PATARIMAI KELIAUJANTIEMS SU INTERRAIL

– Jei atvykę į vietą norite būti ramūs, kad turėsite, kur nakvoti, patartina užsisakyti apgyvendinimą iš anksto. Dauguma nakvynės namų leidžia rezervuoti kambarius prieš kelis mėnesius. Be to, užsisakant iš anksto galima sutaupyti.
– Visus skysčius (šampūną, dušo želę ir pan.) papildomai įdėkite į plastikinius maišelius, kad, jiems ištekėjus, neišsiteptų jūsų kuprinė ir kiti daiktai.
– Jei turėsite fotoaparatą ar filmavimo kamerą su kraunamu akumuliatoriumi, kraukite jį visur, kur tik galite. Niekada nežinai, ar vietoje, į kurią vykstate, bus tinkami elektros jungikliai. Pastebėjome, kad jungikliai Italijoje labai įvairūs.
– Keisdamiesi pinigus, stenkitės eurus (ar kitą valiutą) turėti smulkesnėmis kupiūromis. Geriausia 50 EUR ir smulkesni.
– Jei turite skaitmeninį fotoaparatą arba mobilųjį telefoną, leidžiantį fotografuoti, traukinių ar autobusų tvarkaraščius fotografuokite – taip daug patogiau ir greičiau nei nusirašinėti ranka.
– Jei planuojate į vietą atvykti vakare, apie nuvykimą iki nakvynės namų ar viešbučio pasidomėkite iš anksto. Jūs tikrai nenorite pasiklysti svetimame mieste ir dar naktį.
– Kuprinę laikykite gerai uždarytą ir užsegtą, kai vaikštinėjate po apylinkes. Turistai – lengvas grobis patyrusiems vagišiams.
– Kuprinę neškitės užsidėję tvirtai ant abiejų pečių, kad nebūtų lengva jos nuimti.
– Piniginėje laikykite tik smulkius pinigus. Didžiąją pinigų dalį laikykite atskirai saugioje piniginėje, pritvirtintoje ant liemens.
– Būkite atsargūs Italijos ir Graikijos keliuose. Vairuotojai vairuoja kaip pamišę ir nėra labai geranoriški praleidžiant pėsčiuosius per kelią, net pėsčiųjų perėjose.

KIEK KAINUOJA KELIAVIMAS SU INTERRAIL?

– Dviems žmonėms iš viso mes išleidome apytiksliai 1600-1800 EUR. Į šią sumą įskaičiuotas apgyvendinimas, maistas, lėktuvų bilietai iki Italijos, traukinių rezervacijos, lankytinų objektų bilietai (Interrail bilietai papildomai kainavo po 145 EUR kiekvienam).
– Kiekvienuose nakvynės namuose apsistojome dviviečiame kambaryje, kai kur gavome su privačiu dušo kambariu, o kai kur patogumais teko dalintis su kitais kambariais.
– Gana brangiai atsiėjo maistas. Pietus ir vakarienes valgydavome restoranuose.
– Palyginti mažai išleidome pramogoms. Dauguma lankytinų vietų yra nemokamos. Brangiausia pramoga – pasiplaukiojimas gondola Venecijoje – 60 EUR.
– Po visko galima apibendrinti, kad kai kur tikrai buvo galima labiau pataupyti ir išleisti mažiau pinigų. Pavyzdžiui, sutaupyti galima apsistojant bendrabučiuose arba maistą gaminant patiems.

PRIEŠ VYKSTANT Į ITALIJĄ IR GRAIKIJĄ

Nakvynės paieškos. Keliaujant su Interrail nakvyne galima pasirūpinti keliais būdais. Apgyvendinimą galima susirasti vietoje atvykus arba užsisakyti iš anksto. Mes nusprendėme kelionę susiplanuoti iš anksto, tad ir nakvyne pasirūpinome dar prieš iškeliaujant.
Pirmas mūsų užsakytas viešbutis buvo Hotel Due Giardini Milane. Venecijoje apsistojome Alloggi Agli Artisti. Florencijoje užsisakėme Luna Rossa. Apie šiuos nakvynės namus internete radome tik gerus keliautojų atsiliepimus, tad iš pradžių dvejojome, kad per gerai, jog būtų tiesa, tačiau visgi surizikavome. Romoje rinkomės Mi Casa Tu Casa, Neapolyje – Pensione Mancini, kelionės pabaigoje – Atėnuose pasirinkome Aristoteles Hotel.

VASARIO 11 d. Metas įsigyti bilietus. Pasidomėjau, kas prekiauja Interrail bilietais ir nuėjau į kelionių agentūrą. Perkant Interrail bilietus reikia turėti asmens dokumentą, nes ant bilietų rašomi asmens dokumento duomenys ir keliautojo gimimo data. Taigi bilietai yra asmeniniai, kad juo galėtų naudotis konkretus asmuo. Interrail pasas – tai bilietas, kuriame kontrolieriai žymi keliautojo pasinaudojimą juo ir papildomi lapeliai, kuriuose pats keliautojas žymi reikalingą informaciją apie traukinių išvykimus ir pan.

