Istanbul – İzmir – Şirince – Ephesus – Pamukkale – Kuşadası
Viso pasakojimo priešistorė, kaip visgi išvykau į Stambulą… Visuomet galvojau, kad įstojusi mokytis į aukštąją mokyklą būtinai turiu išnaudoti visas galimybes, o viena iš jų – mokytis užsienyje. Nuo pat pirmųjų metų žinojau, kad į Turkiją tikrai nevažiuosiu, vien sužinojusi iš kitų žmonių ir mamos pasakojimų apie tai, kokie yra turkų vyrai. Iki paskutinės minutės, kai reikėjo pildyti dokumentus, dar vis tikėjau, kad Turkijoje – man ne vieta, bet po to supratau, kad šalyje pilna palmių, šilta, jūra… Visgi nusprendžiau, kad reikia išbandyti kažką naujo. Tad išbraukusi iš savo sąrašo šiaurines šalis, pirmoje vietoje palikau Turkijos didžiausią miestą – Stambulą.
Atvykusi į Stambulą besileidžiant saulei pajutau visiškai kitokį orą, pamačiau rustelėjusį dangų, o vėliau, sutemus ir išlindusius vaikus, bežaidžiančius gatvėje. Buvo keista pirmą kartą būti musulmoniškoje šalyje, matyti moteris, prisidengusias plaukus arba su ilgais beformiais juodais žemę siekiančiais apdarais trisdešimties laipsnių karštyje.
Praleidusi mėnesį Stambule supratau, kad reikia išnaudoti ir daugiau galimybių. Stambulo studentų organizacija organizavo kelionę į pietvakarių Turkiją, aplankant itin žymias vietas. Be abejonės užsiregistravau ir skaičiavau dienas iki kelionės… Stambule jau buvo vėsiau, kartais net ir dieną reikėdavo užsimesti striukytę, tad labai laukiau šiltų dienų ir pliuškenimosi jūroje.
Atėjus kelionės laikui susikroviau daiktus ir lėkiau į susitikimo vietą. Autobuse praleidome geras 10 valandų, kol nuvykome iki Izmiro. Išlipus iš autobuso aštuntą ryto kepino saulė, tad reikėjo nertis iš striukės ir šaliko ir persirengti šortus. Po autobuso buvo tokia atgaiva pajausti gryną orą ir šiltą malonų vėjelį. Izmire praleidome tik kelias valandas, kol visi keliautojai studentai papusryčiavo ir nusifotografavo jūros pakrantėje.
Tęsėme kelionę į Širindžę – vyno miestelį. Labai jaukus nedidelis miestelis su daug alyvmedžių. Pamatėm bažnyčią, kurioje visi šventųjų veidai buvo nutrinti. Pirmą kartą mačiau tokią bažnyčią. Netoliese – pilna prekiautojų. Kaip ir visame Stambule, jeigu tik yra minia žmonių, visuomet atsiras ir prekiautojų… Tad leidžiantis atgal nuo bažnyčios kalnelio teko apžiūrėti visą asortimentą: nuo prieskonių, vyno iki rankinių ar drabužių. Neapsiribojome vien vaizdais ir užsukę į nedidukę vyno parduotuvėlę turėjome galimybę išragauti daugybę rūšių vietinio vyno. Granatų buvo pats skaniausias. Tąkart pirmą kartą ragavau įvairiausių vaisių vynus ir tikrai skoniu nenusivyliau.
Kelionę tęsėme toliau, netoliese aplankėme Šv. Mergelės Marijos namelį. Tikima, kad namelyje Dievo motina Šv. Marija praleido paskutiniuosius savo gyvenimo metus ir ten mirė. 2007 m. kilus dideliam gaisrui buvo nuniokota didelė dalis gražaus miško. Liepsnos nepaliaujamai artėjo ir prie namelio, ir atrodė, jog gaisras praris ir patį namelį su visais alyvmedžiais, bet pagal vietinių pasakojimus, likus keliems metrams iki sodo, ugnis staigiai užgeso, tad šis įvykis buvo imtas vadinti stebuklu. Jaučiausi tikrai šventoje vietoje, visa aplinka, daug žvakių, ir netoliese – norų siena. Visi rašėme savo didžiausius norus.
