Prieš kelias savaites, gimimo dienos proga keliavau į Italiją. Skridau pas draugę, tačiau iš Vilniaus į Florenciją nusigauti teko vienai. Skristi lektuvu iki Romos buvo lengviausia kelionės dalis. Vėliau teko rasti autobusą, kuris veža į traukinių stotį ir savarankiškai nusipirkti bilietus. Nekreipiant dėmesio į faktą, jog Romoje mane perpūtė vėjas, sąžiningai galiu pasakyti – tai buvo tikrai ne taip sudėtinga, kaip aš įsivaizdavau.

Baimė ir stresas užpuolė tuomet, kai supratau, jog aš ir kažkoks „naujas draugas japonas“ nepasižymėjome bilieto, o geraširdis italas, nemokantis anglų kalbos, vietoj „50 eurų bauda“ pasakė „5 years jail“. Išsigandau LABAI. Tačiau suvokiau, jog reikia veikti. Pasikviečiau „naują draugą“ ir nuo paskutinio vagono ėjau iki pačiojo pirmo, ieškodama konduktoriaus. Radau. Šiaip ne taip paaiškinau, kokia bėda mus ištiko, o jis ramiai bilietėlyje pradurė skylę ir paleido mus atgal į savo vietas. O italas, nemokėjęs anglų kalbos, susirūpinęs laukė mūsų, o sulaukęs teiravosi, ar tikrai viskas gerai, ir kurį laiką laužyta anglų kalba mus kalbino.Florencijoje taip pat įvyko keletas kliurkų, tačiau didžiausia buvo paskutinę dieną. Kadangi mano lėktuvas iš Romos turėjo kilti anksti ryte, man teko į Romą važiuoti vakare ir oro uoste praleisti naktį. Tam buvau morališkai nusiteikusi. Atvykus į oro uostą, susikompaktavau ant kėdučių, ėmiau snausti, bet paaiškėjo, kad oro uostas nuo 00:00 iki 4:30 nedirba! Ir mus, apie penkiasdešimt žmonių, suvarė į „Arrivals“ skyrių, kuriame buvo 6 kėdės ir nieko daugiau, todėl labai draugiškai visi gulome ant žemės ir naktį leidome nedidelėje patalpoje, panašioje į autobusų stotį.Kad to nebūtų gana, lėktuvas ilgai nekilo, nes piloto žodžiais sakant, „Turėjome šiokių tokių problemėlių, dėl kurių mums nereikėjo jaudintis“. Deja, aš bijau skristi, tad įsikibau nagais į kėdės ranktūrius ir jau buvau bepradedanti pasitikti savo likimą… Dėkui Dievui pakilome, o aš, naktį praleidusi be miego, snausdama ant lagamino ir ant žemės, pramiegojau visas tris skrydžio valandas.Ši kelionė man LABAI patiko. Nes negana to, jog pamačiau nuostabią Florenciją ir Boloniją, po šios kelionės supratau, jog galiu viską. Jei ir atsitinka kas nors ne taip kaip planavai, pasistengęs visuomet gali išsisukti. Tik reikia nebijoti, žmonės visuomet pasirengę tau padėti. Pastebėjau, kad jei kalbėdamas su italu bent vieną žodį pasakysi itališkai, jis įvertins tavo pastangas ir 100% pagelbės.

Taip kad nebijokime keliauti, pažinkime pasaulį, jis be galo nuostabus!

Viktorija

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.