Man dar reikėjo kuprinės, nes manoji visai paprasta ir „tarnaujanti“ ne pirmus metus šios kelionės neatlaikys. Taigi nuėjau į turizmo prekių parduotuvę ir išsirinkau 25 litrų talpos patvarią kuprinę.

VASARIS – BALANDIS. Keli mėnesiai prieš kelionę buvo įtempto planavimo laikas. Kiekvienai vietai, miestui reikėjo išsiaiškinti traukinių tvarkaraščius tarp vietovių (turint galvoje ir galimas vietų rezervacijas kai kuriuose traukiniuose), ką įdomaus galima pamatyti ir nuveikti kiekvienoje vietoje ir kaip iš stoties patekti iki viešbučio ar nakvynės namų.

KĄ PASIIMTI?

– drabužiai;
– pasas;
– EURAI – geriausia kuo smulkesnės kupiūros;
– Interrail pasas;
– rašiklis pildyti Interrail bilietui;
– viešbučių/nakvynės namų rezervacijų patvirtinimai;
– ausų kištukai (jei tektų apsistoti triukšmingose vietose);
– mažos spynutės kuprinės užsegimams;
– didelė spyna nakvynės namų spintelėms;
– akiniai nuo saulės/ kepuraitė;
– skėtis;
– higienos reikmenys – dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukas, dezodorantas, šampūnas;
– telefonas ir įkroviklis;
– diržas su pinigine (saugiai laikyti pinigams ir pasui);
– pirmoji pagalba – pleistrai, antiseptikai, vaistai nuo skausmo;
– raištis ant akių – jei norėtum numigti dieną;
– kelionės vadovas (turistinės knygelės su žemėlapiais, lankytinomis vietomis, patarimais);
– žodynas arba populiariausių frazių rinkinys.

BALANDŽIO 6 d. Likus kelioms dienoms iki išvykimo dar brūkštelėjau visiems nakvynės namams ir viešbučiams, kad tikrai atvykstame. Jei būtų kilę kokių nors bėdų ar nesklandumų, būtų gerai juos žinoti dar prieš išvykstant. Visiems išsiunčiau po tokį laišką:

„Hello,
My girlfriend [vardas] and I have booked a [kambario tipas] room on [data]. We will be taking the [laikas] train from [vieta] so we are planning on arriving at your hostel at around [laikas].
We look forward to staying with you,
[vardas]“

MILANAS

BALANDŽIO 9 d. Pats metas pradėti savo kelionę su Interrail. Tik iš pradžių reikėjo nusigauti iki Italijos. Buvome užsisakę nebrangius lėktuvo bilietus su pigių skrydžių bendrove. Tiesa, šie aviabilietai yra be nurodytų vietų, tad norint gauti geresnes vietas ar, vykstant keliese, sėdėti kartu, lipant į lėktuvą reikia paskubėti ir pasistengti būti kuo pirmesniems.
Iš oro uosto traukiniu nuvykome iki Milano centrinės traukinių stoties. Iš čia nuvažiavome iki savo viešbučio.

Viešbutis „Due Giardini“ (Milanas). Šis viešbutis iškart sudarė labai gerą įspūdį. Jaukus, tvarkingas, tikriausia priklauso vienai šeimai. Personalas „labai itališkas“ ir mus priėmė su šypsenomis. Iš ryto mums buvo paruošti pusryčiai (raguolių, sulčių, arbatos) ir kantriai stengėsi paaiškinti (anglų kalba!), kaip pasiekti Milano Lambrate. Kambarys švarus ir patogus, su nedidele vonia; už lango – nedidelis sodas. Vienintelė problema buvo triukšmas. Šūkavimai, durų trankymai truko dar kelias valandas po to, kai mes nuėjome miegoti. Beveik visur grindys išklotos plytelėmis, tad viskas labai gerai girdėjosi. Mano manymu, didžioji triukšmo dalis sklido iš registratūros, kur personalas žiūrėjo televizorių. Žinoma, triukšminga buvo ir iš kitų kambarių. Tad jau pirmąją naktį supratome, kad labai gera mintis buvo pasiimti ausų kištukus. Nepaisant triukšmo, džiaugėmės, jog viešbutis yra idealioje vietoje – arti stoties (vos 10-15 min. kelio iki centrinės stoties) ir miesto centro.

