Po antrosios kelionės kemperiu 2012 metais Erika lyg tarp kitko užsiminė, kad būtų visai jėga nuvažiuoti kemperiu iki Stambulo. Tuo pačiu aplankant Rumuniją, Bulgariją, Vengriją. Neslėpsiu, man tai sukėlė šiokią tokią baimę. Rumunija…. Juk tai tas pats kaip pravažiuoti didelį taborą! Ten pilna arkliavagių ir varažytojų! O jei mums pasiseks ir Rumuniją pravažiuosim, lauks dar Turkija, kuri iki pabuvimo joje man atrodė gana laukinė šalis. Tokios buvo mano mintys kone iki pat šios kelionės. Ir, kaip visada, viskas verčiasi aukštyn kojom :)
Taigi apie viską nuo pradžių.
Pakalbinome pavasarį Andrių apie jo kelionių planus ir išpešėm, kad mintyja jis į Stambulą belstis ir su kemperiu! O jei tokia idėja gimsta jau ne vienam žmogui, reiškia, ji yra įgyvendinama. Įsiprašėme kompanijon ir pradėjome atsargiai dėliotis kelionės planus. Viskas vėl apsivertė, kai Andrius nelauktai atsisakė važiuoti. Vis tik idėja labai užkabliavo ir mes jos neatsisakėme.
Pakalbinome draugus ir surinkome šaunią kompaniją. Taigi, 2014.09.05 penktadienio vakarą susikrovėme daiktus ir patraukėme į mūsų lengvą avantiūrą. Kelionė naktį per Lenkiją niekuo nesiskyrė nuo kitų tokių pačių ir šeštadienio rytą mes jau buvome Slovakijoje. Slovakija buvo tyrinėta jau anksčiau, todėl beveik nestodami patraukėme link Vengrijos.
Vengrijoje aplankėme gana mielą miestuką Egerį. Ten radome pilstomo vyno parduotuvėles, bet gavę padegustuoti nusprendėme, kad tai actas ir nepirkom. Skaudančių galvų reikėjo už vis mažiausiai. Pernakvoję vienoje iš poilsio aikštelių prie autostrados nudardėjome link Rumunijos.
Rumunija
Rumunija mus pasitiko tragiškais keliais. Negana to, kad jie tragiški, tai dar ir kalnų keliai. Taip pat visa kelio atkarpa, kurią teko įveikti iki pirmosios pilies, buvo remontuojama. Buvo daug susiarėjimų, kur eismą reguliavo šviesoforai arba reguliuotojai. Visi planuoti laikai nuėjo perniek. Prie Kovinešti pilies atsiradome jau visai į darbo laiko pabaigą. Eurų ir kortelės neėmė, o vietinių tugrikų mes neturėjome. Keistis taip pat neturėjome didelio noro. Pasivaikščiojome prie pilies ir nurūkome toliau.
Matydami, kad autostradų nelabai yra, o tuo pačiu nėra ir poilsio aikštelių, kur galima būtų pernakvoti, nusprendėme paieškoti kempingų. Liepiau garminui surasti kokį nors kempingą pakeliui. Rado. Nusukam nuo greitkelio, privažiuojame miestelį su neapšviestomis gatvėmis. Kadangi jau buvo sutemę, kilo nejaukumo jausmas. Man visur vaidenosi arkliavagiai. Taip pat nė iš tolo nebuvo panašu, kad čia kažkur gali būti kempingas. Zbignevui pranešus, kad pasiekėme savo niekingos kelionės tikslą, jau pradėjome dairytis, kur apsisukti, bet pamatėme, kad atsidaro vartai tarp namų ir išėjus žmogysta pakviečia įvažiuoti. Pradžioj nueiname apsidairyti ir nustembame, kad vietoj vidinio kiemo yra didelis laukas, kuriame sutilptų koks 20 kemperių. Vienas kemperis ten jau stovėjo. Kainos nudžiugina ir nusprendžiame apsistoti čia. Įsikuriam ir traukiam ieškoti parduotuvės, kad nusipirkti kokio nors alkoholio tragiškų kelių stresui nuplauti. Paklausiau šeimininko, kur artimiausia parduotuvė ir, gavęs nuorodas, atsargiai užklausiau, gal jis turi naminės degtinės? Atsakė, kad taip turi. Litras 5 EUR. Ir čia, matyt, su dvigubu antkainiu. Nupėdinam iki parduotuvės ir įkalbame pardavėją už 2 EUR parduoti pepsio bambalį. Tugrikų mes vis dar neturime. Grįžę nusiperkame litrą naminės slivovicos ir švenčiam. Ryte mus pamalonina kempingo vaizdas. Šalia kukurūzų laukas, tolumoj kalnai, gale aikštės didelis baseinas, kurį aptikome dar naktį ir jame išsimaudėme. Atsiskaitome su šeimininku, nusiperkame naminės slivovicos lauktuvėms ir išvažiuojame link įžymiojo Transfagarašano kelio.
