Islandija – šalis, kuri neturi vieno veido. Čia kas keliasdešimt kilometrų atsiveria nauji „atvirukai“. Stūksantys kalnai – pačių įvairiausių spalvų ir formų. Vienur jie apaugę žole, samanomis ar krūmokšniais, kitur vėjas trankosi į pilkus ar juodus akmenis, dar kitur – jie lyg supilti iš smėlio ir pelenų. Saulėtą dieną jie tartum suklijuoti iš daugybės dalių, taškantys šimtus krioklių ir krioklelių, tačiau netrukus užslinkę debesys ir migla paslepia spalvas ir raštus, lieka tik gamtos kūrinio didybė. Saulei leidžiantis jie tampa tamsiai mėlyni ir violetiniai. Lietuvio akiai tai priimti pirmomis dienomis sunkoka.
Pažintis su šia, daugelio įvardijama rojumi ir pragaru, sala truko savaitę. Per tiek laiko išsinuomotu automobiliu keturiese sukorėme daugiau nei 2000 km – apvažiavome visą šalį prieš laikrodžio rodyklę.
Keliai – be duobių
Nemažai ruošėmės prieš kelionę: pirkome šilumą saugančius drabužius, tvirtus batus, skaitėme apie vietas, kuriose lankysimės, susidėliojome maršrutą, rezervavome vietas nakvynei, sumokėjome nuomos mokestį už automobilį.
Po keturių valandų skrydžio iš Vilniaus nusileidome Keflaviko oro uoste. Islandija pasitiko mus su „staigmena“. Dar neišėję iš oro uosto gavome trumpąją žinutę, kad grąžintas mokestis už automobilį, kurį rezervavome prieš pusantro mėnesio. Pasirodo, dieną prieš mums atvykstant įvyko trys avarijos, ir nuomos įmonė mums automobilio nebeturėjo. „Ant ledo“ be mūsų liko dar keturi lietuviai. Teko išsitraukti šiltesnius batus ir striukes, nes tebuvo šeši laipsniai šilumos (Lietuvoje palikome tikrą karštą vasarą), ir kulniuoti į šalia oro uosto esančius nuomos punktus. Ne visai džipą, bet keturiais varomais ratais automobilį pavyko gauti.
Islandijoje keliai gana geros būklės – nors ir siauroki, bet be lietuviškiems keliams būdingų duobių, linijos ryškios. Įvažiuojant į gyvenvietę ar miestą visuomet pamatysi didžiulį žemėlapį, ties kiekviena sankryža – ženklai su rodyklėmis į artimiausius miestus. Vis dėlto yra kelių, kur lengvuoju automobiliu važiuoti neįmanoma. Jei nori pasiekti mažiau turistams žinomas vietas – tenka pasivažinėti ir žvyrkeliais.
Apšiurę pastatai
Prieš kelerius metus teko lankytis Norvegijoje. Tada nustebino tvarka, kokybė, švara. Kažkodėl įsivaizdavau, kad jeigu islandai moka didžiulius mokesčius, o valstybė jais rūpinasi, tai ši šalis bus dar labiau išpuoselėta.
Taip, islandai tikrai moka didelius mokesčius. Jie gauna nemokamą sveikatos priežiūrą, jei išvyksta į kitą miestą dirbti, valstybė laikinai gali suteikti būstą. Visur pilna nemokamų lankstinukų, žemėlapių, knygelių turistams. Pirkdamas kavą ar kitą gėrimą gali nemokamai prisipildyti stiklinę dar kartą. Gal todėl islandai pirmauja Europoje, kaip daugiausiai „Coca Cola“ išgerianti tauta?
Visgi civilizuotoji šalies dalis pasirodė kiek nuskurusi, net ir sostinės pagrindinėse gatvėse ne vieno namo dažai apsilupę.