BALANDŽIO 10 d. Po pusryčių nutarėme apžiūrėti Milaną. Pasiekę miesto centrą nuėjome iki Piazza del Duomo, kur stovi didinga Duomo Katedra. Katedra didžiulė ir įspūdinga tiek išore, tiek vidumi. Tuomet aplankėme La Scala operos teatrą.
Pietums suvalgėme picą garsioje La Bruschetta Pizzeria. Jei neužsisakinėsite iš anksto, pasistenkite čia ateiti gerokai prieš pietų metą, nes kitaip nerasite vietos. Mes atėjome 12 val. ir gavome mažytį staliuką picerijos kampe. Čia pirmą kartą paragavome tikros itališkos picos, kuri buvo labai skani. Italijos restoranuose yra įprastas staliuko aptarnavimo mokestis – 1-2 EUR. Kai kurie restoranai į sąskaitą iškart įtraukia 10% aptarnavimo mokestį, kai kurie – ne. Tai turėtų atsispindėti sąskaitoje. Po pietų nuėjome iki Castello Sforzesco, įspūdingos miesto pilies. Įėjimas į pilies meno galeriją buvo nemokamas, tačiau mes neturėjome daug laiko, tad apžiūrėjome pilį ir jos kiemą tik iš išorės. Jei teks čia lankytis, atkreipkite dėmesį į kates griovyje aplink pilį, kurios čia glaudžiasi dienomis.

BALANDŽIO 11 d. Mūsų traukinys į Veneciją iš Milano Lambrate išvyksta anksčiau nei iš Milano Centrale, į kurią atvažiavome iš pradžių. Stotis buvo apie 30 min. kelio nuo mūsų viešbučio. Pasitikrinome maršrutą žemėlapyje ir iškeliavome. Stotyje dar kartą pasitikslinome išvykimo laikus ir čia kaip tik pasinaudojau telefonu su foto kamera. Taip fotografuojant reikiamus tvarkaraščius galima sutaupyti nemažai laiko, nes nereikia jų nusirašinėti ranka.
Savo Interrail biliete turėjome pažymėti traukinio numerį, laiką ir kryptį. Visa tai reikia padaryti iki kontrolieriai patikrina keleivius. Tad pažymėjome savo traukinį: Inter Regional 11:15 AM į Venezia S. Lucia.
Naudojantis Interrail pasu galima važinėti ir regioniniais traukiniais, kurie yra pakankamai greiti ir patogūs. Sėdynės turi patogius galvų atlošus, todėl važiuojant galima miegoti nesiremiant į greta sėdintį. Gretimos vietos atskirtos viena nuo kitos tokiais ranktūriais. Tai patogu, ypač jei kaimynas iš pažiūros yra neišvaizdus nepažįstamasis. Tačiau yra ir minusų – tokios sėdynės neleidžia jaukiai susiglausti su savo drauge. Tualetai nėra tokie puikūs – nešvarūs, trūksta tualetinio popieriaus ir nėra dangčių. Patogių sėdimų tualetų trūkumas gali tapti dažnu reiškiniu keliaujant po Italiją. Sėdimų tualetų neretai nėra ir daugelyje restoranų. Keliaujant tokiu būdu, kelionės traukiniais užima nemažą visų įspūdžių dalį. Čia jūs galite ir numigti, tik derėtų karts nuo karto pramerkti akis ir pasižiūrėti, kurioje vietovėje jau esate. Pro langą galima mėgautis nuostabiais gamtovaizdžiais, apžiūrėti pravažiuojamus miestelius. Jokiais būdais nepraleiskite puikių jūros pakrantės vaizdų, kai važiuosite tiltu link Venezijos S. Lucia stoties.

VENECIJA

Viešbutis „Alloggi Agli Artisti Hotel“ (Venecija) buvo tik už 5 min. kelio pėsčiomis nuo stoties. Kambarys labai jaukus ir gražus. Be to, jis buvo viršutiniame aukšte, todėl vaizdas pro langus taip pat džiugino. Tualetu bei vonia reikėjo dalintis su kitais kambariais, tačiau mūsų kambaryje buvo kriauklė, kuri labai praverčia skutantis ar valantis dantis. Kiekviename aukšte buvo po vonios kambarį, kuriame įrengtas tualetas ir dušas. Tiesa, viename iš aukštų buvo ir vonia, tačiau ji aiškiai nebuvo skirta maudytis, nes buvo pripildyta dirvožemio ir joje auginamos gėlės. Gyvenantiems šiame viešbutyje buvo skirti ir pusryčiai. Taigi panorėję galėjome gauti sulčių, dribsnių ar duonos. Mums rekomendavo iš anksto užsisakyti pusryčius konkrečiu laiku, nes pusryčių kambarys buvo labai nedidelis, palyginti su visu viešbučiu. Po pietų ir vakare vaikštinėjome po šiaurinę Veneciją grožėdamiesi miestu. Vakarienei pasirinkome restoraną, esantį toje pačioje gatvėje, kaip ir mūsų viešbutis.

