atsimenu savo močiutės pasakojimus apie tai, kaip ji važiuodavo į Jerevaną ar Baku pirkti drabužių ir batų sau bei visai šeimynai. Šiandien greičiausiai rasi šimtą jaunų žmonių, kurie daug žino apie Europos valstybes, yra daug jų aplankę, tačiau paklausus, kokia yra Azerbaidžano sostinė – lengvai susimautų.

Trumpai norėčiau įvardinti kelis faktus apie Kaukazą (kad tie, kurie nežino, – sužinotų) – tai spalvingas regionas tarp Juodosios bei Kaspijos jūrų. Kaukaze yra keturios nepriklausomos valstybės: Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas ir dalis Rusijos. Tai etniškai ir lingvistiškai vienas įvairiausių regionų Žemėje. Kaukazo regionas geografiškai priklauso Azijai, tačiau kultūriškai bei istoriškai jis dažniau priskiriamas Europai.

Armėnija – tai nedidelė valstybė, bemaž dvigubai teritoriškai mažesnė už Lietuvą (29 743 km2), tačiau turinti apie aštuonis milijonus gyventojų, iš kurių penki milijonai gyvena už šalies teritorijos ribų. Šalies kaimynės yra Gruzija, Iranas, Azerbaidžanas bei Turkija. Tiesa, su pastarosiomis, Armėnija nepalaiko ypač gerų santykių dėl istorinių konfliktų. Šalis įsikūrusi Armėnijos kalnagūbrių papėdėje, kurioje atvykėlis gali gerėtis nuostabiais kraštovaizdžiais. Armėnijos sostinė – Jerevanas. Didžiulis miestas, įsikūręs Ararato kalno papėdėje ant Radzano upės kranto, kuriame gyvena beveik trečdalis visos šalies gyventojų. Galybė faktų bei vietų, tačiau geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

Grįžtant prie mano pasakojimo tikslo: kelionė prasidėjo 2008-tųjų metų balandį. Keliavome penkiese – penkios merginos iš įvairių Lietuvos vietų. Aišku, tokia komanda didžiajai daugumai asociuojasi su didele rizika, dėl girdėtų gandų apie įkyrius Kaukaziečių vyrus, tačiau galiu užtikrinti, kad nei viena neparsivežėm nei vieno kaukaziečio namo. Mūsų lėktuvas kilo iš Rygos oro uosto, todėl teko kelio pradžią įveikti autobusu, kurio voverės jau buvo truputį privargusios ir sunkiai beminančios ratus.

Visi kelionės dalyviai šiek tiek jaudinosi, nes buvo beprasidedąs nuotykis – Kaukazo pažinimas, kuris kėlė tiek pat nerimo, kiek ir nežinomybės, tačiau buvo labai viliojantis.

Viena bendrakeliauninkė pasipasakojo, kad jau buvo Kaukaze ir jos atrado sistemą, kuri veikia Armėnijoje. Pradžioje tai manęs neįtikino. „Ten, – sakė ji, – egzistuoja septynių sakinių taisyklė. Armėnas, pamatęs mergaitę, pirmiausia prie jos prieina ir užkalbina maždaug taip: „Ot kuda, ty dievachka?“ (“Iš kur tu, mergaite?”), antras klausimas dažniausiai seka nebūtinai spėjama tvarka, tačiau trečiasis dažniausiai būna „A u tibia est muzhcina?“(“Ar tu turi vyrą?”), ketvirtas, lygiai taip pat kaip ir antras, gali būti bet koks. Penktasis – „U minia est choroshaja mashyna“(“Aš turiu gerą mašiną”). Na, šeštasis kaip ir antrasis ar ketvirtasis – nenuspėjamo turinio, o septintasis neabejotinai yra „A ty chocis s nami papit kofei?“ (“Ar tu norėtum su manimi išgerti kavos?”). Pasirodo taip armėnai kibina mergaites, atvykusias viešnagei į Kaukazą.