Drakulos pilis pasirodo visiškai mažytė jauki pilaitė. Kelios menės, mažytis vidinis kiemelis, ir vienas didesnis bokštas. Ekspoziciją apėjome per kokias 15 minučių. Laiko daug, todėl miname link Peleš pilies. Labai graži pilis su fontanais ir skulptūromis. Deja, ir ja pasigrožime tik iš išorės, nes tugrikų neturime, o eurai ir kortelės čia neveikia. Mums pakanka ir to. Toliau laukia Bulgarija.
Bulgarija
Bulgariją pasiekiame jau sutemus ir gerokai vakarop. Keliai ne ką geresni, o greičiau ir baisesni nei Rumunijoje. Rumunija bent jau įsisavina EU lėšas ir labai stipriai tvarko kelius. Pirmoje degalinėje įsigyjame vinjetę ir užklausiame, kur galim apsinakvoti. Mums pataria važiuoti į kempingą už kelių kilometrų prie jūros. Vairuoti toliau ir kažko ieškoti jau tingisi, todėl susirandame tą kempingą. Niekas nepasitinka, vartai atlapoti, kažkur šviečia vieniša spingsulė. Jei ne pilnatis danguj, išvis nieko nematytume. Randame aikštę, kur jau snaudžia vienas kemperis. Prie įvažiavimo kainoraštis neišgąsdino, todėl nusprendžiame apsistoti. Sanmazgas palieka britkios vietos įspūdį. Priėjimo prie jūros žmoniško irgi nėra. Pasiimame gaiviųjų gėrimų ir kabarojamės per akmenis link paplūdimio. Jūra smirda. Iki įbridimo į ją galvojau, kad smirda tik išmestos žolės, bet pasirodė, kad visas vanduo dvokia ne mažiau. Ryte susipažinome su to vienintelio kemperio gyventojais. Slovakai. Pagyvenusi pora. Kemperį pirko Kėdainiuose! Pasaulis mažas. Taip pat jie pasakė, kad čia geriausias kempingas Bulgarijoje iki pat Graikijos sienos. Mes šoke. Pasivaikštome po kempingą ir jausmas toks, lyg esame 30 metų apleistoje pionierių stovykloje. Pagaliau randame šeimininkę (?) ir nenoriai sumokame keletą eurų už naktį. Nors ir nebrangu, bet jausmas, kad moki už nieką neapleidžia.