Pravažiavome nemažai apleistų fermų. Vietiniai pasakojo, kad dėl šalį užklupusios krizės ir kritusių kainų gerokai daugiau turistų gali aplankyti Islandiją. Kainos, skaičiuojant litais, tikrai nemenkos. Pagrindinis patiekalas turistų lankomoje kavinėje kainuoja nuo maždaug 1800 iki 5000 Islandijos kronų (nuo 40 iki 90 Lt). Kad mažiau skaudėtų širdį, skaičiavome eurais.
Reikia saugotis avių
Didžiąją dalį Islandijos užima kalnai. Kiek daugiau ganyklų yra pietinėje ir pietvakarinėje dalyse. Ten, kur kaimenėmis nesigano arkliai ir karvės, būriais ar po kelias ramiai žolę ir krūmokšnius skabo „kudlotos“ avys.
Dauguma jų gali laisvai klaidžioti po ganyklas ir kalnus, tad neretai sutiksi ir prie pat kelio. Automobilių avys nesibaido, tačiau sustojus ir mėginant nufotografuoti sprunka kiek kojos neša. Keliuose pastatyta nemažai ženklų, įspėjančių apie laisvai besiganančius gyvulius. Per gegužės ir liepos mėnesius 2012-aisiais keliuose buvo partrenkta daugiau nei 70 avių.
Džiūstančio šieno beveik neteko matyti, visas jau buvo sukimštas į žalias, žydras arba juodas plėveles. Daugelis ganyklų atrodė tartum pribarstytos zefyrų.
Nustebino ir medžiai. Beveik visi – žemučiai ir plonais kamienais. Pasirodo, anksčiau islandai namus šildydavo kūrendami malkas. Taip iškirto miškus, dirvožemis dar labiau nuskurdo, o nauji medžiai neužauga tokie, kokie buvo.
Važiuojant daug kur teko matyti augalų, panašių į mūsų krašte vešinčius Sosnovskio barščius, tačiau islandiškieji gerokai mažesni – vos iki kelių suaugusiam žmogui.
Toliau nuo „Auksinio rato“
Nusprendėme paieškoti ir kiek ekstremalesnių pramogų. Jau antrą kelionės dieną iš miestelio Holaro bildėjome į Bakafliotą, kur ketinome išbandyti vadinamąjį raftingą arba plaukimą kalnų upe gumine valtimi.
Pasirinkome trumpesnę trasą vakarine ledynų upės vaga, kuri pagal sudėtingumą priklauso 2–3 klasei iš 6. Toks pasiplaukiojimas vienam žmogui kainuoja 7500 Islandijos kronų (apie 170 Lt).
Džiaugėmės, kad diena, nors ir vėjuota, bet giedra ir šilta. Neįtarėme, kad tokiomis dienomis greičiau tirpsta ledynai, vanduo upėse pakyla ir tampa sraunesnis. Instruktoriaus atsakymas, kokia vandens temperatūra, nepradžiugino – 5 laipsniai šilumos.
Apsirengėme neperšlampančius kostiumus, gelbėjimosi liemenes, ant galvų – šalmai. Tiesa, kostiumas tik labai sąlygiškai saugo nuo vandens – jau įbridus į vandenį jauti, kaip adatėlėmis gelia ledinis vanduo. Po instruktažo, ką daryti iškritus ar apvirtus valčiai, mano entuziazmas plaukti išblėso. Bijojau nežmoniškai, nes sraunus vanduo tiesiog kunkuliavo, bet viena ranka paėmusi irklą, kita – valtį, bridau į upę.
Susidūrimas su lediniu vandeniu veikiant adrenalinui jau ne toks baisus. Po pirmo šliukštelėjimo į veidą imame irkluoti sparčiau, o ramesnėje upės vietoje sulendame į vandenį nepaleisdami valties. Užuot plaukę apie valandą, 6 km įveikiame per 15 minučių.
Pasiekę krantą imame juokauti, kad po instruktažo galvojome, jog visi iškrisime iš valties.