Jau Armėnijoje paryčiais oro uoste mus sutiko vaikinas, vardu Vahagn. Pas jį turėjome apsistoti kelias dienas. Pasigavome porą taksi ir sukrovę visus lagaminus pasileidome į kelią – turėjome pravažiuoti visą Jerevaną. Nors ir buvo tamsu, tačiau vis dėlto jautėsi skirtumas tarp Jerevano ir kito europietiško miesto. Kaip jau minėjau pradžioje, Jerevanas – didžiulis Armėnijos metropolis, kuriame gyvena per milijoną žmonių. Dieną – tai guvus ir energingas miestas, o naktį – pilnas pramogų bei karaoke barų, kuriuose armėnai demonstruoja savo vokalo sugebėjimus. Mano pastebėjimu, daugelis žmonių turi neeilinius vokalus, kuo tikrai galėtų pasigirti ne tik karaoke bare. Jerevanas vis dar dvelkia didžiuliais penkmečio plano pastatais, nors nuo nepriklausomybės jau praėjo daugiau ar mažiau dvidešimt metų. Gatvėje angliškai vargiai susikalbėsi – dominuojanti kalba yra rusų. Nacionalinė armėnų kalba yra paremta armėnų raštu, kuris yra visiškai nepanašus į lotynų abecelę. Tai raštas, paremtas graikų rašto bizantiškąją ir aramėjų rašto atmaina. Todėl vargšai turistai turi arba mokėti rusų kalbą, arba turėti vedlį armėną.

Taigi, grįžtant į naktinį Jerevaną. Mieste visi kazino yra iškelti į užmiestį, centre nepamatysi nei vieno iš jų, todėl spalvingos ir šviečiančios jų iškabos naktį atrodė pakankamai įspūdingai. Pravažiavome visą miestą. Buvo gana ankstoka, todėl gatvėse buvo nė gyvos dvasios.

Atvykome į Vahagn namus: paprastas miegamasis Jerevano rajonas. Penktasis aukštas – keliolika lagaminų apsikrovusiam ekipažui tai nieko gero nežadantis skaičius. Šiaip ne taip užsikabaroję į penktą aukštą buvome paprašyti tyliai įeiti į butą, nes pasirodo Vahagn gyvena su tėvais, kurie ketvirtą rytą, kaip ir visi normalūs žmonės, miegojo. Aišku, penkiems žmonėms su bagažu tyliai įeiti į butą nepavyko.

Įdomus skirtumas tarp lietuviškosios bei kaukazietiškos kultūros yra toks, kad šeimos vertybės yra labai gilios visose šalyse. Vėliau, ne kartą teko susitikti kaukaziečius ir man įstrigo vienos gruzinės pasakyti žodžiai: “Aš niekaip negaliu įsivaizduoti savo ryto be mamos paruoštų pusryčių”. Kitavertus, įsivaizduokime lietuvišką situaciją: trisešimtmetis vyras vis dar gyvenantis su tėvais greičiausiai Lietuvoje užsitarnautų nebrendylos ir “mamyčiuko” etiketę. Kaukaze viskas kitaip. Žmonės čia nenoromis išsikelia iš tėvų namų ir, tiesą pasakius, nemato nieko blogo tame.

Iš ryto planavome važiuoti į Garni regioną, tačiau pramiegojom visus įmanomus autobusus, todėl nusprendėm apsidairyti Jerevane.

Visų pirma norėčiau padaryti trumpą apžvalgą kaip atrodo paprasto žmogaus paprastas butas. Kojines ir rūbus jerevaniečiai kabina lauke ant ištiesto lyno per viso buto ilgį. Matyt ne veltui, nes šeimynos būna didelės, vadinasi, rūbų daug, o balkonai tokio dydžio, kad tilptų tik du diedukai parūkyti. Bute aukštos lubos ir dideli kambariai. Ant sienų kaba kilimai su šimtaragiais briedžiais ir laputaitėmis. Kai kuriuose Jerevano rajonuose vandeniu galima naudotis tik keletą valandų per dieną, t.y. ryte nuo aštuonių iki dešimt ir tokiu pat metu vakare. Įdomiausia ir kartu paradoksaliausia yra tai, kad Armėnija yra įsikūrusi tokioje pasaulio vietoje, kur gėlą vandenį – nors kibirais semk. Deja, čia kalta prasta kanalizacijos ir vandens tiekimo sistema.