Tarp Bulgarijos ir Turkijos
Iki pasienio punkto su Turkija ~100 km kalnų kelio nuo artimiausio miestelio. Punktą pasiekiame apie 11 val. vakaro. Bulgarijos postus pravažiuojame greitai ir pasiekiame Turkijos postus. Pirmas postas praleidžia. Privažiuojame antrąjį ir jau manome, kad labai paprastai įvažiavome į Turkiją, o ten žmogelis sako – grįžkite atgal prie didelio pastato ir susidėkite antspaudus į pasus. Taip pat reikia dar praeiti muitinės kontrolę. Postas painus iki nesąmonių. Spjaunu ir pjaunu iki muitinės priešprieša, nes nei nuorodų, nei ženklų nėra. Sueiname į pastatą. Policijos pareigūnai sudeda antspaudus į pasus. Einame muitinės kontrolėn. Paduodame automobilio dokumentus ir čia prasideda… Turkas paklausia, kas savininkas. Sakom, nuomotas kemperis. Sako, duokite sutartį. Sakom, nafig ji? Kažką sumarmaliuoja, kad jam reikia žinoti, kada mes išvažiuosime iš Turkijos. Surandame kemperyje sąskaitą ir priedą prie sutarties. O ten nėra įrašytų datų. Jam vėl netinka. Sakom, yra elektroninis variantas. Netinka. Sako, skambinkite į savo firmą ir tegu faksuoja į paštą. Tada sumokėsite paštui, jis atskanuos ir įtrauks į kompą. Aiškiname, kad jau gerokai per vėlu skambinti kam nors. Jam neįdomu. Pasiūlo kur nors pernakvoti ir sutvarkyti viską ryte. Nakvoti teritorijoje neleidžia. Tenka važiuoti atgal. Susidedame antspaudus į pasus ir sukame Bulgarijon. Tenka pravažiuoti dezinfekcijos punktą ir aiškinimai, kad Turkijoje mes taip ir nebuvome, jiems neįdomus. 6 EUR keliauja per langelį. Jau po 12. Visi svajoja apie miegą. Pasiūlau romantiškai pernakvoti kur nors kalnuose. Nusukti nuo kelio į kokią aikštelę ir pernakvoti. Taip ir padarome. Suradome nuošalią aikštelę. Kalvelė slepia kemperį nuo kelio. Stojame. Išeinu pasidairyti su žibintuvėliu aplink kemperį. Staiga nuo kalvelės į mane sužimba žibintuvėlio šviesytė. Pamaniau, kad Osvaldas arba Mindaugas užlipo pasidairyti. Klausiu, ką ten veiki? Šviesytė man atgal – abyr abyr abyr…. Iš kemperio kažkas – su kuo ten kalbi? Suprantu, kad mūsiškiai visi kemperyje, o šviesytės (jau 2) yra kažkas tūnantis ant kalvelės. Adrenalinas plūsteli nesveikai. Šoku į kabiną, rakinu duris. Liepiu visiems sėst, užvedu variklį ir tepame slides iš aikštelės. Adrenalino pakanka įveikti 100 km kalnų kelio iki artimiausio miestelio didesnės degalinės. Ten mums leidžia apsistoti ir pernakvoti. Ryte degalinės darbuotoja atspausdina nuomos sutartį ir mes miname į kitą punktą. Minti ten pat ir vėl apsisukti, jei ko pritrūks, visai nesinorėjo. Būtų bereikalingai susukti jau ne 200, o 400 km. Pasirenkame didelį pasienio punktą ir, apsukimo atveju, mautume žemyn į Graikiją. Kitą pasienio punktą pravažiuojame per 15 minučių. Teko pasiaiškinti, kodėl nepravažiavome ano punkto, bet gavę išsamų pasiaiškinimą praleidžia ir net nosies nekiša vidun. Merhaba Turkiye!
Turkija
Iki Stambulo važiuojame puikia mokama autostrada. Apmokėjimas pasirodė kiek idiotiškas. Bet finale įsigyjame vinjetę ir bildam iki kempingo Stambulo priemiestyje. Neliečiant Stambulo centro važiuojame aplinkkeliais, bet vis tiek patenkame į kamščius. Osvaldas braukia prakaitą. Vairuoti Stambule – ne Vilniuje. Srautai keliolika kartų didesni. Visi visur lenda. Praleidinėsi, liksi stovėti pats. Prasilenkimai „milimetronais“. Vėlai vakare pasiekiame MISTIK kempingą. Pavadinimas nemeluoja. Pasitinka mus neblaivus „šeimininkas“. Pirmi žodžiai – „problem“. Aiškinamės. Jis moka 5 žodžius rusiškai ir 5 angliškai. Tikrasis kempingo savininkas – senolis ~80 metų kalba tik turkiškai. Pasirodo water – problem, wc – problem ir didžiausia problem yra ta, kad rytoj atvažiuoja 30 kemperių iš Prancūzijos ir mes turime nešdintis lauk iš pat ryto. Artimiausias kempingas yra už 70 km… Apsistojame nors vienai nakčiai. Sutinkame lietuvius. Tie papasakoja, ką galime veikti Stambule. Duoda žemėlapiuką. Apveda lankytinus objektus. Pataria, kaip nusigauti iki Stambulo centro. Ryte išvarome kemperį už kempingo tvoros. Gatvelėj ženklų, draudžiančių statyti transporto priemones, nėra, todėl paliekame kemperį tiesiog gatvėj už tvoros.
