Iš pasakojimų serijos, kuomet Ugnė praleido vasarą dirbdama ir keliaudama Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Šįsyk su įspūdžiais iš gamtos. Pasirinkom Lassen Volcanic parka šiaurinėj Kalifornijoj. Iš tikrųjų tai aklai bedėm į žemėlapį,nes Kalifornijoj tokių a lia gamtinių parkų yra visa galybė. Ir tikrai nenusivylėm:) Laimingas pasirinkimas:)) Dar visai faina būtų nuvažiuoti į Sekvojų nacionalinį parką, bet jis siaubingai toli, tai mums neužtektų dviejų dienų nuvažiuoti pirmyn atgal. O skraidymams lėktuvais neturim pinigų. Ir šiaip automobiliais važiuoti tikrai šimtą kartų smagiau:) Kas važiavo, tas žino:)

Iš namų išvažiavom kažkur prieš 9 valandą ryto. Nors kelias ganėtinai tolimas (~180 mylių), bet su trumpais atsijungimais į miegą, visai greitai ten atsiradom. Parke atsidūrėm per pietus, BET mes truputį buvom apsižioplinę ir mūsų mašiniukui pritrūko degalų, tai 7nis žmogeliukus palikom kopti į kalną link kažkokio ežeriuko, o mes trys žmonės važiavom iki artimiausios degalinės pamaitinti savo transportą. Aš visą kelią pramiegojau, tai nei vaizdų, nieko, neatsimenu:] Žinau, kad grįžom po dviejų valandų ir tada jau su abiem mašinom pajudėjom gilyn į parką. Per jį visą nutiestas asfaltuotas kelias, tai judėjimui jokių problemų. Ir žemėlapy yra nurodytos trasos, kur jau pasistatai mašiniuką ir tada keliom valandom su kuprine eini į įvairias trasas, kur laukia kažkokie objektai (ežerai, kriokliai, garuojantys karjerai, spalvotos smėlio kopos ir t.t).

Vingiuotais keliais palaipsniui kilom aukštyn. Vaizdai tikrai žodžiais nenusakomi. Važiavom išsižioję ir vis kartojom „neįtikėtina“:) Reklaminiame lankstinuke skaičiau, kad kadangi šis parkas yra vulkaninės kilmės, tai absoliučiai visi kalnai jame yra vulkanai, arba bent jau jų dalys. Iš tikrųjų tai nežinau, ar tie vulkanai yra aktyvūs ar jau mirę, bet tam tikrose vietose iš uolienų rūksta sodrūs garai, tai, matyt, gyvybės ten dar įmanoma atrasti. Žemėlapyje buvo pažymėtas punktas „lava beds“, bet jis buvo per daug toli, tai mes neturėjom laiko nusigauti iki jų ir pažiūrėti. Bet greičiausiai ten tiesiog likę grioviai, kuriais yra tekėjusi lava, nes labai abejočiau, kad ten galima pamatyti tokią raudoną ir garuojančią tikrą lavą. Bijočiau ten būt, kad neužlietų:)

Tarp kitko, pakeliui gausu ženklų su užrašais „falling rocks“, ir tikrai savo kailiu patyrėm, kad tokie kelio ženklai ne be reikalo ten pastatyti. Tiesiai po ratais keli moteriško kumščio dydžio akmenukai nuriedėjo. Tai gerai, kad taip ir prariedėjo toliau, nes buvom truputį išsigandę iš to netikėtumo, kad jie vis tik krenta iš tikrųjų.

Gyvūnija parke tikrai gyvuoja. Voveriukų pilna ant kiekvieno kampo, o dar buvo ir stirniukų, bet neturėjau fotiko po ranka, kai tolumoj per žolę prašuoliavo.

Pirmą dieną mes per daug nelindom gilyn į parką, nes būtinai turėjom susirasti kempingą, kuriame planavom apsistoti. Prieš išvažiuodami nupirkom 7vietę palapinę, kurioje pagal amerikietiškus gabaritus, aišku, vietos buvo gerokai daugiau, taigi tilpom visi dešimt:) Truputį susirėmę pečiais miegojom, bet tai nieko tokio, vis tiek ten vietos užtektinai. Galima visu ūgiu atsistoti:) Aišku, būtų labai faina tokį daiktą parsivežti į Lietuvą, bet svoris labai didelis, tai, matyt, neverta. Bet kad negulėtų dabar nenaudojama, tai bandysim išvalyti ir grąžinti atgal į parduotuvę, nes Amerikoj grąžinti galima viską:)))

Miškas visai panašus į lietuvišką mišką, bet vien tai, kad yra specialiai įrengtos šiukšlių rūšiavimo dėžes ir kad jos apskritai yra, primena, kad vis dėlto esame ne Lietuvoje. Stovyklavietė-kempingas tikrai neįtikėtinai tvarkingas. Vos įvažiavus yra nemokami vokeliai, kuriuose reikia palikti 16 dolerių už naktį stovyklos žemės plotelyje. Dieve, būtų Lietuva, tai seniai nei pinigų, nei vokelių ten nei kvapo nebūtų, o čia niekas neima:)

Palapinę pasistatėm visai prie pat ežero, tai visi, išskyrus mane, vakare dar sušoko išsimaudyt. Nors aš irgi aukščiau kelių sulindus buvau:) Vanduo tikrai buvo pasakiškas. Ir ryte vėl patys drąsiausi lėkė maudytis, bet man tai tikrai buvo per šalta vien pagalvojus. Brrr. Pusryčiai man buvo kur kas smagesnė dalis:) Pavalgę susikrovėm savo šmutkes visi ir pajudėjom tyrinėti parko. Turėjome du didesnius tikslus žemėlapyje ir abu labai sėkmingai įgyvendinom.

