Pasakojimas apie Kendo stovyklą, vykusią Jonavos r. 2011 m.
Plačiau apie stovyklą
1 diena. Ši diena buvo skirta susipažinimui. Kad vaikai vienas kitą geriau pažintų ir kuo greičiau taptų draugais, buvo prigalvota įvairiausių veiklų, kurias reikėjo atlikti grupėmis, komandomis ar visiems kartu. Nuošaly sėdinčio vaiko nebūtumėte radę visoje stovykloje. Šią dieną vaikai pirmiausia patys susikūrė stovyklos tvarką. Visi kartu sugalvojo stovyklos taisykles, kurių kiekvienas laikysis. Vėliau pasiskirstė į mažesnes komandas, kad būtų paprasčiau vieniems kitais rūpintis.
Kiekviena komanda nusipiešė po savo vėliavą – skiriamąjį ženklą. Po tokių atsakingų darbų buvo būtina pasimėgauti maudynėmis šiltame ir skaidriame ežero vandenyje. Oras buvo puikus, todėl visi galėjo mėgautis lauko žaidimais, vaikai žaidė krepšinį, buvo surengtos futbolo varžybos. Džiugu, jog vaikai greitai vienas prie kito priprato. Kai kurie iš jų mūsų stovykloje jau ne pirmą kartą, tad jiems lengviau susirasti buvusių stovyklų draugus. Kiti vaikai, kurie pirmą kartą pas mus, buvo greitai priimti į senbuvių ratą, tad galime sakyti, jog jau turime nuostabią didelę stovyklos šeimą.
2 diena. Antroji diena Kendo stovykloje buvo iš tiesų smagi. Diena prasidėjo rytine mankšta, kuri net didžiausius miegalius privertė atsibusti iš miegų. Pirmą dieną pradedama mankšta buvo lengva ne visiems, tačiau tikime, jog jau rytoj vaikai pabus daug žvalesni ir su kiekvienu rytu šis žvalumas tik stiprės.
Sočiai papusryčiavus į svečius pas mus atvyko ikebanos – japonų puokščių darymo – meistrė, kuri supažindino vaikus su šiuo menu.
Ikebana Japonijoje atsirado dar XV a. Stovyklautojai sužinojo, jog ikebana yra įvairių stilių ir jog kiekvienos puokštės darymas turi griežtas taisykles. Susipažinę su šio meno pagrindais, visi vaikai, vadovaudamiesi pagrindiniu principu, jog kiekvienas puokštės sudarymas turi simbolizuoti dangų, žemę ir žmogų, pabandė sukurti savo puokštę. Iš pradžių stovyklos berniukai manė, jog tai užsiėmimas mergaitėms, tačiau pabandę tai padaryti patys suprato, jog augalų komponavimas suteikia daug džiaugsmo, o išgirstas meistrės pagiriamasis žodis padrąsino ne vieną iš jų į šį užsiėmimą pažiūrėti labai atsakingai.
Oras nusprendė mus pamaloninti gausiais vasariško lietaus krituliais, o tai sutrukdė numatytai Kendo praktikai lauke. Nepaisant oro išdaigų, treneriai Ričardas ir Raimonda pademonstravo vaikams, kas yra Kendo. Su Kendo dar niekada nesusidūrę pamatė, kaip atrodo tradicinė Kendo apranga, kokie yra pagrindiniai kirčiai ir kaip atrodo tikra kova su apsaugomis. Stovykloje su nekantrumu laukiama ateinanti diena, kai viską, ką pademonstravo treneriai, vaikai galės išbandyti patys.
Pasibaigus intensyviajai mokomajai dienos daliai vaikų laukė linksmybės. Kaip ir pirmąją dieną buvo žaidžiamas futbolas ir kiti lauko žaidimai. Vėliau visi susirinkome jaukioje Skrebinų sodybos salėje ir pradėjome karaoke vakarą, kurio metu skambėjo įvairiausios dainos. Kiekvienas norintis galėjo į rankas paimti tikrą mikrofoną ir sudainuoti savo mėgstamą dainą. Tie, kurie nedrįso to daryti vieni, dainavo kartu su kitais. Dainų vakaru ši diena dar nesibaigė, visi stovyklautojai jau pirmą dieną prašė, jog vakarais vyktų diskotekos, šį norą privalėjome įgyvendinti. Visa stovyklos didelė šeima susibūrė kartu ir linksminosi šokių ritmu iki vėlumos, galime tik žavėtis vaikų energija ir gera nuotaika, kuria prasidėjo ir baigėsi antroji diena Skrebinų sodyboje.