Surandame autobuso stotelę, bandome aiškintis, kaip įsigyti bilietus. Niekas neaišku. Atvažiuoja autobusas. Kišame pinigus vairuotojui, tas neima, sako, kortos reikia. Tipo kaip vilniečio kortelės. Jau sukame lauk iš autobuso ir čia prieina anglakalbė moteriškė ir sako – eikite. Ji mus šešis įlaipina su savo kortele. Kišame jai pinigus ji sako nereikia, no problem! Mes lengvam šoke važiuojame iki galinės stotelės, kur yra metro. Metro vėl viskas iš naujo. Kur įsigyti kortelę, niekas nežino. Pagyvenusi pora mėgina mums padėti, bet mes tik gaištame laiką. Perkame žetonus ir lipame į traukinį. Su žetonais važiuoti yra beveik dvigubai brangiau, o ir autobuse jų neima. Reikės kortos būtinai.
Stambulas! Miestas pasitinka mus savo didybe ir šurmuliu. Aiškaus plano, ką žiūrėsime, neturime, todėl einame tiesiog link prieskonių turgaus, kuris mums yra arčiausias lankytinas objektas. Tikrąja ta žodžio prasme neriame į Stambulo šurmulį. Pakeliui iki Sofijos ir Mėlynosios mečečių randame restoranėlį, kur valgo vietiniai. Gauname pavalgyti ir mes. Visiems skanu. Nebrangu. Šliaužiojame, apžiūrinėjame įžymybes. Planuojame kelią iki tilto, jungiančio Europą su Azija per Bosforo sąsiaurį. Viena iš programos vinių buvo nusifotografuoti viena koja Azijoje, kita Europoje. Matome tiltą iš toli. Pagal žemėlapį bandome skaičiuoti kilometrus ir nusprendžiame šiandien neiti, o kitą dieną pamėginti privažiuoti kemperiu kiek arčiau tilto ir nupėdinti. Kažkam šauna išganingas klausimas: o ten vaikščioti galima? Vakare paguglinus gauname atsakymą – tiltas skirtas TIK transporto priemonėms ir vaikščioti juo NEGALIMA! Tai šiek tiek nuvylė. Pagaliau randame, kur nusipirkti kortą. Vakare grįžtame į kempingą ir tikrai randame jį sausakimšą. Kemperių neskaičiavome, bet be mūsų, gatvėje stovėjo dar vienas kemperis. Nakvojame už kempingo sienos. Naudojamės atvirais vartais ir jų dušu. Nesijaučiame vagiantys, nes sumokėjome praeitą vakarą už tai, ko negavome. O dušu naudotis tikrai problem, kai vanduo vos laša. Tereikia nueiti kam į kitą dušą ir vanduo visai nebėga. Kitą dieną vėl panyrame į Stambulo šurmulį. Žydų kvartalas pasirodo visai jaukus, meniškas, spalvingas. Perkame suvenyrus, valgome, lankome objektus. Temsta… Laikas važiuoti jau. Reikia dar pasiekti kitą kempingą. Juk dar bus kamščių. O Stambulas niekaip nepaleidžia. Norisi prisėsti aikštėj ir tiesiog pasidairyti. Norisi stabtelėti ant tilto ir pasigrožėti naktiniu Stambulu. Nenorom lendame į metro traukinį.