Tą dieną mūsų nuotykiai baigėsi. Buvome išsekę nuo kaitrios saulės, vaikščiojimo ir kelionės autobusu visą naktį. Atvykome į mažą miestelį Giuzelčamli netoli Kušadasio. Pirmą kartą gyvenime išvydau nepaprastus paplūdimius, kurių tolumoje matomi milžiniški kalnai. Išlipusi iš autobuso negalėjau sulaukti, kada gausiu viešbučio kambario raktus ir galėsiu šokti į jūrą. Nors ir buvo vakaras, temperatūra tikrai neliūdino, o pamačius vaizdą pro kambario langus netekau žado – saulė jau buvo besileidžianti, o dangus nudažytas įvairiais raudonos spalvos atspalviais. Gerą pusvalandį išsižiojusi stovėjau balkone, pamiršau, kad skubėjau rengtis ir šokti į jūrą. Kiek pafotografavusi spūdingą vaizdą supratau, kad būtų nuostabu išsimaudyti, kai dangus dar toks nuostabus, o ir vanduo turėtų būti nepaprastai šiltas.
Kadangi viešbutukas buvo 3 minutės nuo jūros kranto, dar spėjau į saulėlydžio maudynes. Vaizdas tiesiog kerintis, o ir vanduo neišpasakytai šiltas, nors ir buvo jau spalio vidurys. Baltijos jūra niekada nebuvo tokia šilta, tad mirkau iki tol, kol visiems atsibodo manęs laukti. Vienintelis minusas buvo akmenuotas krantas, tad kiekvieną žingsnį palydėjo „au“. Išlipus iš vandens visi draugiškai šlapi bėgom vakarienės viešbučio restorane. Nukrautas švediškas stalas, pilna salotų, karštų patiekalų, o desertui gausybė vaisių ir turkiškų varvančių saldumynų. Vakarienė tikrai nenuvylė nei vieno. Po vakarienės visi puolėm ruoštis vakarinei daliai, o paryčiais – bent porai valandų nusnūsti prieš pagrindinę kelionės dieną.
Rytas prasidėjo kaip ir vakarienė – nukrautu pusryčių stalu. Viskas buvo taip skanu, tad ne vien iš reikalo visi stiprinomės prieš ekskursijas, bet ir iš didelio malonumo. Pavalgę ir paskubinti organizatorių autobuse jau sėdėjome 9:00 (beje, išvažiavome tik 9:45), ir tik pradėjus važiuoti akys pačios merkėsi. Ši diena turėjo būti pati įdomiausia, tokia neabejotinai ir buvo.
Pirmoji mūsų stotelė buvo Efeso miesto griuvėsiai. Buvo vidurdienis, tad saulė kepino kaip reikiant. +32 C karščio laipiojant po griuvėsius ir amfiteatrą – ne pati geriausia temperatūra, bet tikrai neturėjau kuo skųstis. Pamačiau nepaprastų vaizdų, visi miesto griuvėsiai leido mano vaizduotei nukeliauti į senovę ir įsivaizduoti graikus, vaikštančius ten pat kur ir aš. Priešais – Artemidės šventykla. Kone didingiausias dalykas, kurį esu mačiusi. Ne veltui tai vienas iš septynių pasaulio stebuklų. Vaikščiojom ir darėm nuotraukas kone kiekviename kvadratiniame metre, viskas atrodė nuostabiai. Netgi katės, kurių ten buvo gana daug. Kas gi nenorėtų nusifotografuoti su kate, kuri kasdien karstosi po senovinio miesto griuvėsius?