BALANDŽIO 12 d. Pirma užduotis kitą dieną buvo rasti paštą ir nusipirkti keletą pašto ženklų bei atviruką su miesto vaizdais. Pastebėjome, kad prireikus Italijoje paštą rasti yra gana sudėtinga. Netgi spaudos kioskai čia ganėtinai retas reiškinys, tad jei jau tokį pamatysite, įsidėmėkite, kur jis yra. Vieną tokį radome mažos gatvelės gale.
Įvykdę savo užduotį leidome sau niekur neskubant vaikštinėti po Venecijos gatveles. Paskutinis taškas buvo St. Marks aikštė, tačiau mes neskubėjome. Ėjome palei Didįjį Kanalą, karts nuo karto nuklysdami į ramias gatveles. Visas miestas labai gražus. Trupantys dažai ar akmuo nuo namų sienų pridėjo dar daugiau žavesio. Gatvelės siauros, todėl tai, kas Venecijoje vadinama didžiąja gatve, kitame mieste gali būti tik paprasta nedidelė gatvelė. Visgi Venecija yra visai nepanaši į jokį kitą miestą. Čia nėra automobilių, vienintelis būdas keliauti yra pėsčiomis arba valtele. Pagrindinėse gatvelėse pilna turistų, jos nuolat sukiojasi ir pinasi, tad labai lengva pasiklysti. Įsitikinome, kad Venecijoje labai pravartu turėti žemėlapį ar kompasą. Žinoma, galima orientuotis ir pagal ženklus, esančius visame mieste.
Pasiklausinėję gondolų nuomos kainų, pietauti stabtelėjome Ponte Di Rialto. 45 min. trukmės pasiplaukiojimas gondola kainuoja nuo 100 EUR. Taigi, tai labai brangu! Po pietų visgi nutarėme pasiplaukioti ir mums pavyko nusiderėti iki 60 EUR už 30 min. Žinoma, ir tiek yra labai brangu, bet bent jau mums liko pinigų pavalgyti. Nepaisant to, vis dėlto negalėjome palikti Venecijos nepaplaukioję gondola. Pačios gondolos gana patogios, o mūsų plukdytojas praplaukiant parodė dar kelias gražias vietas.
Yra tik kelios vietos, kur galima pereiti Didįjį Kanalą, todėl gerai apgalvokite savo maršrutą. Mes jį kirtome Ponte Di Rialto ir ėjome tiesiai iki St. Marks aikštės. Aikštė įspūdinga, ją sudaro vidinė aikštė, ją juosianti erdvė su perdengimais ir St. Marks bazilika. Prieš eidami į aikštę, būkite atsargūs. Visa aikštė tiesiog knibžda balandžiais. Jei nenorite, kad balandžiai išteptų jūsų drabužius, geriau laikykitės aikštės pakraščių, kurie yra po stogu. Apžiūrome aikštę ir praėję Accademia meno galeriją grįžome į savo viešbutį.
Venecija pelnytai gali didžiuotis skaniu maistu ir ledais, tačiau kartą mums iš tiesų nepasisekė. Sustojome pavalgyti restoranėlyje prie mūsų viešbučio – padavėjas įtikino. Kai tik mums atnešė meniu, kaip įmanydamas stengėsi įsiūlyti vyno, kurio mes iš tikrųjų nenorėjome. Mūsų užsisakyti patiekalai buvo neįtikėtinai mažų porcijų, tad pavalgę papildomai turėjome užsisakyti užkandžių. Kiti žmonės prie gretimo staliuko taip pat skundėsi mažomis porcijomis. Galiausiai mūsų kantrybės taurę perpildė padavėjas, kai atnešė sąskaitą ir gana įžūliai pasakė, kad arbatpinigiai neįskaičiuoti. Tai buvo melas, nes sąskaitoje matėme įskaičiuotą aptarnavimo mokestį. Esu tikras, kad dauguma turistų net nesusimąsto ir padaro taip, kaip to ir tikisi padavėjas, tačiau mes buvome ne iš tų. Išėjome nepalikę arbatpinigių. Turėjome iškart suprasti, kad tai spąstai turistams. Nei vienas iš personalo nebuvo italas, be to, jie buvo pernelyg įkyrūs, o visi restorano lankytojai – turistai. Patarimas: jei norite skaniai pavalgyti, rinkitės nedidelius šeimos restoranėlius, kurie yra įsikūrę toliau nuo pagrindinių miesto gatvių. Tik juose paragausite tikro itališko maisto ir praleisite puikų vakarą.
Venecijoje reikėjo rasti interneto kavinę, nes norėjome parašyti laišką namiškiams. Gal ir keista, tačiau tai pasirodė gana sudėtingas ir brangus dalykas. Pagal naują antiteroristinį įstatymą Italijoje prieš naudojantis kompiuteriu reikia pateikti savo asmens dokumentą. Galiausiai radome interneto kavinę, kur už 30 min prie interneto sumokėjome 1,5 EUR.

BALANDŽIO 13 d. Mūsų laikas Venecijoje baigėsi, tad toliau turėjome keliauti traukiniu iki Florencijos. Iš tiesų tam prireikė trijų traukinių. Pirmuoju važiavome nuo Venecijos St. Lucia iki Bolonijos Centrale, antruoju – iki Prato Centrale, o paskutiniuoju – iki Firenze SMN. Bolonijoje ir Prato turėjome apytiksliai po 30-40 min, tad galėjome tik trumpai pasižvalgyti.