Jei esi jaunesnis nei dvidešimt penkeri metai, išėjus į gatvę, gali pamatyti tiek Ladų ir Žiguliukų, kiek turbūt neesi matęs per visą savo gyvenimą kartu sudėjus. Vakarietiškos mašinos čia labai brangios, tačiau rusiška produkcija – pigiau grybo. Gatvėje neegzistuoja dauguma mums įprastų taisyklių: praleisti pėstyjį prie perėjos, rodyti posūkį, rikiavimosi taisyklės ir daugelis kitų. Pamenu kažkada klausiau vieno vėliau sutikto armėno kokio amžiaus jis buvo, kuomet gavo savo pirmąsias vairavimo teises. Jis net nesutrikęs atsakė “Kaip savo pirmą mašiną nusipirkau, tada ir gavau!”. Teises ten gauni tada, kada nusiperki automobilį (aišku, teorija sako ką kitką, tačiau praktiškai sistema veikia taip). Žmogus, įpratęs gyventi pagal taisykles, vargiai pereitų gatvę tokioje beprotybėje. Tačiau kur dėsies, vargšas turiste, jei vis tiek gatvę pereit reikia, todėl greit “susitvarkę” su savo kultūriniais šokais liečiant gatvės kultūrą, pasileidom į žygį po Jerevaną. Pasigavome nedidelį mikriuką ir įlipome. Žmonės smalsiai stebėjo mus, nes mes atrodėme kitaip. Palyginus lietuvaičius ir armėnus, didžiausi skirtumai yra tai, kad lietuvaičiai ir lietuvaitės yra žymai aukštesnis už vietinius. Armėnės merginos nešioja aukštakulnius, nes yra labai žemos bei naudoja daug makiažo. Veido bruožai tamsūs kaip ir plaukai, nedidelė kuprelė ant nosies vidurio. Rudos, beveik juodos akys praktiškai pas kiekvieną sutiktą praeivį. Tiesa, vienas pakeleivis pasakojo, jog iš tiesų pirmieji armėnai buvo daug panašesni į rytų europiečius: šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis, tačiau po ilgų metų asimiliacijos su turkais, armėnai “patamsėjo”. Taigi, žmonėms buvo įdomu ir jie žiūrėjo. Matyt, teks priprasti.

Po dvidešimt minučių beprotiško pasivažinėjimo išlipome netoli centro ir nusprendėme paėjėti pėškomis. Patraukėme link Ararato viskio gamyklos. Nepaminėjau dar to, kad tądien buvo beprotiškai karšta, todėl norėjom kuo greičiau įveikti šimtą (prakeiktų) laiptų ir patekti į vėsius brendžio lagerius. Kadangi fabrikas yra ant kalno, nuo jo atsiveria nuostabi Jerevano paronama. Pasigerėję panorama, pagaliau patekom į viskio panteoną. Klaidžiodami po rūsius aptikome statinę, skirtą Valdui Adamkui. Pasirodo kiekvienam įtakingam svečiui Ararato šeimininkai dovanoja po statinę, kurią jie bet kada gali atvažiuoti ir pasiimti.

Per kiemą patraukėme link muziejaus, kuriame didelis dėmesys buvo skirtas Čerčiliui. Pasak kažko, Čerčilio ilgo gyvenimo paslaptis buvo Kubos cigarai ir armėniškas viskis Araratas. Legenda sako, kad kasdien Čerčilis jo išgerdavo lygiai po vieną butelį.

Po eskursijos Ararato fabrike sekė tolesnis Jerevano apžiūrėjimas: Raudonoji aikštė, Operos rūmai, Kaskados, Close market. Bet visų pirma nusprendėm užsukti pavalgyti. Užsisakėmė chačiapuri – tradicinį armėnų maistą (miltinis paplotys su sūrio įdaru). Vienas iš mums, lietuviams, gerai žinomų armėniškų patiekalų yra šašlykas. Armėnai jį kepa ant atviros ugnies ir gamina iš avienos. Jokių ryžių ar kečiupo Armėnijoje su šašlykais negausi. Dažniausiai šašlykas patiekiamas su žaliomis salotomis ir lavašu.

