Nuo 2014 m. spalio 15 d. vyko fotografijų konkursas „Traukiniu keliauk – akimirką pagauk!“, kuriame 94 keliautojai pasidalino net 236 nuotraukomis su užfiksuotomis akimirkomis iš savo kelionių traukiniais.
Konkurso pagrindinis prizas – TGV traukinio bilietai dviems pasirinktu maršrutu iš Paryžiaus I-ąja klase! Traukinio bilietus Prancūzijoje dovanojo UAB „Zigzag Travel“ ir Voyages SNCF.
Laimėtojui negalėjus pasinaudoti pagrindiniu prizu, galimybė pakeliauti po Prancūziją atiteko kitai konkurso finalistei – Monikai Adomaitienei. Iš kelionės grįžusi Monika dalinasi savo įspūdžiais ir nuotraukomis su jumis.
Nica – tai miestas, kuriam pajutau meilę iš pirmo žvilgsnio. Tai vieta, kur visi pasaulio rūpesčiai paskęsta saulės spinduliuose, jūros ošime, pasimeta jaukiose siaurose gatvelėse, ištirpsta tarp žydinčių gėlių aromatų…
Į Nicą su vyru atvykome liepos 2 d. greituoju traukiniu iš Paryžiaus, per 5 val. nuvažiavome apie 1000 km (bus daugiau info, prie “Kaip atvykti”). Artėjant prie Nicos pro langą atsivėrė kerintys pakrantės vaizdai. Išlipus iš traukinio iškart pajunti, kad tai tikrai atostogos – net traukinių stotyje atvykėlius pasitinka palmės! Nicoje tikrai viena gražiausių stočių.
Apsistojome jaukiame studijos tipo bute, esančiame visai netoli paplūdimio ir senamiesčio. Kartais keliaudami, kai norime apsistoti įdomesnėse vietose, o ne viešbučiuose, naudojamės airbnb.com – ten visame pasaulyje žmonės nuomoja savo butus.
Atrodė, galėčiau klaidžioti ir klaidžioti po nuostabias siauras gatveles, tarp spalvingų namų, pilnų vietinio gyvenimo dvasios – įvairiai pravertomis ar užvertomis langinėmis, kabančiais skalbiniais ar spalvingų gėlių vazonais, tiesiog užburianti aplinka. Tiek dieną, tiek ir vakare jauku vaikščioti plačia pėsčiųjų gatve „Promenade des Anglais“ palei jūrą.
Krantinė yra nuklota akmenimis. Pradžioje atrodė kiek keistoka ir baisu, kad be gulto nebus galima gulėti paplūdimyje, tačiau dauguma akmenų yra gana dideli ir lygūs, tad net ir pasitiesus rankšluostį tikrai galima gulėti, taip pat nemažai žmonių pasitiesia paprastus pripučiamus čiužinius. Turėjome pasiėmę “vandens batus”, tačiau jų neprireikė, nes einant maudytis, nors krantas akmenuotas, bet, kaip minėjau, akmenys yra lygūs, tad kojai yra tik visai malonus masažas ir gana greitai gylis didėja, tad vos paėjus jau galima plaukti. Naktį taip pat būna pilna pakrantė žmonių – nuo jaunuolių kompanijų iki romantiškų įsimylėjėlių, besimaudančių mėnulio šviesoje. Vakarai be galo šilti, o ir tas akmenuotas krantas turi savo žavesio.
Mieste yra Garibaldi aikštė. Giuseppe Garibaldi yra gimęs Nicoje, tad vietiniai tuo didžiuojasi, nors jis laikomas Italijos nacionaliniu didvyriu. Aikštėje verda gyvenimas, dienos metu galima pašniukštinėti blusų turguje, yra parduotuvės, kavinės, vakarais čia vyksta koncertai.
Taip pat vienas maloniai nustebinęs dalykas – “vaskinimo” turnyrai, kuriuos, atrodė, galėčiau stebėti visą dieną, – įvairaus amžiaus žmonės taip emocionaliai ir aistringai žaidžia, kad šį, atrodytų, vaikišką žaidimą pamačiau visai kitomis akimis. Iš abiejų stalo pusių žmonės išsirikiuoja eilėmis ir žaidžia iki pralaimėjimo, o pralaimėjus eina vėl į eilės galą.
Visai netoli Garibaldi aikštės yra šiuolaikinio meno centras, pasižymintis unikalia architektūra. Viena smagiausių atrakcijų – galima pasivaikščioti ir pasigrožėti įspūdingais vaizdais iš viršaus ant muziejaus stogo esančiose terasose. Deja, jį aplankyti neturėjome laiko.