Įspūdžiai neišdildomi. Instruktorius-gidas parodo olą ir papokštauja, kad joje gyvena Maiklas Džeksonas. Pasak jo, daugelis turistų apsuka „Auksinį ratą“ su geizeriais ir kriokliais netoli sostinės, o į įdomesnes vietas ir neužsuka. Laimingi sulipame į šilto vandens „puodą“… Skirtingai nei esame pratę, Islandijoje sūkurinės vonios vadinamos hotpot.
Tobulas grožis – baisi smarvė
Trečią kelionės dieną aplankėme Myvatno ežerą, susiformavusį prieš 2300 metų didžiulio lavos išsiveržimo metu. Jį puošia įspūdingų formų lavos skulptūros. Ežeras yra šiaurinėje Islandijos dalyje, netoli Akureirio miesto ir Kraflos ugnikalnio. Šiose vietose dažnai kyla žemės drebėjimų, galima išvysti daugybę ugnikalnių, pseudokraterių. Myvatno ežeras bei aplinkinės pelkės garsėja didžiuliais būriais čia gyvenančių paukščių.
Toliau pasukome į už 15 km esantį Hveriro nacionalinį parką, kuris pasitiko ne tik neįtikėtinai baltai žydro garuojančio vandens telkiniu. Vaizdas pasakiškas, bet visur juntamas supuvusių kiaušinių kvapas – sieros garai.
Šalia vandens esantys ženklai įspėja, kad maudytis draudžiama, nes iš žemės trykštančių srovių temperatūra siekia daugiau nei 100 laipsnių.
Verdančios purvo vonios aptvertos, eiti galima tik molėtu taku, kitur žemės paviršius įkaitęs, per plyšius veržiasi garai. Dirvožemis nuo sieros visur geltonas, apie augalus nėra ir ką kalbėti – jų nėra.
Tarp ledkalnių
Nuvykus iki Jokulsarlono ledynų lagūnos pasijunti tartum magiškoje vietoje. Juodame paplūdimyje pilna skaidraus arba žydro ledo gabalų. Nuo vandens akimirksniu atslenka rūkas ir šaltis. Jūra milžiniškomis bangomis muša ledo luitus. Išsigandę šaltuko suskubome pirkti avies vilnos pirštinių, nes nusprendėme laivu-amfibija paplaukioti lagūnoje, o kitą dieną ketinome pasivaikščioti ledynais, ant batų apsiavę vadinamąsias kates.
Įplaukę į lagūną galėjome iš arčiau apžiūrėti melsvus ledkalnius, kurių tik viena devintoji kyšo vandens paviršiuje. Daug kur matyti juodi šuorai – išsiveržusių ugnikalnių pasekmė.
Gidas iš vandens ištraukia krepšinio kamuolio dydžio ledo gabalą ir susmulkinęs padalija laivo keleiviams. Burnoje tirpstantis gabalėlis lyg ir niekuo nesiskiria nuo įprasto ledo, bet visi šypsosi ir bando pajusti tūkstantmečių skonį.
Sparčiai tirpsta
Kitą dieną šaltis jau nebesikandžiojo. Užsiropštus į Solheimajokulo ledyną teko į kuprinę sprausti vilnonį megztuką – diena buvo apniukusi, bet vietomis pro debesis švystelėdavo saulė. Keisčiausia pasirodė tai, kad vėjo gūsiai buvo šilti. Su „katėmis“ eiti nesunku, o pirštinės reikalingos tik tam, kad parkritus nesusižeistum rankų į ledą, tad po keliolikos minučių imu gailėtis, kad pasirinkome pusantros valandos kelionę, o ne 3–4 valandų.
Laužydami liežuvį bandome ištarti ledyno pavadinimą. Gidė Runa juokiasi, sakydama, kad nėra čia nieko sunkaus, daugelis jų žodžių sudaryti iš kelių sandų. Sól-heima-jökull išvertus reiškia Saulės namų ledynas. Pasak islandų, tai skamba gana komiškai, nes pietvakarinė šalies dalis giedro dangaus mato mažiausiai.