Armėnija kitaip nei Lietuva yra vyno kraštas. Geriausiai žinomas armėniškas vynas yra gaminamas iš granatų – rubino spalvos ir ypatingai švelnaus skonio vynas itin skiriasi nuo visų kitų, kuriuos man teko ragauti. Alus čia ne itin mėgstamas, o ir, be to, jo stiprumas siekia iki 14 promilių. Tai kaip ten sakoma apie Šnekutį? Vieno gali pasirodyti per mažai, o dviejų – per daug.

Teko apsilankyti ir Laimos Vaikulės su Leontjevu apdainuotame Vernisaže, kur mano močiutė batų važiuodavo pirkti. Nežinantiems – tai turgus, kažkadais buvęs vienas iš didžiausių Sovietų Sąjungoje. Matyt, būta tokio didelio, kad net Ala nusprendė dainą sudainuot apie jį. Daugybė niekučių, primenančių močiutes namus: raštuotos lėkštės, metaliniai puodeliai, kurį kadaise ir aš pati turėjau, kilimai, džiovintos granatos, senoviški fotoaparatai ir netgi Lenino plakatų galėjai rasti. Perkant visuomet būsi užkalbintas ir paklaustas iš kur atkeliavai. Lietuva Armėnijoje – tarsi slaptažodis. Jei ne nuolaidą pritaikys, tai bent geru žodžiu lietuvius paminės. Daugelis kaukaziečių Sovietiniais laikais važiuodavo prie Baltijos jūros atostogauti, nes kadaise Lietuva buvo pati vakarietiškiausia šalis visoje Sovietų imperijoje. Nesvarbu, kad vienas ar kitas žmogelis susimaišo ar tai Rygoj, ar Klaipėdoj buvo. Gi seniai bebuvo, kur čia be atsiminsi…

Matyt jau įsitikinote, kad Jerevanas – ypatingas miestas, todėl tolesniame pasakojime pabandysiu įtikinti, kad kraštovaizdis Armėnijoje yra tikras gamtos stebuklas. Armėnijos kalnai dengia beveik visą šalies plotą. Sevano ežeras – didžiausias Armėnijoje ir sudaro penkis procentus šalies teritorijos. Iš bet kurios vietos šalyje, jei giedras dangus, matyti Ararato kalnas. Tiesa, šiandien jis stovi Turkijos teritorijoje, tačiau vis dar yra Armėnijos simbolis. Šalyje netgi yra Ararato miestas bei administracinė sritis. Viena iš gražiausių vietų yra Garni regione, kuriame stovi seniausia pagoniška šventykla visoje Azijoje. Tai iki šiolei didinga graikiško stiliaus šventykla, kuri jau skaičiuoja daugiau nei tūkstantį metų. Gamtovaizdis šioje vietoje išskirtinis. Kalnai atrodo lyg su kirviu nukapoti – vadinamieji bazalto stulpeliai (bazalt collums). Kalnų upės, beveik žmogaus nepaliesta gamta, kalvos ir armėniškas vynas – štai kokia ta Armėnija. Galų gale gamtą sunku nupasakoti, nes ją reikia pamatyti, užuosti, pajausti pačiam.

Pavasaris Armėnijoje buvo gražus – man tai mėgiamiausias sezonas. Bunda gamta, o tuo pačiu ir žmonės. Kaukaze žmonės daugiau šypsojosi, bet gal todėl, kad buvo pavasaris? Niekada negali žinoti. Daugumos dalykų neįmanoma nupasakoti arba tiesiog įspūdžių būta per daug. Fantastiška gamta, diversiški miestai bei didžiulius kultūrinius lobynus turinti šalis yra atvira turistams. Ilgai svarsčiau ar šį regioną galime priskirti Europai ir jos kultūrai. Azijietiški vairavimo įgūdžiai, pietiečiams būdingas nuoširdumas ir svetingumas, stiprūs tarpusavio ryšiai. Ar dar taip bebūna Europoje? Nebūtina važiuoti į Kiniją ar Tailandą norint patirti kultūrinį šoką – Armėnija puiki vieta išbandyti save ar kultūra gali tave išversti iš klumpių. O kartais tiesiog taip gera sugrįžti į tas vietas, kur mūsų močiutės važiuodavo pirkti madingų batų.

Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti.

Eglė

Nuotraukos Uršulės Miškinytės

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.