Kad ir koks nuostabus buvo Efesas, atvykus į Pamukalę supratau, kad tai viena gražiausių vietų, kurias esu kada nors mačiusi. Mėlynas dangus, baltos kalkakmenio terasos su dar žydresniu vandeniu. Galvojau, kad Efese pridarėm daugybę nuotraukų, bet klydau, nes čia norėjosi fotografuoti dar daugiau. Tai buvo pati gražiausia žydra spalva, kokią esu mačiusi. Skubėjau persirengti drabužius maudynėms. Žinoma, vanduo nebuvo aukščiau kelių, bet pamirkti vandenyje tikrai užteko. Jis buvo nepaprastai šiltas, tad puikiai tiko prie keliais laipsniais atvėsusio oro. Trijų valandų ten tikrai neužteko, norėjosi grožėtis vaizdais dar ilgiau. Pasižadėjau sau bent kartą gyvenime ten dar užsukti.
Po Pamukalės grįžome atgal į viešbutį, pavakarieniavom ir laukėm vakarinės dalies. Sužinojusi, kad vakarinė dalis Kušadasyje, labai nudžiugau, nes ten gyveno keturi draugai iš aukštosios mokyklos, tad nepasakiusi, kad užsuksiu, galvojau, kad juos tikrai nustebinsiu, nes jau iš anksčiau žinojau adresą, kur jie apsistoję. Atvykusi į miestelį kibau į paieškas, buvau nusipiešusi galvoje žymiai mažesnį miestelį nei jis buvo iš tikro, bet po pusvalandžio klajonių radau, ko ieškojau. Hostelio darbuotojai nelabai šnekėjo angliškai, bet iš pavardžių suprato, ko atėjau. Tik išlipusi iš lifto kaktomuša susidūriau su draugais. Išsižioję stovėjo geras dešimt minučių. Teliko tik šypsotis ir skatinti greičiau rengtis, nes norėjau pamatyti viską, ką kasdien mato jie. Tad ilgai netrukus iškeliavome į barų gatvę, į pliažus ir kitas gražias vietas. Turistų nebuvo tiek daug kiek įsivaizdavau, ne veltui jau buvo spalio vidurys. Tad einant gatvelėmis panaudojau išmoktą „Yok“ (ne) į turkų kvietimą užeiti į pustuščius barus.
Apžiūrėjus visą Kušadasį laukiau, kol gausiu žinutę iš organizatorių, kurie iš Kušadasio autobusiukais turėjo vykti namo apie antrą valandą nakties, nes šį kartą iškeičiau pramogas su organizatoriais į draugų kompaniją… Antrą valandą žinutės nesulaukiau, tad teko skambinti. Paskambinus sužinojau, kad visgi pamiršo mane čia. Iki viešbučio apie 25 – 30 km, taksi kainuotų didelius pinigus, kurių su savim tikrai neturėjau. Tad laukiau ryto ir meldžiausi, kad greičiau pradėtų važiuoti maršrutiniai autobusiukai, kad grįžčiau bent jau prieš devynias, kad spėčiau susikrauti daiktus ir įšokti į autobusą. Mano laimei, grįžau 8:45, greit nubėgau kavos ir greitų pusryčių. Įvertinus situaciją, kad daugelis taip pat atrodo kaip ką tik iš lovos, nusprendžiau nueiti į dušą, neskubant susikrauti daiktus, tad pavėlavusi truputėlį mažiau nei valandą, netgi nebuvau paskutinė.
Po ilgos ilgos kelionės atgal į Stambulą buvome namie. Važiavome šį kartą net ne dešimt valandų, o truputėlį ilgiau. Norėjau ilgai grožėtis vaizdais pro autobuso langus, bet šįkart nepastebimai galvą įrėmusi į priešais esančio keleivio sėdynę užmigau kokioms šešioms valandoms… Tik atsibudusi namie supratau, kad nuostabi kelionė baigėsi, bet prisiminimai liks tikrai labai ilgai. Tai buvo pirmoji ir pati geriausia bei įsimintiniausia kelionė, kurios tikriausiai dar ilgai nepamiršiu.
Simona
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.