| Šiemet savo atostogas nusprendėme praleisti kelionėje. Ilgai dvejojome, ar rinktis poilsį saulėtame kurorte, ar aktyvų atostogų praleidimą kalnuose. Kadangi patys niekaip neapsisprendėme, į pagalbą pasitelkėme burtus ;) Ištraukėme kortelę su užrašu „Slovakijos Tatrai“. Po to iškilo kita dilema: „savarankiškas kelionės planavimas“ ar „kelionė autobusu“. |
|
| Nusprendėme, kad atostogos yra tam, jog nereikėtų rūpintis kelionės maršruto sudarymu, nakvyne, kompanija, laiko planavimu ir kitais daug laiko ir sveikatos užimančiais niuansais, todėl pasirinkome kelionę autobusu, kur įskaičiuotos gido paslaugas. Kaip paaiškėjo kelionės metu, nesuklydome (apie tai šiek tiek vėliau ;) ).Vos įlipus į autobusą pasinėrėm į atostogų nuotaikas. Keliavome per Lenkiją ir netrukus (už 15 val. ;) ) pasiekėme viešbutį Slovakijoje. Puikiai išsimiegoję ir skaniai privalgę leidomės į nuotykius. Pirmasis lankomas objektas buvo Demanovo Laisvės stalaktitų – stalagmitų urvai. Tai, ką išvydome, buvo tikra pasaka! Žodžiais neapsakomas vaizdas. Padarėme išvadą, kad žmogus niekada nesukurs tokio stebuklo, ką sukuria gamta.Vėliau kėlėmės į Chopok viršukalnę (2024 m). Dalį kelio įveikėme keltuvais, likusią dalį kopėme pėsčiomis. Oras mums nebuvo palankus kopti. Aplink didžiulis rūkas ir gal vos +10 laipsnių šilumos. 3 megztiniai, striukė ir begalinis noras kuo greičiau kalnų trobelėje atsigerti slovakų nacionalinio gėrimo Tatransky caj/ Tatra tea (tai 52, 62 arba 72 laipsnių gėrimas iš žolelių) ir viršukalnė pasiekta. Po žygio jėgas atgavome terminiuose baseinuose.
Kelionėje mūsų laukė dar du intensyvūs žygiai. Pradėjus žygį Slovakų Rojaus nacionaliniame parke, supratau, kad poilsio čia tikrai nebus. Keliavome upės kanjonu, kopėme kopėčiomis į krioklius, ėjome mediniais laiptais. Baisiausia buvo tada, kai teko eiti metalinėmis grotelėmis, o apačioj už „n“ metrų teka upė. Laimei, vietomis buvo galimybė žingsniuoti įsikibus į grandines, įtaisytas prie uolų. Po šio žygio visiems juoką sukėlė vienos turistės pasakymas „Jei čia rojus, tada aš noriu į pragarą“. Pabaigus žygį džiaugiausi, kad sugebėjau įveikti aukščio baimę, ilgą ir sudėtingą atstumą ir atsikratyti kelių papildomų kilogramų (iki vakaro). Pasiekę civilizaciją, jėgas atgavome „sukirtę“ sūrio kepsnį, atsigėrę vietinės gamybos gėrimo „Kofola“ (primena anyžių skonį) ir paragavę airiškos kavos. O vakare dalyvavome vakaronėje slovakų nacionaliniame restorane Kolyboje. Restorane mus sutiko su gyva muzika, gausiu maisto spektru, dideliu vyno kiekiu, degančiu tatransky caj ir mini programa, o vakaronė baigėsi šokiais. Išvykstant į viešbutį autobusas tiesiog siūbavo nuo mūsų dainų ir šokių :D. Sekantis žygis buvo pėsčiomis per kalnus iki Hrebienok funikulieriaus. Keltuvais kėlėmės į Skalnate Pleso (1751 m). Šis žygis man asmeniškai buvo kur kas lengvesnis ir vaizdingesnis nei pirmasis, nes visą kelią leidomės kalnu žemyn. Tą dieną oras buvo nuostabus, todėl atsivėrė nuostabi panorama. Pasakiškas kraštovaizdis tiesiog užtraukė kvapą… Kai žygyje šiek tiek išalkome, sustojome papietauti vienoje iš kalnų trobelių (chatų). Užsisakiau dienos pietus ir pavalgiau labai skaniai bei pigiai (komplektas apie 4 EUR). Vyras nusprendė, kad nori kažko įdomesnio. Užsisakė „Kapustnica“ (labai skani sriuba) ir „smashburger“ (kažkaip taip vadinosi, nepamenu tiksliai). Juokinga tai, kad po skambiu pavadinimu iš tiesų slėpėsi duonos riekė, aptepta taukais, apibarstyta spirgais ir svogūnais :D Turbūt patys įsivaizduojate reakciją :D. Įspūdį paliko Spiš pilies griuvėsiai. Pilis didinga, garsėjanti savo istorija, teritorija didelė, o nuo bokšto atsiveria nuostabi kalnų panorama. Kai kas šaudė iš patrankos, kiti leido strėles iš lanko, o mes šėrėme pilies teritorijoje esančias voveres. Kelionės metu taip pat plaukėme plaustais, klausėmės šmaikščių pasakojimų apie lenkų santykius su slovakais. Pietavome nacionaliniame Pieninų restorane. Grįžtant iš Pieninų parko, mūsų autobusas sustojo ir vietinis slovakas mus visus pavaišino populiariu gėrimu „Slivovica“ (apie 6 EUR). Kiek supratome, svetingas slovakas buvo gido draugas. Tiesa, gidas buvo toks šaunus, kad kelionės metu įsigijo netradicinį gyvūnėlį „smauglį“. Šiuo atveju teko įveikti ir kitą baimę – nesuprantu kaip, bet netikėtai savo rankose smauglį laikiau ir pati :) Grįžome kupini įspūdžių, maloniai pavargę ir skaniai prisivalgę… Rekomenduoju kiekvienam nuvykti į šią magišką kalnų šalį. Jei būsite Slovakijoje, būtinai paragaukite sūrio kepsnio (apie 4 EUR) ir ŠariŠ alaus (0,3 l kainuoja apie 0,3 EUR). Labai skanus yra ožkų pieno sūris (brinza) (apie 2-5 EUR). Dovilė Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |