Ši kelionė turbūt visada išliks kaip pati įsimintiniausia. Ne, ne dėl to, kad Barselona nepakartojamas miestas, o pati Ispanija neapsakomai graži. Tai pačios pirmosios Mūsų atostogos, ir, galima sakyti, mūsų kaip šeimos pradėtas naujas gyvenimo etapas.
Apie atostogas kalbėjome jau seniai, būta pykčių ir nesutarimų, kur gi mums išsiruošti šią vasarą. Mane asmeniškai labiausiai traukė Ispanija, o draugas labiau linko prie Koso salos. Ir taip vieną rytą bepusryčiaujant užtikome labai patrauklios kainos bilietus į Barseloną, data taip pat buvo mums palankiomis dienomis. Atrodo, viskas išsisprendė savaime ir taip mūsų kelionė prasidėjo…
Skridome iš Mančesterio, oro uostas gana didelis, todėl labai džiaugėmės, kad nusprendėme ten nuvykti šiek tiek anksčiau. Puikiai viską radome sekdami nuorodas, todėl dar liko laiko puodeliui kavos prieš mūsų nuotykius.
Skrydis puikiai pavyko, prie oro uosto nusipirkome autobuso bilietus ir patraukėme į miesto centrą, kur planavome pasigauti metro. Skrendantiems vakariniu reisu norėčiau priminti, kad metro Barselonoje paprastomis dienomis važinėja tik iki 24 h. Mes labai prašovėme, kadangi įsėdę į metro turėjome išlipti nuvažiavę pusę kelio. Išlipome nežinomame rajone ir ilgai, labai ilgai vargome, kol suradome tinkamą autobusą iki išsinuomuoto buto.
PIRMOJI DIENA
Pirmąją dieną pradėjome kaip tikri turistai, kadangi įsikūrėme netoli Sagrada Familia bažnyčios, ten ir nusprendėme traukti pirmiausia. As nesu didelė istorinių vietų mėgėja, ypač bažnyčių, bet turiu pastebėti, kad šis Gaudi darbas nepalieka abejingų. Į vidų nėjome, karštis ir kilometro ilgumo eilė nugalėjo tą norą pamatyti viską.
Pasigrožėję Sagrada Familia, sėdome į metro ir patraukėme į La Rambla gatvę. Tai centrinė miesto gatvė, kurioje, tiesa pasakius, nieko įspūdingo ir neradome. Savaime suprantama, mažos gatvelės, kepyklėlės ir sklindanti muzika sukūrė gražią atmosferą.
Beklaidžiodami gatvelėmis radome ir gražų restoranėlį, kuriame, aišku, privalėjome užsisakyti tradiciško Katalonijos maisto – paella. Aš, jūros gėrybių mylėtoja, išsirinkau paella su krevetėmis, o mano vargšas vyrelis gavo paprastus makaronus su dešrelėmis. Nepaisant to buvo labai skanu ir visiems palinkėčiau išbandyti.
Į La Rambla gatvę keliavome su tikslu. Prieš išvykdama domėjausi, kas gi taip traukia čia turistus. Viena iš vietų buvo garsusis La Boqueria turgus. Šis marketas tikrai labai sužavėjo, viskas labai skaniai kvepėjo ir visko norėjosi išbandyti. Kainos taipogi buvo atitinkamos, tad mes tiesiog pasigrožėjome ir išgėrėme po šaltą, vaisinį kokteilį, kurio taip reikėjo tokią karštą dieną.
Nuo La Rambla gatvės keliavome tiesiai į pakrantę. Gera prisiminti šią dieną, nes niekur neskubėjome ir nesiveržėme pamatyti visko per vieną dieną. Uostas tikrai įspūdingas, žmonės atsipalaidavę ir linksmi, pasivaikščiojome, apžiūrėjome suvenyrus, prisėdę ant pievelės pasijuokėme iš jaunuolių, pardavinėjančių ‘firmines’ rankines, ir policininkų, bandančių juos išvaikyti.