FLORENCIJA

Nakvynės namai „Luna Rossa“ (Florencija) buvo beveik prie pat Firenze Santa Maria Novella stotelės. Kad patektume į vidų, turėjome praeiti pro didžiausias kada nors matytas duris, vidaus apsaugos sistemą ir tik tuomet patekome į pačius nakvynės namus. Mus pasitiko Marco, hostelio savininkas ir valdytojas. Jis mus šiltai pasitiko, sutikrino rezervacijos duomenis su mūsų asmens dokumentais (juos, beje, reikėjo parodyti visuose viešbučiuose) ir davė Florencijos žemėlapį. Tuomet greit papasakojo apie lankomiausias vietas, jas pažymėdamas mūsų žemėlapiuose. Vėliau įsitikinome, kad esant naujoje vietovėje, tai labai pravartu. Manau, būtų labai gerai, jei visuose viešbučiuose/hosteliuose lankytojams duotų žemėlapius, jei jie dar jų neturi.

Mūsų kambarys buvo labai geras, didelis ir patogus. Jame buvo palydovinė TV (nesvarbu, kad visą kelią iki Italijos sukorėme ne tam, kad žiūrėtume televizorių). Vienas tikrai labai puikus dalykas – kambaryje veikė internetas. Labai patogu norint susisiekti su namiškiais ar pasitikrinti traukinių tvarkaraščius. Tai mus išgelbėjo nuo nemažo vargo ieškant interneto kavinės.

Mes galėjome naudotis dviem bendro naudojimo vonios kambariais. Turėjome atskirą kriauklę, tad norint išsivalyti dantis nereikėjo eiti į bendrą vonios kambarį.

Virtuvėje buvo visa įranga, reikalinga gaminti maistui. Netgi turėjome skalbimo mašiną. Ši vieta iš tiesų turėjo viską, ko mums galėjo prireikti. Nenuostabu, kad šis hostelis turi aukštą įvertinimą Hostel World sistemoje ir ne kartą buvo išrinktas geriausiais nakvynės namais.

Pusryčiai nebuvo įskaičiuoti į kainą, tačiau mes apsilankėme vietiniame prekybos centre, kur nusipirkę kukurūzų dribsnių, pieno ir braškių viską galėjome laikyti šaldytuve. Ketvirtadienio vakare išėjome pasivaikščioti po turgaus aikštę, esančią tik kelios minutės kelio nuo mūsų hostelio, o vakarieniavome restorane šalia Piazza del Duomo.

PIZA

BALANDŽIO 14 d. Nors ką tik atvykome į Florenciją, pirma mūsų užduotis buvo traukiniu nuvažiuoti į Pizą (Firenze SMN – Pisa Centrale). Kelionė regioniniu traukiniu trunka maždaug 70 min. Esu tikras, kad Piza turi daugybę įdomių ir vertų dėmesio vietų, bet mes į ją važiavome dėl vienos – pasvirusio Pizos bokšto. Iš stoties iki bokšto ėjome apie 20 min. Stotyje yra Pizos žemėlapis, todėl viską rasti nesunku. Įvykdę savo pirmą užduotį galėjome ramiau atsipūsti ir deramai susipažinti su Florencija.

Nepaisant to, kad Florencijoje galbūt nėra labai žymių pastatų ar kitokių architektūros paminklų, ji nė kiek nenuvylė. Mes aplankėme Basilica di Santa Croce di Firenze, perėjome žymiuoju Ponte Vecchio tiltu, iš Piazzale Michelangelo apžvelgėme visą Florencijos panoramą, Palazzo Vecchio ir daugybę kitų gražių pastatų.

ROMA

BALANDŽIO 15 d. Tiesioginis regioninis traukinys važiuoja iš Florencijos į Romą (Firenze SMN – Roma Termini) važiuoja 3 val. 45 min. Iš stoties per 15 min. nuėjome iki Via Principe Eugenio, kur buvo mūsų „Mi Casa Tu Casa“ hostelis.

Hostelis „Mi Casa Tu Casa“ (Roma). Atvykę į šį geroje vietoje esantį hostelį buvome priregistruoti ir nuvesti į savo didelį kambarį. Iš tiesų kambarys skirtas keturiems asmenims, bet apsistoję buvome tik dviese. Pats hostelis labai jaukus ir šiltas, tad susidaro įspūdis, kad apsistoji ne nakvynės namuose, o kažkieno bute. Čia buvo virtuvė su šaldytuvu, indai ir visa virtuvės įranga.

Į kainą įskaičiuoti paprasti pusryčiai (skrudinta duona), bet jie tikrai negausūs, tad gali tekti papildomai nusipirkti pusryčių dribsnių. Hostelyje yra du tvarkingi, švarūs vonios kambariai. Kaip ir visuose iki šiol lankytose nakvynės namuose, čia taip pat rankšluosčiai ir patalynė buvo įskaičiuota į kainą.

