Suomija. Tai šalis, iš kurios ir norėjosi, ir nesinorėjo grįžti. Norėjosi dėl žiemos šalčių, kuomet visą sezoną visais įmanomais keliais teko važinėti dviračiu. Ir sniegu, ir plikledžiu, ir balomis… Tačiau galiausiai tai tapo savotiška pramoga ir linksmu prisiminimu. Dar, žinoma, prisidėjo artimųjų ilgesys. O nesinorėjo dėl daugelio dalykų: universitete jautiesi savas, nėra jokių griežtų taisyklių, dėstytojai ir studentai bendrauja kaip lygūs su lygiais, gatvėse ir parduotuvėse žmonės mandagūs, tvarkinga aplinka, nesinorėjo ir dėl žmonių iš įvairių pasaulio kampų su skirtinga kultūra ir įpročiais, kurie galiausiai tapo draugais ir, aišku, dėl visų kitų ERASMUS nuotykių.
Porvoo – mano naujieji namai
Viskas prasidėjo Porvoo miestelyje, į kurį su drauge išvykome studijuoti pagal mainų programą. Porvoo – antras seniausias Suomijos miestas, kuris yra pietuose, atitrūkęs nuo sostinės Helsinkio vos 50 km. Miestą kerta Porvoonjoki upė, kuri yra neatsiejama šio mažo miestelio dalis. Upės pakrantėje plūduriuoja jachtos, laivai, kai kurie įrengti kaip lauko kavinės. Dauguma kavinių, esančių pakrantėje, atsidaro tik pavasarį šiltajam metų sezonui. Viena populiariausių – Paahtimo. Ši jauki kavinukė primena viduramžių laikus. Senamiestyje stūkso daug mažų parduotuvių, iš kurių greitai nepabėgsi. Ko tik jose nėra – įvairiausių smulkmenų, sendaikčių, suvenyrų. Kiekvienas daiktas tiesiog žavi. Miesto centre yra ir paprastų parduotuvių, prekybos centrų, kavinių, klubų. Vienas iš šiuolaikiškesnių ir modernesnių pastatų – Haaga Helia University of Applied Sciences, kuriame ir praleidome didžiąją laiko dalį Suomijoje.
Miestas nusidažo įvairiomis spalvomis pavasarį. Upė pagaliau „numeta“ ledus, sužaliuoja gamta, gėlėmis pasipuošia ne tik miesto centras, bet ir gyventojų kiemai bei parduotuvės. Senamiestyje esantys namai yra mediniai ir dauguma jų spalvoti. Žodžiu, miestelis tampa gyvas. O kadangi gegužės mėnesį reikėjo ruoštis išvykimui į Lietuvą, ilgai lauktus orus ir vaizdus palikti buvo labai gaila…
Kelionė į Laplandiją
Pagaliau, ekskursijos į Laplandiją diena atėjo! Vakare sėdome į autobusą ir kelioms dienoms išvažiavome į šiaurę (iki galutinio taško – virš 1000 km).
Pirmasis tikslas buvo Sniego rūmai, esantys Kemi mieste, į kurį atvykome tik ryte. Čia kaip pasakoj, viskas iš sniego ir ledo – kambariukai, lovos (užklotos žvėrių kailiais), stalai, įvairiausių veikėjų skulptūros… Viduje baras taip pat ledinis, tiesiogine to žodžio prasme :) Mažiesiems lankytojams labiausiai patiktų Angry Birds sniego kambarys ir mini čiuožykla pilies viduje. Šalia pilies įrengtos dar kelios čiuožyklos, nuo kurių galima nusileisti padangomis.
Toliau tęsėme kelionę ir kirtome poliarinį ratą. Pasiekėme Rovaniemi, kur Kalėdos tęsiasi ištisus metus. Keli kilometrai už Rovaniemi ir mes Kalėdų Senelio mieste. Visa pramogų zona – daugybė įvairių ženklų rodo, kur ir ką rasti, daugybė suvenyrų parduotuvių, kavinių, pašto skyrius, kur galima išsiųsti laiškus ar kalėdinius atvirukus į namus, elniai, stovintys tiesiog takuose ir, aišku, Senelio buveinė. Pirmiausiai viską apėjome, apsižvalgėme. Kadangi laikas buvo ribotas, stengėmės apsisukti kuo greičiau, kad spėtume pamatyti Kalėdų Senelį. Prisipirkę visokiausių lauktuvių ir viską aplankę, stojome į eilę pas Kalėdų Senelį. Jį pasiekti ne juokai, eilėje stovėjome gal kiek mažiau nei valandą (atsiranda tokių, kurie ir nespėja). Pagaliau su drauge atsidūrėme prie Senelio durų, užėjome, paspaudėme jam ranką, prisėdome šalia, mūsų paklausė, ką čia veikiame, kur važiuojame, iš kur esame. Buvo labai malonus, nusifotografavome ir išėjome. Jei jau mums buvo šypsenos iki ausų, tai bandau įsivaizduoti, kokie patenkinti turėtų būti vaikai :)
Keliavome dar šiauriau ir apsistojome Vasatokka apgyvendinimo centre netoli Inari. Galėjome pasirinkti, kur norėsime gyventi – atskiruose keliaviečiuose namukuose ar bendrabučio tipo name. Taigi, apsigyvenome visi tame bendrame name, kur drauge ir leidome vakarus. Tai tokia kaip stovyklavietė, įsikūrusi šalia miško ant ežero kranto. Žinoma, vasario mėnesį ežeras buvo užšąlęs. Šioje vietoje yra organizuojami įvairūs tiek individualūs, tiek grupiniai užsiėmimai. Taigi, kitą rytą mums pravedė „Survival“ programą. Vedantieji asmenys mus visus bendrai supažindino su Suomijos orais, šalčiais, aplinka, pirmąja pagalba ir pan. Tuomet gavome tikrai vertingų patarimų, kaip reikėtų tinkamai apsirengti, kad būtume pasiruošę pramogoms. Programa buvo tikrai smagi: dalyvavome grupinėse orientacinėse varžybose po mišką, mokėmės keliauti lygumų slidėmis, bandėme žvejoti išsigręžę skyles eketėje, kūrėme ugnį vidury miško ir pan. Įpusėjus programai visi susirinkome pasišildyti šalia laužo vidury miško, ten ir pietavome. Sušilę tęsėme programą toliau. Praleidę beveik visą dieną miške ir šaltyje buvome pavargę, sušalę, tačiau labai patenkinti. Vakare mėgavomės suomiška sauna ant ežero kranto, o kurie norėjo, galėjo įlįsti į eketę. Kaip gi Laplandija be šiaurės pašvaistės. Mums pasisekė, spalvotą dangų pamatėme ir mes. Vaizdai neapsakomi. Taigi, šiaurės pašvaistė – check!!!