Nicos uostas (Port de Nice) – vienas pagrindinių uostų Pietų Prancūzijos pakrantėje. Čia atplaukia tiek privačių bendrovių laivai, tiek ir turistai, kurie patys atplaukia aplankyti “French Riviera” (Rivjera arba Žydrasis krantas − tai rytinė Viduržemio jūros pakrantės dalis Prancūzijoje, į vakarus besitęsianti nuo Kanų iki Mentono, o rytuose siekianti Italijos sieną. Prancūzijos Rivjeroje yra ir Monako kunigaikštystė). Įdomu, kad čia būna maždaug pusė pasaulio “superjachtų”, taip pat 90 % iš visų pasaulio “superjachtų” bent kartą gyvenime aplanko Žydrąjį krantą. Gražiausia aplankyti uostą vakare, kai besileidžiančios saulės spinduliai nudažo visą aplinką sodriomis spalvomis – labai tapybiškas vaizdas, kuris, turbūt, įkvėpė ne vieną garsų dailininką.
La Socca – tai autentiškas šio regiono patiekalas ir jo nerasite niekur kitur. Jis originaliai kepamas ant didelės skardos ugnyje, tad namie pasigaminti jį yra kebloka, bet čia yra receptas. Mes išbandėme įvairių kulinarijos blogerių vertinamą, kaip nr. 1 vietą, esančią netoli uosto – Chez Pipo (13, rue Bavastro) ir tikrai likome patenkinti, tai iš pirmo žvilgsnio lengvas maistas, tačiau buvome išalkę ir užsisakėm dvigubas porcijas, tad buvo kaip tik, nors kai kurie sako, kad tinka valgyti net ir kai nesi alkanas :) Ir, žinoma, priderinta šalto rožinio vyno taurė.
Čia daugiau galite paskaityti apie vietinį maistą (angliškai: spausti čia)
Notre-Dame de Nice katedroje nėra tos didybės, kaip Paryžiaus Notre-Dame bazilikoje, tačiau pati Nica nėra didelė, tad jauki, šviesi, nedidelė bazilika, manau, atitinka Nicos nuotaiką. Beje, fotografuojantiems nėra problemos – nebūtina turėti itin plataus kampo objektyvo, kad visą katedrą “sutalpintumėte nuotraukoje” :)
Massena aikštė labai elegantiška ir kartu šiuolaikiška pagrindinė miesto aikštė, nepaliekanti abejingų. Aikštę supa tipiniai šio regiono raudoni su mėlynomis langinėmis namai, fontanas su 7 m aukščio Apolono skulptūra, prie kurios smagu pasėdėti, stebėti praeivius. Žinoma, įspūdingiausia yra vakare, kai šviečia modernios Jaume Plens sukurtos meno instaliacijos, simbolizuojančios 7 kontinentus, taip pat apšviesti namai ir fontanai. Dažnai ten vyksta įvairūs gatvės menininkų pasirodymai, festivaliai. Mums atvykus vyko Nicos džiazo festivalis. Taip pat netoli atsiveria gražus vaizdas bei veikia (su pertraukomis) maži fontanėliai, kurie tiek dieną, tiek ir naktį yra itin mėgiami ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų.
Sužavėjo susipinanti prancūziška ir itališka virtuvė bei tobulai derantis lengvas rožinis vynas. Siaurose gatvelėse daug jaukių restoranų, tad tiesiog vaikštinėdami išsirinkome vietą vakarienei išbandėme Nicos ravioli, apertityvui buvo trintų juodųjų alyvuogių užtepėlė. Vidutinė vakarienės dviems kaina apie 30-40 €. Taip pat išbandėme ir McDonald’s, tiesa mėsainių karštu oru tikrai nesinorėjo, tačiau ledų kokteiliai buvo pats tas. Patiko labai patogi savitarnos užsakymo sistema. Čia galima paragauti įvairiausių skonių ledų – nuo coca cola iki alaus… Mes išbandėme levandų ir rožių. Likome sužavėti – labai maloniai subalansuotas skonis, saldumas ir gaivumas. Rekomenduoju išbandyti! Kai kuriose lauko kavinėse veikia oro šaldytuvai.
Kaip nuvykti
Deja tiesioginių skrydžių iš Lietuvos nėra, tačiau galima ieškoti įvairiuose puslapiuose (pvz. zigzag.lt) su persėdimais. Mes iš Vilniaus skridome į Paryžių, ten panaktinėjome (apsistojome arti stoties esančiame pigiausiame rastame hostelyje, radom per booking.com, kainavo naktis apie 50 €) ir kitos dienos ankstų ryte Gare de Lyon stotyje sėdome į greitąjį TGV traukinį, kuris per ~5 val. nuvažiavo 1000 km iki Nicos. (Didžiausias traukinio greitis 320 km/h, nors važiuojant greičio pojūčio nėra). Laikas neprailgo, gėrėjomės Prancūzijos peizažais, pasakiškais saulėgražų laukais :)
Už kelionę traukiniu nuoširdžiai dėkojame kelionių agentūrai “Zigzag Travel” ir Voyage SNCF!
Iš kelionės po Žydrąjį krantą bus dar pasakojimai apie šalia Nicos esančius Kanus, kur vyksta garsusis kino festivalis, bei Monako karalystę.
Iki :)
Monika
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.