3 diena. Ši diena prasidėjo galbūt ne taip saulėtai ar skaidriai, bet net ir tai nesužlugdė patirti daug įspūdžių. Trečioji diena stovykloje prasidėjo 08:00 val. Visi vaikai atsikėlę turėjo tik 15 min pasikloti savo lovą, nusiprausti ir susirinkti pusryčiams. Kai kuriems šis laikas pasirodė per trumpas ir pritrūko dar 5 min susiruošimui, tačiau su kiekvienu rytu laiko ruošai reikia vis mažiau ir mažiau.
Sočiai ir skaniai papusryčiavę stovyklautojai susiruošė į 6 km. žygį. Nors 6 km. atstumas atrodė ilga distancija, tačiau jie buvo įveikti stebėtinai greitai ir linksmai. Žygio metu praėjome šalia Neries krantų, vėliau aplankėme sodybą su daug stirnų, baltų danielių ir įvairių paukščių. Sodyboje vaikai susipažino su įvairių rūšių balandžiais, juos ne tik pamatė, bet galėjo ir palaikyti, paglostyti bei išgirsti įdomių faktų, kurie nė vienam nebuvo žinomi.
Grįžus į stovyklą visų jau laukė karšti ir skanūs pietūs. Vėliau, kol lauke pliaupė lietus, mes visi susirinkome bendrajame kambaryje žaisti žaidimų ir laukti tos dienos svečio. Prieš pat atvažiuojant mūsų svečiui, trenerė Raimonda papasakojo apie Japoniją. Neilgai trukus vaikai sulaukė ir mūsų svečio Povilo Paulavičiaus, Lietuvos kariuomenės leitenanto. Povilas vaikus supažindino su Lietuvos kario kasdienybe ir gyvenimu, papasakojo apie ginklus, karininkų laipsnius ir pačią kariuomenę. Vaikai išmoko pasidaryti maskuotę, pamatė, kokio dydžio kuprinę kiekvienas karys eidamas į žygį ar misiją turi neštis. Visi galėjo išbandyti šią kareivišką “mantą” ir užsimaskuoti kaip tikri pėstininkai su tikrais kareiviškais dažais. Na o daugiausia įspūdžių, kaip pasakė dauguma apklaustų vaikų, paliko “bombos” susprogdinimas miške, po kurios sprogimo išsiveržę dūmai buvo aukštesni už medžius ir priminė debesis danguje.
Su tokiais įdomiais įspūdžiais praėjo visa diena, kurią pabaigėme veido “plovykla” ir maskuočių valymu. Pasidalinome įspūdžiais vieni su kitais ir nuėjome miegoti su naujos dienos laukimu ir ateinančiais išbandymais.
4 diena. Ketvirtoji diena prasidėjo įprastai. Mankšta, pusryčiai, vėliau – Kendo praktika. Po praktikos vaikų laukė gausūs priešpriečiai, nes praktikai atėmė ne mažai jėgų, tačiau kartu suteikė ir daug džiaugsmo tiek pirmą kartą pabandžiusiems, tiek ne vienerius metus praktikuojantiems vaikams. Antroje dienos pusėje visų laukė japonų kalbos ir rašymo pamoka su mokytoja Kristina. Kaligrafijos – japoniškų rašmenų mokymasis pasirodė nelengva užduotis. Juodas tušas liejosi ant stalo, tepė rankas, o teptukas nenorėjo paklūsti, tačiau nepaisant šių sunkumų, didelis susikaupimas ir ryžtas davė norimų rezultatų. Ši diena pamaloninu mus geru oru, kuris buvo palankus lauko žaidimams, futbolui, krepšiniui ir batutui.
5 diena. Kėlimasis iš miegų, mankšta, pusryčiai, batutas – taip prasidėjo penktoji stovyklos diena. Vėliau Kendo praktika, su kiekviena diena Kendo įgūdžiai vis gerėja, jau žinoma, kaip laikyti kardą, kokie yra pagrindiniai judesiai, kojų padėtis, kirčiai, tačiau dar reikės nemažai padirbėti, kad įgautos žinios būtų lengvai realizuojamos.
Šią dieną pas mus į stovyklą atvyko gamtininkas Giedrius. Jis vaikus supažindino su aplinka, kurioje gyvename.
Vėliau laukė smagioji dalis – mokėmės virti degutą. Giedrius paskirstė vaikams užduotis. Vieni ruošė vietą laužui, reikėjo nuimti velėną, iškasti duobę, kai kurie vaikai pirmą kartą rankose laikė kastuvą. Kitiems teko pasirūpinti malkomis, pasitaikė puiki proga pirmą kartą padirbėti kirviu. Trečioji grupė išeina ieškoti beržo tošies, ji – svarbiausioji gamybos proceso dalis. Atlikus ruošos darbus į duobę įstatome indą, į kurį bėgs derva, supilame beržo tošis, viską aplipdome moliu ir einame pietauti. Po pietų procesas tęsiamas. Sudedame malkas į duobę ir su titnagu įskeliame ugnį. Kol kaitrios beržinės malkos atlieka savo darbą ir išdegina dervą, mes darome dūdeles, kuriomis vakare surengėme koncertą. Vėliau pavalgome pavakarius ir ruošiamės Kendo praktikai, suburi atliekame jau lietuje.