Visų pirma pajudėjom link Kings Creek krioklių. Pakeliui dar, aišku, stojom visur prie gražesnių objektų. Tai man didžiausias įspūdis, aišku, kalnų ežerai visokie. Sodriai MĖLYNA, matyt, tiesiog čia būdinga:) Ir šiaip vandens skaidrumas stebinantis. Tikrai rojus.

Dar truputį užkniso kelio darbai, nes jeigu jų nebūtų buvę, tai būtume susisukę kur kas greičiau. Bet tą krioklių trasą vis dėlto pasiekėm ir tikrai ne mažiau nei dvi valandas ten užtrukom pirmyn atgal. Nepasakyčiau, kad kelias buvo lengvas, nes kojelės tai tikrai nemenkai pavargo. Ir, aišku, iš batų nieko neliko – purvini purvini. Pagrindinis krioklys neabejotinai vertas dėmesio. Toks didžiulis. Gaila, neišeina parodyti garsu:) Kas esate matę krioklius, tai žinot, kad vandens šniokštimas didina įspūdį:)

Antra trasa žemėlapyje buvo „bumpass hell“. Neturiu supratimo, kaip tiksliai išversti, bet ten tokios rūkstančios uolienos. Ir DIDŽIULĖ smarvė. Fui, visai kaip supuvę kiaušiniai. Tikrai, nemeluoju. Turim viena chemiką, tai sakė, kad čia sieros vandenilio dujos išsiskiria. Dar vėjas buvo atpūtęs tų garų į mūsų pusę, tai, pasirodo, ne tik dvokia, bet ir degina – tokie karšto vandens burbuliukai. Aišku, nuotraukose nelabai kas matosi, bet ten tie vandens telkinukai virte virė.
Na ir dar vieną išvyką į gamtą turėjom. Buvom pačioj tikriausioj dykumoj:) Tradiciškai ankstų rytą dešimties žmonių ekipažiukas susikrovė kuprinytes, į mašiną įsimetė grilį, pamarinuotos vištytės, vaisių ir DAUG geriamo vandens. IR pajudėjo per jau beveik savą Nevadą. Važiavom į šiaurinę jos dalį, link Black Rock Desert dykumos. Važiavom ilgai + kaip visada, labai nuvargino karštis. Po gerų keturių valandų pamatėme didžiulius smėlėtus laukus – va kas yra vadinama dykuma – kai aplink nėra nieko:) Tikrai vau. Ir dar maloniai dvelkė vėjelis, tai tikrai nustebino. Žodžiu, visi aikčiodami prisilakstėm ant to smėlio ir, aišku, buvo krūvos fotosesijų. Susėdom į savo mašiniukus ir vaikinai truputį „padraskė“ mašiniukus per tą dykumos smėlį. Buvo didžiuliai debesys dulkių, bet užtat kaip smagu:)

Po dykumos nuvažiavom prie ežero, kuris vadinasi Pyramid Lake. Skaičiau truputį prieš važiuojant internete apie jį, tai, kiek supratau, jis yra didžiausias vandens telkinys, likęs iš legendinio Lake Lohan, kuris prieš kažkiek milijonų metų buvo padengęs beveik visą Nevados teritoriją. Paskui prie jo atsikraustė indėnai, kurių rezervacijos, beje, yra išlikusios ir iki šiol. Didžioji dalis žemės aplink Pyramid Lake priklauso šiandieniniams indėnų palikuoniams, tai iš tiesų ten daug privačių valdų, į kurias teoriškai nelabai galima įvažiuoti be gentį įrodančių dokumentų. Nu bet mes įvažiavom. Ir mūsų su strėlėm neužpuolė, tai, vadinasi, labai nenusižengėm:) Ai, o dėl ko vadinasi Pyramid Lake? Tai todėl, kad kažkur 19tam amžiuj dėdė Džonas Fremontas netyčia atrado šitą ežerą ir viena uoliena, stūksanti tame ežere, jam pasirodė panaši į Egipto piramides, nes, greičiausiai, buvo jas matęs. Tai ėmė ir pavadino Piramidės ežeru. O ta uoliena tikrai labai panaši į Piramidę:) Mes ją matėm iš kito kranto, nes, kiek supratau, turistai į tą zoną jau kelis metus neįleidžiami, nes vandalai gerokai aplaužė natūralią uolieną ir sugadino tą kraštovaizdį.

Žodžiu, tokios gamtinės išvykos buvo tikrai nuostabios:) Esu kupina teigiamų emocijų ir gerų įspūdžių. Ir net pailsėjusi.

Ugnė

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.