Turiu pastebėti, kad Barselonoje gana sunku pasiklysti. Na taip, atvykimo vakarą buvo šiokių tokių nesklandumų, bet viskas suprantama ir atleidžiama. Aš turiu omenyje keliavimą metro. Mes tiesiog nusipirkome T10 bilietą iš automato, kuris mums leido keliauti nevaržomai. Ten pat radome ir žemėlapį su visomis stotelėmis, viskas labai aiškiai sužymėta ir paaiškinta. Jei netyčia įsėdai į netinkamą metro, tiesiog išlipi kitoje stotelėje ir pereini į kitą pusę, už nieką mokėti nereikia, nes pačios metro stoties nepalikai. Pasaka!
Pirmos dienos vakarą praleidome mūsų naujuose namuose. Šiltas vasaros vakaras, balkonas ir pora ispaniškų gėrimų padėjo pamiršti kelionės nuovargį ir paskatino planuoti kitos dienos maršrutą.
ANTROJI DIENA
Antrosios dienos planą tikriausiai nulėmė jūros ilgesys. Nors Anglijoje gyvename vos pora valandų nuo jūros, dar niekada ten neapsilankėme, o atostogaujant būtų tiesiog nuodėmė jos nepamatyti. Rytą pradėjome gan vėlokai, leidome sau pamiegoti ir skaniai papusryčiauti.
Nors drąsiai galėjome keliauti į Barselonos paplūdimį, pasiskaitę atsiliepimus internete nusprendėme keliauti į Sitges. Tai kurortinis miestelis Kosta Doradoje, manau 30 min. traukiniu nuo Barselonos traukinių stoties. Bilieto kaina taip pat nesikandžiojo, todėl tai atrodė gera proga atitrūkti nuo miesto šurmulio.
Jau nuo pirmų kelių minučių traukinyje nuotaika pakilo visu 110 procentų. Dar tokių linksmų muzikantų nesu sutikusi, ir taip trumpa atrodžiusi kelionė prabėgo akimirksniu.
Sitges miestelis pasirodė labai jaukus, jei taip jį galima pavadinti. Labai džiaugiuosi, kad ten apsilankėme. Paplūdimys pasirodė labai švarus ir žmonės negulėjo vienas ant kito, kaip paskui įsitikinome, daro žmonės Barselonos paplūdimyje.
Vakare nusprendėme pažiūrėti, kaip jau matyta Sagrada Familia atrodo apšviesta šviesų. Na, turiu pripažinti, vaizdas tikrai įspūdingas. Vakarą praleidome lauko kavinukėje su pora kokteilių. Kokteilis buvo labai stiprus, teko prašyti kad atskiestų, bet vis tiek jo neįveikiau. Likau nesupratusi, ar čia prastas barmenas, ar prastas mano skonis.
TREČIOJI DIENA
Trečiosios dienos labai laukiau, nes jau buvau turėjusi džiaugsmo keltis funikulieriumi iš ankstesnių kelionių. Prisipažinsiu, tikėjausi, kad bus šiek tiek baisiau, todėl adrenalino daug negavau. Tačiau viską atpirko vaizdai – tiek keliantis, tiek pasiekus tikslą. Mes kėlėmės tik pusę kelio, bet vaizdai buvo nepakartojami, galiu tik įsivaizduoti kaip viskas atrodo nuo pačio Montjuic kalno viršūnės.
Nebūtumėm mes gi tikri lietuviai, jei nerastumėm kavinėje lietuviškos mišrainės. Na, šį kartą ji buvo pavadinta Russian salad, bet esmė ta pati. Kavinė pasirodė labai paprasta, bet porcijos tai įspūdingos, o atsisėdus lauke dar ir gražūs vaizdai į uostą atsivėrė.
Pasisotinę pamažėle patraukėme prie jūros, kuri, kaip jau minėjau anksčiau, graži, bet jau labai sausakimša. Manau, norint ten praleisti daugiau laiko, reikia ruoštis labai anksti ryte, kad rastum neblogą vietą pasideginti.
Na ir vienas iš įsimintiniausių vakarų buvo praleistas prie dainuojančių ir šokančių fontanų. Tai kažkas nepakartojamo ir tik gyvai tai pamatęs gali suprasti, kad jokios nuotraukos ar video taip nesužavės.
Kadangi likome sužavėti Gaudi darbu, kitą dieną nusprendėme aplankyti ir Gaudi parką. Tiesa, parko taisyklės yra pasikeitę, bilietus galima nusipirkti tik tam tikrai valandai. Mes šiek tiek pavėlavome, tad teko grožėtis tik aplink esančiais vaizdais, į patį vidų, kur yra Gaudi darbai, pakliūti nepavyko. Labai dėl to nenuliūdome, nes turėjome šiek tiek kitokių planų dienai.