Vienintelis trūkumas buvo tas, kad naktį hostelį rasti sudėtinga. Gatvės tarp stoties ir šiaurinės Piazza Vittorio Emanuele dalies yra labai panašios, su niekuo neišsiskiriančiais pastatais. Dieną viskas gerai, tačiau sutemus mums nebuvo jauku vaikštinėti tuščiomis gatvelėmis su apytuščiais pastatais. Vėliau pastebėjome, kad einant iki hostelio iš pietinės Piazza pusės ar Koliziejaus kelias atrodo kur kas saugesnis. Koliziejus nuo mūsų hostelio buvo tik 15 min kelio atstumu.

BALANDŽIO 16 d. Tikriausia kiekvienas, vykstantis į Romą, tikisi išvysti miestą, pilną romėniškų griuvėsių. Taip ir yra. Pirmas objektas yra Koliziejus. Mes neturėjome laiko laukti eilėje prie bilietų kasos, tačiau pamatėme daug ir vaikštinėdami aplink jį bei žvalgydamiesi pro kolonas. Einant pro Romėnų forumą matėme daugybę antikinių griuvėsių abiejose Via dei Fori Imperiali kelio pusėse. Toliausiai nuo Koliziejaus, pačiame kelio gale didingai stovi Altare della Patria. Vertos dėmesio buvo ir Fontana de Trevi, Panteonas, žinoma, Vatikanas, ir pakeliui praeinamas Castel Sant’Angelo.

Mes kaip tik lankėmės per Popiežiaus Didžiojo Velykų sekmadienio kalbą. Tiesa, į Vatikaną atvykome apie 5 val. po pietų, kai viskas jau buvo pasibaigę. Tą supratome išvydę aplink šimtus kėdžių. Norint patekti į šv. Petro Baziliką reikia luktelti 5 min. eilėje ir praeiti griežtą apsaugą (rentgenu tikrinami mūsų krepšiai, lankytojai tikrinami su metalo detektoriumi). Tačiau visa tai verta, nes vidus nuostabus.

PATARIMAS. Saugokitės gatvės prekeivių Romoje. Kai kurie labai įkyriai bando įpiršti jums kokių rožių ar akinių nuo saulės. Ne kartą matėme policiją, bandančią juos išvaikyti ar konfiskuoti jų prekes.

BALANDŽIO 17 d. Iki šiol teko keliauti regioniniais traukiniais. Šiandien turėjome vykti taip vadinamu Direct traukiniu (Roma Termini – Napoli Centrale), nors jis realiai ne kažin kuo skyrėsi nuo ankstesnių. Tik tiek, jog jo numeris buvo su raide „D“.

NEAPOLIS

Atvykimas į Neapolį buvo įdomi patirtis. Miestas priminė karo zoną. Gatvės buvo pilnos šiukšlių, žmonės aplink stumdėsi, o kol pasiekėme savo hostelį, išgirdome ne vieną sprogimą. Laimei, mums pavyko išvengti smūgių, mes nenukentėjome. Pasirodo, taip buvo švenčiama Velykų antroji diena.

Pensionas „Mancini“ (Neapolis) buvo mūsų namai nakčiai Neapolyje. Po registracijos gavome žemėlapį su pažymėtomis svarbiausiomis vietomis. Buvome perspėti, kad saugotume savo kuprines ir brangius daiktus. Darbuotojas patarė, kad kuprines nešiotumėme tvirtai ant abiejų petnešų, nes rankinių ir kuprinių vagystės čia itin dažnos. Dar mums rekomendavo viešai nedemonstruoti pinigų ir kitų vertingų daiktų.

Mūsų kambarys buvo mažiausias iš visų šioje kelionėje ir tikriausiai šiame hostelyje. Galima sakyti, jame tilpo tik lova ir kriauklė. Galėjome naudotis visam hosteliui bendru vonios kambariu, nors didesni kambariai turėjo vieną dušą keliems kambariams. Kita vertus, dėl to mums nereikėjo vonia dalintis su daug žmonių.

Pusryčiai buvo įskaičiuoti į kainą – planavome išvykti labai anksti ryte, todėl mums iš vakaro įteikė supakuotus du raguolius, kuriuos galėjome suvalgyti kitos dienos rytą.

Hostelio darbuotojai buvo draugiški, rūpestingi. Tiesa, ramiu miegu pasidžiaugti negalėjome, nes kitų kambarių gyventojai buvo triukšmingi.

Pats Neapolis labai išsiskyrė iš kitų lankytų miestų. Tikriausia miestas buvo ištuštėjęs dar ir dėl to, kad Velykų antrąją dieną neveikė jokios parduotuvės, kavinės ir restoranai.

Nepaisant visko, mums pavyko rasti kelis gražius pastatus. Žinoma, jie nė iš tolo neprilygo jau matytoms Italijos grožybėms.

Neapolis žymus dėl savo ledų ir picos. Deja, tądien viskas buvo uždaryta, tad negalėjome paragauti nei vieno iš šių gardumynų.

