Rygos aerouostas ir trys lietuvės, nusprendusios pamatyti pasaulio. Iškeičiame lietuvišką rudenį ir nuolatinį lietų į karštą saulę ir kalnus. Akyse nerimas, noro seniai nebelikę. Įlipame į lėktuvą, susižvalgome ir atsisėdame. Kylant gimsta daug minčių: ką mes ten veiksim, ką valgysim, kur gyvensim, kaip mokysimės ir visokių panašių. Kuo toliau Lietuva, tuo neramiau darėsi. Atrodo, imk lagaminus ir šok iš lėktuvo, kol dar gali. Keistai šypsantis oro uosto pasų poskyrio darbuotojas nurodo trumpiausią kelią prie lagaminų ir (dėl viso pikto) pasiteirauja ar mes tikrai studentės. Po keletą valandų trukusios varginančios kelionės autobusu, pilnu išbadėjusių, Ramadano mėnesį išgyvenančių Turkijos piliečių, mus pasitinka žaliai ir violetiniai švytintis universiteto miestelis. Ir ne šiaip sau miestelis, o teritorija, saugoma dėdžių su ginklais, šunimis ir dar velniai žino kuo. Jaukiai jaustis – neįmanoma užduotis. Viskas tik prasidėjo, dar laukia daugybė nuotykių..

Palydėtos į studentų bendrabutį, mes svetingai apipilamos bučiniais į abu skruostus. Neprireikia nei penkių minučių, kad suprastume, jog niekas, išskyrus mus, čia nekalba angliškai. Nesureikšmindamos šio nediduko trūkumo, nukiūtiname į gražiuosius savo kambarius, gėlėta patalyne apvilktomis lovomis. Ryte prasideda naujoji realybė. Baimės pilnos akys, tačiau naujas rytas ir nauji rūpesčiai. Pažvelgiame pro langą – vaizdelis nekoks… Dešinėje kalnų virtinė, kairėje dykuma. Nesuprantame, kas ir ko iš mūsų nori, personalo darbuotojai šūkčioja pavymui, vis vedžioja mus iš vieno kabineto į kitą, visom įmanomom priemonėm bando paaiškinti mums, ką, kada ir kaip turėtume daryti. Tarpusavio bendravimui labiausiai pasitarnauja rankos. Pačios nelabai suprasdamos kaip, atsiduriame universitete. Milžiniškas pastatas su marmuriniu grindiniu priverčia sustoti ir išsižiojus žvalgytis tai į vieną, tai į kitą koridoriaus galą. Gryžusios į savo kambarius bandome atgauti pusiausvyrą ir suprasti, ką mes čia veikiame. Sekasi sunkiai. Pirmąją dieną nueiname į paskaitas – studentų nerasta. Universitete šlaistomės tik mes ir pora dėstytojų, kurie mums draugiškai pataria ateiti kitą savaitę. Nesiginčijusios paklausome ir grįžtame tik kitą savaitę. Nei studentų bendrabutyje, nei universitete draugų neturime. Nutarusios susipažinti su už dešimties kilometrų esančiu miesto centru, neapsirinkame. Nukakusios ten randame visko, ko reikia – daiktų, saldumynų ir šiaip menkniekių, tik niekaip nesuprantame – ką jie čia valgo? Perkūdę turkų jaunuoliai tampa savotiška reklama jų maistui, akivaizdu, riebalų ši tauta vartoja gerokai mažiau, negu mūsiškė. Grįžtant į bendrabutį tenka beveik bėgti nuo iš paskos sekančių „žaviųjų“ turkų, tačiau saugoma universiteto teritorija čia atskleidžia visus savo privalumus. Prabėga dar kelios dienos – turime draugų. Turkai vaikinai labai noriai bendrauja su užsienietėmis, tačiau tokių vos keletas, nes kiti paprasčiausiai nekalba angliškai. Merginos savo ruožtu kasdien mus smaigsto žvilgsniais, juokiasi praeidamos, o užmynusios ant kojos net neatsiprašo. Vaikinai tokį savo tautiečių elgiasį traktuoja kaip kuklumą kalbėtis su užsienietėmis, nemokant kalbos, bei savotišką pavydą. Mums tai nelabai patinka, tačiau neturime iš ko rinktis. Susirandame daugiau draugų, jie aprodo mums miesto centrą, papasakoja apie populiariausias vietas, supažindina su religiniais ypatumais, pamoko, ko saugotis, o ko bijoti nereikėtų.

Eina dienos, kiekviena atneša ką nors naujo. Viskas įdomu ir įvairu. Atsiranda naujų žmonių, kasdien vis labiau pažįstame vietinę kultūrą. Atvažiavusios težinojome vieną žodį – merhaba, kuris reiškia labas, dabar kasdien išmokstame naujų, sudėtingesnių. Turime turkiškus vardus, nes mūsiškiai jiems per sunkūs – Sibel (Sigutė), Meryem (Monika) ir Vildan (Vilanda). Jų vardai mums per sudėtingi, sunku įsiminti. Sugalvojame savus, pavyzdžiui, apsaugos darbuotoją vadiname Škac, ligoninėje dirbančią moterį – Tik. Bendrabučio kavinėje dirba linksmas vyras – Ibo, kuris nuolat mus apgaudinėja sakydamas pažiūrėk į viršų, o tuo metu ką nors nugvelbia nuo stalo. Visas personalas mumis rūpinasi, regis, kiekvieną mūsų žingsnį saugo. Geriame arbatą iš labai mažų stiklinaičių, esame nuolat ja vaišinamos.

Pro akis prabėgo jau savaitė, pradedame jaustis savos tarp svetimų, nebėra tokios baimės kaip tik išlipus iš lėktuvo, akys pripranta prie kalnų ir dykumų, po truputį išblėsta žalios spalvos troškimas. Ten, kur karvytės neturi ką valgyti – gyvename, džiaugiamės ir laukiame vis naujos dienos.

Vilanda Dunčaitė
Sigutė Limontaitė

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.