O mūsų planas buvo aplankyti tattoo saloną. Pasidaryti tattoo planavome ilgai, kruopščiai viską apsvarstėme ir žinojome, kad tai nebus paprastas paveikslėlis ant kūno, mums tai daug reiškė. Dar prieš kelionę radome gerai pagarsėjusį saloną, ten ir patraukėme pirmai konsultacijai.
Viską aptarę ir nusprendę galutinį variantą dar trumpai paklaidžiojome gatvelėmis ir patraukėme namo ruoštis vakarui. Vakarą buvome suplanavę paskirti flamenco. Girdėjome ir skaitėme labai gerų atsiliepimų ir, manau, savais įspūdžiais galėtume tik prisidėti prie liaupsių. Internete radome pusvalandį trunkantį pasirodymą La Rabbla gatvėje, taigi ten ir patraukėme. Pasirodymui, manau, nieko netrūko, na bet būčiau nesupykusi, jei būtų trukęs šiek tiek ilgiau.
Mūsų vakaras baigėsi romantišku pasivaikščiojimu uoste. Mmmm, kaip norėčiau viską pakartoti.
KETVIRTOJI DIENA
Na ir štai išaušo mūsų taip nelaukta paskutinė diena. Šiek tiek meluoju, ji buvo labai laukta, nes ją suplanavome gan turiningai. O kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo diena, kurios niekada gyvenime ir nepamiršime.
Viskas prasidėjo gan paprastai, nusprendėme nuvykti prie Arc De Triumph ir tiesiog apsižvalgyti apylinkėse. Parkai ten tiesiog nuostabūs, tad pirmąją dienos pusę ir praleidome beklaidžiodami aplinkui.
Užkandę graikiškame restorane netoli arkos, pajudėjome link namų. Neilgai trukus mes jau vėl mynėme minėto tattoo salono slenkstį. Sutvarkę visus popierinius reikalus greitai gulėme ant operacinio stalo. Skamba gan baugiai, tačiau viskas, ką jaučiau tuo metu, buvo tik susijaudinimas, kada greičiau galėsiu pamatyti galutinį rezultatą. Vyrelis tik kantriai stebėjo šį procesą, vis mane informuodamas, kas vyksta, mat pati nenorėjau žiūrėti, kol viskas neužbaigta.
Pasidžiaugę naujais kūriniais ant savo kūno jau galėjome leisti sau šiek tiek pasižvalgyti po parduotuves. Smagus sutapimas, kad tuo metu vyko daug išpardavimų, tad nekilo klausimų, kur gi padėti tuos likusius kelionės pinigus. Juk paskutinę dieną galima!
Paskutinės dienos vakaras buvo pats įspūdingiausias. Stengėmės surasti kažką, ko dažnas turistas neaplanko. Kaip sakoma, kas ieško, tas randa. Tą vietą vadina bunkeriais, pavadinimas ne pats romantiškiausias, bet kaip anglai sako hey ho, svarbiausia, kokie vaizdai atsiveria. Pavadinimas ne iš piršto laužtas. Kadaise ten būta slėptuvės, o dabar likę tik griuvėsiai, iš jų padaryta apžvalgos aikštelė. Keliavome ten su viltimi, kad nebus sausakimša. Ir nenusivylėme, nors kopti teko nemažai, būčiau paaukojusi ir daugiau, kad tik tą vietą pasiekti. Žmonių buvo, bet didžioji dauguma vietinių, kurie ramiai sau šnekučiavosi ant patiestų pledų ir gėrė vyną. Taip padarėme ir mes. Gurkšnojome taip ispanų pamėgtą vyną ir lydėjome saulę.
Na ir kas galėjo pagalvoti, kad toks magiškas vakaras gali pasibaigti dar įspūdingiau. Tu esi nepaprastoj šaly, įspūdingoje vietoje, ant kalno viršūnės, palydi saulę su mylimiausiu žmogum pasaulyje ir štai tavo akyse sužiba žiedelis, bet dar svarbiau – pamatai žibant tavo mylimojo akis tariant tuos svarbius žodžius. Žodžių trūksta ir, manau, jų net nereikia. Myliu Gyvenimą.
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.