Ledynai labai sparčiai tirpsta – juos vytis ir kaskart susirasti naują kelią. Ledas apneštas pelenais – vienur jie juodi, kitur – pilki. Ledynus jie dengia jau ne vieną tūkstantį metų. Visur pilna srovenančių upeliūkščių – čia niekada nebūna tylu.
Vaisių ir daržovių mažai
Parduotuvėse stebino tai, kad visur galima įsigyti juodos duonos. Vaisių ir daržovių paieškos nedžiugino. Geriausiu atveju prekybos centruose buvo galima rasti vienos rūšies obuolių, pomidorų, agurkų, neprinokusių bananų ir „ne pirmos jaunystės“ citrinų. Šiuos produktus islandai importuoja.
Girdėjome gandų, kad islandai mėgino auginti bulves, tačiau šiltame dirvožemyje jos „išverda“. Vis dėlto teko matyti vieną kitą plotelį žaliuojančių bulvienojų.
Lankėmės įvairių miestų restoranuose ir kavinėse, tačiau nustebino tai, kad valgiaraščiai beveik visur vienodi: keletas rūšių salotų, įvairios picos, sumuštiniai ir kepsniai.
Dar planuodami kelionę žinojome, kad Islandija garsėja avienos patiekalais, dešrainiais ir pūdytais rykliais. Avienos kepsniai išties buvo gardūs, tačiau apskritai visose kavinėse ir restoranuose, kuriuose lankėmės, maistas buvo gerokai per sūrus.
Įpusėjus kelionei vienas vietinių pasakojo, kad pūdytų ryklių veikiausiai niekur negausime, nes dabar ne jų sezonas. Netikėtai šio įmantraus patiekalo pavyko paragauti tik Reikjaviko kavinukėje „Café Loki“. Stiprus amoniako kvapas, sklindantis nuo penkių mažučių ryklio mėsos gabalėlių, neviliojo, tačiau buvome skaitę, kad ragaujant šį delikatesą reikia išgerti tradicinio gėrimo „Brenevin“, kuris panaikina kvapą. Deja, bet pūdyto ryklio aromatas nebekamavo tik po gero pusdienio.
Reikia pamatyti
Likus vos dienai iki kelionės pabaigos aplankėme netoli sostinės esantį geizerių parką. Tiesa, pats didysis geizeris vandenį aukštyn spjauna vos kelis kartus per dieną. Anksčiau jis išsiverždavo gerokai dažniau, tačiau sklinda gandai, kad turistai mėtė akmenis, norėdami jį suaktyvinti, ir taip užkimšo. Laimei, vieno žemės drebėjimų metu geizeris vėl atsigavo.
Kiek mažesnis Strokuro geizeris yra vienas pastoviausių geizerių pasaulyje. Jis vandens srovę į maždaug 40 m aukštį iššauna kas 4–6 minutes.
Paskutinę dieną pasilikome visų liaupsinamoms maudynėms „Blue lagoon“. Jausmas tikrai pasakiškas, kai brendi į šiltą 37–39 laipsnių garuojantį ir balzganai žydrą geoterminį vandenį. Vanduo labai sūrus, turtingas mineralinių medžiagų, tokių kaip silicis ir siera, o maudynės šiame telkinyje gydo kai kurias odos ligas. Lankytojai dosniai terliojasi veidus baltu moliu, kuriame gausu silicio. Islandai baseinuose labai griežtai laikosi higienos ir reikalauja, kad prieš ir po maudynių visi išsimaudytų dušuose.
Kelias valandas po kelionės pavargusius kūnus pailsinę pirtyse ir šiltame vandenyje patraukėme į oro uostą.
Įspūdžiai netilpo ne tik galvose, bet ir fotoaparatuose. Teko aplankyti ne vieną Europos šalį, tačiau Islandija pranoko visas. Čia reikia atvykti bent kartą gyvenime.
Dalia Tysliavaitė
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.