BALANDŽIO 18 d. Laimei, buvome nutarę Neapolyje likti tik vienai dienai. Po savo karčios patirties ketinantiems jį aplankyti patarčiau pasidomėti, ar tą dieną nevyks jokia šventė.

NEAPOLIS – CASERTA – BARI

Kelionė iki Bari vyko dviem traukiniais su persėdimu Caserta. Iš Caserta iki Bario turėjome vykti traukiniu su vietos rezervacija. Tai mums kainavo 15 EUR kiekvienam.

Mūsų kelionė susikomplikavo atvykus į Barį. Mes neturėjome jokio supratimo, kaip reikės nusigauti iki uosto. Krypties klausinėti teko žmonių (žinoma, užtrukome, kol radome bent kiek angliškai kalbančių). Jie mums patarė imti taksi, nes kelias ilgas. Kadangi pamatėme prie stoties autobusų stotelę, nusprendėme, kad turėtų būti tiesioginis autobusas, vežantis iki uosto. Žemėlapyje nesėkmingai ieškojome uosto vietos, bet neradome. Pasiteiravome autobusų bilietų pardavimo vietoje, bet mums tik buvo parodytas lapas su užrašu ‘20/’. Pamanėme, kad žmogus mus suprato, tad patraukėme ieškoti ‘20’ numeriu pažymėto autobuso. Tokiam autobusui skirtos sustojimo vietos neradome, nors visokiems kitokiems numeriams vietų buvo. Galiausiai radome autobusą su ‘20’ numerėliu priekyje. Tačiau tuomet dar nežinojome, kad ‘20/’ ir ‘20’ yra visiškai skirtingi numeriai! Kokia paini sistema!

Įsėdome į autobusą, iš vairuotojo nusipirkome bilietus ir laukėme išvykimo. Po kelių minučių vairuotojas mums pradėjo rodyti, jog turime lipti iš autobuso. Sutrikę išlipome. Vairuotojas nekalbėjo angliškai, bet atsivedė kitą žmogų, kuris mums paaiškino, jog šis autobusas niekur nevažiuoja, tad mes turėsime palaukti 15-20 min. kito autobuso. Mes laukėme, o po kelių minučių atėjęs kitas vairuotojas įsėdo į autobusą. Nelabai suprasdami, kas vyksta, pasekėme jam iš paskos. Jis pasakė, jog šis autobusas važiuoja į uostą, taigi pagaliau pajudėjome…

Po sudėtingiausios ir painiausios kelionės autobusu pasiekėme uostą. Gretimo turizmo informacijos centro darbuotojas mums nurodė „SuperFast Ferries“ terminalą. Nuėjome į mėlyną pastatą ir užsiregistravome. Iki kelto išplaukimo turėjome kelias laisvas valandas, tad patraukėme pietauti. Jei turite laiko, Baris išties vertas pasivaikščioti ir apžiūrėti. Čia yra patrauklių pastatų ir graži pakrantė.

BARI – PATRAS keltu

Apie 5 val. po pietų galėjome lipti į keltą. Jis turėjo išplaukti 8 valandą, o Patras būti kitos dienos popietę.

Į Interrail pasą įskaičiuota „denio vieta“. Tai reiškia, kad mums nebuvo skirtos kajutės ar konkrečios vietos. Kelias valandas nusprendėme praleisti foje kelto priekyje. Jei norite, čia galima ir pasivaikščioti, nes yra 2 restoranai, keli barai ir parduotuvė. Didžiausia problema mums buvo nakvynė. Registratūroje pasiteiravome, kur galėtume apsistoti. Paprasčiausiai turėjome susirasti patogią laisvą vietą ir tiek.

Nusprendėme susirasti dvi laisvas vietas ir numigti. Susidūrėme su keliomis problemomis: šviesa įjungta, tad būtų labai pravertusi akių kaukė miegui; sėdynės buvo labai nepatogios, tad galime sėdėti tik tiesiai, neįmanoma įsitaisyti ant šono; kiti keliautojai, kurie foje tik šiaip vaikštinėjo ir leido laiką, visiškai nekreipė dėmesio į bandančius miegoti, tad kalbėjo garsiai ir trukdė. Daugybė žmonių tiesiog pakilo iš savo vietų ir taisėsi ant grindų. Maistas ir gėrimai gana brangūs, tačiau kadangi buvome kelte, neturėjome iš ko rinktis. Pietavome valgyklos stiliumi, o pusryčiams buvo siūlomi dribsniai, tačiau labai brangūs už tokią mažą porciją.