Dar kitą dieną vykome į Saariselkä, į haskių fermą, kur mūsų laukė haskių safaris. Pradžioje fermos šeimininkai mus supažindino su šunų priežiūra, papasakojo apie juos ir pan. Apšilimui mus vaišino kava ar arbata, sausainiais. Tuomet apėjome visas apylinkes, pamatėme, kaip ir kur šunys yra laikomi. Buvo galima juos ne tik paglostyti, bet ir pakilnoti (mažuosius :) ). Pasiskirstę po du sėdome į roges. Roges tempė 5-8 haskiai kelis kilometrus. Buvo nuostabu stebėti, kaip šunys tiesiog trykšta energija lėkdami užpustytais miško takais.
Ekskursijos pabaigoje šiek tiek susipažinome ir su Laplandijos gyventojų – samių kultūra. Dauguma samių verčiasi elnininkyste, tad atvykome į Inari elnių fermą. Šeimininkai samiai mus pasitiko apsirengę išraiškingais ir spalvotais nacionaliniais rūbais, nusivedė į tradicinį namelį, kuriame vaišinomės arbata, užkandėlėmis. Ten šiek tiek papasakojo apie samių kultūrą, padainavo keletą dainų samių kalba. Jautėmės kaip visai kitame pasaulyje :) Buvo labai jauku ir įdomu. Vėliau sėdome į tradicines medines roges, išklotas kailiais, ir važinėjomės tundros takais. Elnius galėjome ir pamaitinti, ir su jais nusifotografuoti.
Į Norvegijos šiauriausią dalį
Dar vienos dienos išvyka buvo į Norvegijos šiauriausiąją dalį. Keliaujant link Norvegijos stabtelėjome Utsjoki gyvenvietėje. Čia išlipome apžiūrėti šalia kelio stovinčius dar išlikusius samių namelius, į kuriuos galėjome užeiti ir pasižvalgyti viduje. Toliau mūsų tikslas buvo Bugøynes, kurį iš abiejų pusių skalauja Arkties vandenynas. Bugøynes dar vadinamas mažąja Suomija arba karališkųjų krabų sostine. Gyventojų turi labai mažai – vos virš 200 šimtų. Dauguma jų kalba suomiškai. Kaimelyje yra kelios parduotuvėlės, muziejus, mokykla, pašto skyrius. Turėjome galimybę apsilankyti prieplaukoje esančioje kavinėje, kurioje mus vaišino žuvies sriuba. Pavyzdžiui, aš žuvies sriubos neužsisakinėčiau, tačiau negalvojau, kad gali būti taip skanu :) Ne be reikalo visas Bugøynes kaimelis garsėja žuvininkyste, krabų gaudymu. Ypatingiausias jų laimikis yra karališkasis krabas, kuris gali sverti apie 10 kilogramų. Norintys galėjo palaikyti garsųjį laimikį savo rankose. Va čia tai krabas!
Dar, Bugøynes garsėja ekstremalia pramoga – maudynėmis Arkties vandenyne. Sezonas trunka nuo lapkričio iki balandžio mėnesio, kuomet pritraukia daugumą turistų šioms pramogoms. Iš pradžių kaitinomės saunoje, tuomet šokome į batus (nes krante daug akmenų) ir bėgte leidomės nuo kalnelio į paplūdimį. Kai vasario mėnesį pusnuogis pasileidi bėgti per ledines bangas Arkties vandenyne, kai tave iš abiejų pusių supa snieguoti šlaitai, tuomet supranti, koks tai nerealus ir nepakartojamas jausmas! :)
Laplandijos pasaka baigėsi ir neskubėdami sugrįžome atgal į savo mylimąjį Porvoo… O į Laplandiją aš dar sugrįšiu ;)
Justė
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.