6 diena. Kaip ir buvo planuota, liepos 6 d. keliavome į Anykščius. Nors ryte dangus buvo apsiniaukęs ir nežadėjo gero oro, nė vienas keliautojas lietaus neišsigando ir visi linksmai nusiteikę pajudėjome. Iš viso mūsų važiavo net 45 keliautojai, gera nuotaika ir šurmulys buvo neatskiriama kelionės dalis.
Pirmiausia aplankėme medinį apžvalgos bokštą prie Šeimyniškėlių, kitaip dar vadinamo Vorutos piliakalnio. Mus pasitiko tautiniais baltų rūbais apsirengusi pora, kurie suteikė daug žinių apie Lietuvos karaliaus Mindaugo laikus. Visi pamatėme Vorutos pilies maketą, sužinojome, kaip ji atrodė, taip pat dabar visi žinome, jog Vorutos pilis buvo viena didžiausių medinių pilių Rytų Europoje XIII a. Šios edukacinės programos metu susipažinome su Vorutos pilies statytojų ir gynėjų gyvenimu, buitimi, darbais ir kūryba. Išgirdome ne tik įdomių istorijų, bet pamatėme ir archeologinių radinių pavyzdžių, kurie buvo rasti kasinėjant Vorutos piliakalnį. Vėliau kiekvienas gavome užduočių sąsiuvinius ir atlikdami jų užduotis pasitikrinome ir užtvirtinome savo žinias. Viešnagę bokšte baigėme šaudymu iš lanko, kuris kiekvienam pabandžiusiam leido geriau suprasti tuometinio kario gyvenimą. Įgije daug žinių apie šalies istoriją lipome į Šeimyniškėlių piliakalnį, ant kurio anksčiau stovėjo vienintelė mums žinoma Karaliaus Mindaugo Vorutos pilis. Istorijoje Voruta žinoma kaip pilis, kurioje 1251 m. Mindaugas apsigynė nuo Tautvilo antpuolio.
Kitas mūsų kelionės objektas buvo Palatavio piliakalnis. Šis piliakalnis atrastas visai neseniai, tik 1997 m., nors, kaip mums papasakojo anykštėnas Raimondas, netoli šios vietos gyvenę žmonės iš kartos į kartą perduodavo pasakojimus, jog netoli būta piliakalnio, kol galiausiai šis pasakojimas patvirtintas 1997 m., iškasus 3 istorinius metalinius radinius. Remiantis rašytiniais šaltiniais, jis siejamas su Mindaugo pilimi Latava, kurioje Mindaugas 1253 m. ir 1260 m. išdavė du donacinius aktus. Kadangi 1253 m. aktas išduotas karūnavimo proga, piliakalnis taip pat siejamas ir su Mindaugo karūnavimo vieta. Taip užbaigėme kelionės dalį, susijusią su Lietuvos karaliumi Mindaugu.
Vykdami į Anykščius negalėjome praleisti progos aplankyti dar dviejų šio miesto garsių objektų – Laimės žiburio ir Puntuko akmens. Prieš kopiant į Laimės žiburio kalną visiems keliautojams buvo papasakota J. Biliūno šiuo pavadinimu sukurta pasaka. Užlipę ant šio kalno visi kartu pagerbėme mūsų šaliai svarbų rašytoją J. Biliūną, kuris ir buvo palaidotas šioje vietoje.
Savo kelionę užbaigėme Puntuko akmeniu. Vykdami iki jo vyresnieji prisiminėme, o mažiausiausieji keliautojai pirmą kartą išgirdo legendą apie šio akmens atsiradimą. Važiuodami iki akmens planuotai pravažiavome pro Anykščių bažnyčią, kad pamatytume, ant ko, pasak legendos, velnias Puntuką norėjo užmesti.
Grįžus į stovyklą laukė iškūrenta pirtis, po jos – lietaus dušas. Dieną baigiame stikline pieno ir pasakiško skonio bandele.
7 diena. Septintą stovyklos dieną mus pasitiko besišypsanti saulė. Lauke šilta ir smagu, geros emocijos lydi nuo ankstyvaus ryto. Ši diena ypatinga, nes tai – paskutinė diena be tėvų. Po pusryčių turime dar vieną Kendo praktiką, joje didelis susikaupimas, nes laukia atsiskaitymas… Po praktikos stovyklos vadovė ir trenerė Raimonda vaikams pravedė japoniškos arbatos gėrimo ceremoniją. Japonai arbatos gėrimo ceremoniją puoselėja jau 400 metų. Vaikai sužinojo keturis pagrindinius ceremonijos principus: tyla, švara, ramybė ir pagarba.