PATRAS – KORINTH – ATĖNAI

BALANDŽIO 19 d. Patras pasiekėme ketvirtadienį planuotu laiku. Traukinių stotis yra iškart šalia uosto, kur išsilaipinome iš kelto. Turėjome susimokėti privalomą vietos rezervaciją vykstant traukiniu į Korinth. Iš čia metro galėjome nuvažiuoti iki Atėnų Larissa stoties. Pirmas dalykas, su kuriuo tenka susidurti tik atvykus į Graikiją – abėcėlė. Graikai naudoja graikų abėcėlę, o ne romėniškąją, prie kurios mes esame įpratę. Tiesa, dauguma kelio ženklų žymimi abiejų abėcėlių rašmenimis. Visa laimė, kad moteris, dirbanti kasoje, šiek tiek mokėjo angliškai, todėl be vargo nusipirkome reikiamus bilietus.

13:55 įlipome į savo traukinį. Jis buvo stebėtinai mažas ir lėtas – susidarė įspūdis, kad jų tarptautiniai traukiniai atitiko Italijos regioninius traukinius. Laimei, pakrančių vaizdai pro langus neleido nuobodžiauti. Traukinys buvo labai švarus ir tvarkingas, kartu važiavo ir valytojas, kuris prižiūrėjo tvarką ir bent 3 kartus per kelionę nuvalė langą mūsų vagono gale.

Mes vos neišlipome ne ten, kur reikėjo, kai už lango pamatėme užrašą „Corinth“. Tiesą sakant, mes išlipome, tačiau, mūsų laimei kontrolierius paklausė, kur vykstame. Atsakėme, jog į Atėnus, taigi jis mus įkalbėjo sėsti atgal ir važiuoti toliau. Mes įsėdome, o traukinys pajudėjo atbulas. Žinoma, išsigandome. Laimei, po kurio laiko sustojome „Korinth“ stotyje, kur ir reikėjo išlipti. Iš čia sėdome į metro ir važiavome iki Larissa stotelės. Vėliau paaiškėjo, jog mūsų viešbutis buvo visai šalia jos.

ATĖNAI

Atėnuose vėl teko susidurti su sunkumais – iš dalies dėl abėcėlės, iš dalies dėl ženklų ir nuorodų nebuvimo. Mums labai padėjo kelionių vadovas, kuriame ir susiradome reikiamas gatves ir po 15 min. ėjimo pėsčiomis pasiekėme „Aristoteles“ viešbutį.

„Aristoteles“ viešbutis buvo puiki vieta užbaigti mūsų kelionei. Kambarys buvo patogus, su balkonu ir geru oro kondicionavimu. Vonios kambarys standartinis, išskyrus tai, kad čia pirmą kartą pamačiau tokią mažą dušo kabiną.
Viešbučio valdytojas buvo labai draugiškas ir paslaugus, tad kantriai atsakinėjo į mūsų klausimus ir stengėsi kuo įmanydamas padėti. Šalia registratūros posto buvo kompiuteris su interneto prieiga. Viešbutis gana didelis, tad gali būti, kad teks luktelti eilėje prie jo. Mums nepasisekė, nes turėjome laukti, kol vaikinas prieš mus neskubėdamas naudojosi tuo vieninteliu visame viešbutyje kompiuteriu organizuoti savo kelionę ir atsakinėti į visus gautus laiškus nuo, tikriausiai, sausio mėnesio. Kai kuriuos žmones tikrai reikia pamokyti…
Pusryčiams buvo patiekta virtas kiaušinis, skrebučių, sūrio ir kumpio.

BALANDŽIO 20 d. Mes planavome aplankyti didžiąją Atėnų lankytinų vietų dalį. Pirmiausia patraukėme link Akropolio. Pakeliui praėjome daugybę įdomių turgaviečių. Akropolis matomas iš toli, tad labai patogu, kad nereikia klaidžioti gatvelėmis nenutuokiant, į kurią pusę eiti. Tiesa, ši kelionė reikalauja ištvermės, ypač kaitrią dieną. Pakilę viršun galėjome gėrėtis nuostabiu Atėnų vaizdu. Akropolį sudaro daugybė įvairių pastatų ir šventyklų, iš kurių žymiausi Partenonas ir Dioniso teatras. Visi labai įspūdingi. Bilietas (jei jo reikia, nes studentams įėjimas nemokamas) leidžia iš arti apžiūrinėti daugumą griuvėsių. Į kainą įskaičiuotas ir kito mūsų tikslo – Dzeuso šventyklos – lankymas.

Maistas Graikijoje nepaliko tokio įspūdžio kaip Italijoje. Aš paragavau kebabo, bet vietoj mėsos jame buvo tik riebalai.

Kalba buvo mažesnė bėda nei Italijoje. Angliškai susikalbėti nebuvo sunku, nes daugumoje vietų darbuotojai ar sutikti žmonės mokėjo ir suprato bent pagrindines frazes anglų kalba.

BALANDŽIO 21 d. Mūsų laikas Atėnuose baigėsi ir reikėjo ruoštis kelionei namo. Mes buvome pasirinkę atgal keliauti nebe traukiniu, o lėktuvu, tad susidėję savo daiktus patraukėme į stotelę ir metro nuvažiavome iki oro uosto. Metro modernūs ir greiti, todėl oro uostą pasiekėme per 45 min.

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.