Po arbatos ceremonijos išardome ir vėl sudedame kardus. Dabar jau visi vaikai žino, jog bambukinis japonų kardas vadinasi šinai; jie ne tik žino pavadinimą, tačiau moka šį kardą sudėti kaip tikri kariai.
Vėliau į svečius atvyko Ulos mama Lina, kuri yra vaikiškų knygelių iliustratorė. Ji kartu su vaikais šią dieną paruošė ir iliustravo mūsų šios pamainos stovyklos knygą. Buvo nuostabu viską prisiminti ir pabandyti gražias akimirkas išreikšti savo piešiniais. Stovyklos knyga gavosi šilta, jauki, kupina gėrio, grožio, naujų patirčių ir žinių, neišblėstamų patyrimų, naujų draugų… Kiekvienas puslapis – tai kiekvienas vaikas ir jo dalelė visuose mumyse.
Antroje dienos pusėje vyko dar viena Kendo treniruotė. Po jos visi skubėjome išsimaudyti ežere. Vanduo buvo šiltas ir malonus, kaip tik tai, ko reikėjo po intensyvios Kendo praktikos. Paskutiniai pasiruošimai ir įvyko Kendo atsiskaitymas – kiekvienas stovyklautojas treneriams ir draugams parodė, ko išmoko per šią savaitę. Po naktipiečių visi vaikai ramiai sugulė į lovas, tačiau jų nuostabai tai dar nebuvo dienos pabaiga. Kiek vėliau visus pažadino “pavojaus” aliarmas. Vaikai turėjo parodyti, kaip moka elgtis netikėto pavojaus metu, nepasimesti ir net pažadinti iš miegų kitus. Nakties aliarmo metu supažindinome vaikus su galimais pavojais įvairiose situacijose.
8 diena. Liepos 8 diena buvo paskutinė pirmos stovyklos pamainos diena. Diena mus pasitiko saulėtomis akimirkomis. Jau nuo ankstaus ryto vaikai, žinodami, jog šiandien atvyksta tėvai, gyveno laukimu, tačiau tai neišardė įprastinės stovyklos tvarkos. Kaip ir kasdien, taip ir ši diena prasidėjo 08:00 val. Atsibudus vaikų laukė rytinis bėgimas, po jo – pasiruošimas pusryčiams, vėliau paskutinė Kendo praktika. Antroje dienos pusėje vyko pasiruošimas tėvų atvykimui. Vaikai stovykloje buvo suskirstyti į 5 komandas, kiekviena iš jų turėjo paruošti atvykstantiems tėvams olimpiados užduotis. Pasibaigus ruošimuisi atsikvėpti buvo galima smagiomis maudynėmis.
Ir štai galiausiai sulaukėme pirmųjų tėvų! Kiekvieną akimirką stovykla vis labiau gyvėjo nuo vaikų šurmulio ir tėvų džiugesio. Atvažiavusiems tėvams vaikai aprodė stovyklą, kur gyveno, kur valgė, kur žaidė, kur mokėsi, kur maudėsi, supažindino su savo naujaisiais draugais, pademonstravo, ko išmoko ir ką padarė. Vėliau visiems kartu pavalgius priešvakarius, kurių metu buvo patiektos nuostabaus skonio spurgos, keksai ir šeimininkių iškeptas pyragas, įvyko tėvų olimpiada. Pirmiausia tėvai buvo suskirstyti į dvi komandas. Pirmoji užduotis buvo obuolio nešimas šaukštu, vėliau – bėgimas surištomis kojomis, pilnų vandens balionų gaudymas ir galiausiai stalo tenisas. Rungtyniaujant tėvams vaikai negalėjo likt nuošaly – vieni bandė padėti įveikti kliūtis, kiti palaikė, treti teisėjavo, jog rungtys būtų laimėtos sąžiningai. Nugalėtojais tapo visi, nes svarbiausia buvo gerai praleistas laikas.
Po olimpiados ir vakarienės pradėjo skirstytis paskutinės šeimos. Stovykloje vis mažėjo daiktų, klegesiai vis labiau rimo, vaikų darėsi vis mažiau ir mažiau, kol galiausiai jų nebeliko. Liko tik vienišas batutas, nebedrumsčiamas ežero vanduo, tušti kambariai ir tyla. Kiekvieną kartą liūdna atsisveikinti su vaikais, tačiau mes nesakome “sudie”, bet tariama “iki kito pasimatymo”! Palikta stovykla atgis iš naujo jau liepos 22 dieną, kai prasidės antroji vaikų Kendo vasaros stovyklos pamaina.