Iš Stambulo išvažiavimas buvo panašus į įvažiavimą. Nepaisant vėlaus meto kamščiai niekur nedingę. Vairuoju aš. Braukiu prakaitą. Kito kempingo tikslių koordinačių neturime. Miname link to miestelio, kur tikimės rasti nuorodas. Aha, svajotojai… Įvažiavom į miestelį apie 1 nakties jau. Ant krantinės veiksmas. Pilna žvejų. Kažkas kažką kepa. Veikia pavienės parduotuvėlės. Išlipu, klausiu, kur yra kempingas. Jie nesupranta. Pakiša man mobiliaką su vertėju, kur aš pasakau žodį, o jiems išverčia. Jie vis tiek neįkerta. Pamosikuoja kažką ir mosteli ranka – atseit kažkur ten. Braukdamas parduotuvės markizes su savo kemperio būda pravažiuoju nurodyta kryptimi ir ten yra tiesiog didelė parkingo aikštelė. Šalia iš kabako griaudėja muzika. Osvaldui trūksta kantrybė ir jis įsijungęs mobilų internetą gūglina tikslų kempingo adresą. Pasirodo, jis yra už 20 km nuo čia. Miname. Kempingą pasiekiame jau apie 2 nakties. Mus pasitinka, papasakoja kainas, parodo, kur galime stoti. Kaip galima tyliau tiesiname kemperį. Juk 2 valandos nakties! Ir pastebime, kad niekas čia net nesiruošia miegoti. Visi kažkur vaikšto, kažką veikia. Pajūry dar veikia kabakai. Krykštauja panos. Paimame bulgariškos rakijos ir įsitaisome ant gultų pajūry. Ryte nusimaudome Marmuro jūroje, išvėdiname naktinėjimo likučius iš galvų ir pjauname link Graikijos.
Graikija
Sieną su Graikija praminame beveik nestodami. Keliai Graikijoje puikūs. Autostrados mokamos. Nemaloniai nustebino mokėjimas tik grynaisiais. Ir taip labai daug kur. Kortelę priima tik didieji prekybcentriai ir didelės degalinės. Krizė…. Kempingas Aleksandropolyje tikrai puikus. Po Bulgarijos ir Turkijos kempingų tikra atgaiva. Švaru ir prižiūrėta. Randame vietą, kur už 50 metrų jau krantą skalauja Egėjo jūra. Čia nutarta bent parą pačilinti. Kitą dieną maudynės, deginimasis, pasivaikščiojimai, poilsis. Einame į Lidl‘ą, perkame produktus dar vienai programos viniai – cepelinams! Idėją nubeždžioniavau nuo Starkaus ir Radzevičiaus. Visi pritarė. Vakare kemperis pakvimpa spirgučiais ir cepelinais. Dar viena nakvynė ir beldžiamės iki Kalampakos, kur yra garsieji Meteora vienuolynai.
Internete radau, kad netoli vienuolynų yra draugiškas kemperiams parkingas. Suvedu koordinates ir važiuojame. Tik sustojus parkinge prišoka nevalyvos išvaizdos šeimininkas ir greitakalbe praneša, kad pas jį vanduo nemokamas, tualetas nemokamas, parkingas nemokamas, žemėlapiai nemokami, galima su kemperiu nakvoti ir tuoj pat klausia, ką mes mėgstame, kiaulieną ar vištieną. Mes pradedame žvalgytis, tas nesustodamas beria toliau, kad jo mama gamina puikų maistą, kaina nedidelė, porcija 7 EUR + salotos dviems 5EUR. Mūsų kalkuliatoriai pradeda dūgzti. Lyg ir ne taip brangu. O jis toliau žeria tiradą, kaip gerai jo mama gamina ir kelintą valandą mes ateisime vakarieniauti. Nieko nebelieka, tik pasakyti laiką. Veikia WiFi, slampinėjame aplink, fotkinam, dalinamės FB. Sutartu laiku stalas paruoštas. Mėsa buvo kepama lauko židiny. Porcija didelė. Apsivalgome. Šeimininkas neatstoja, vis siūlo gėrimų, vaišina vaisiais, sausainiukais, saldainiukais. Užeina nenumaldomas noras atsiskaityti ir dingti į kemperį. Tenka kurį laiką klausyti šeimininko kliedesių, kol įkalbame jį paimti mūsų pinigus. Papildomai nieko nepriskaičiavo. Fuf….
Ryte riedame link pirmojo vienuolyno. Vaizdai užburia. Iš naktinių žaibavimų nelikę nieko. Saulė ritinėjasi dangumi. Kylame laipteliais į vienuolyną. Trosiniame vagonėlyje turistų nevežioja, tenka lipt. Įėjimas 3 EUR. Mes ankstyvi, todėl beveik vieninteliai. Viduje nieko ypatingo. Užtat aplink atsiveria puikiausios panoramos. Apvažiuojame dar kelis vienuolynus. Vidun nutariame eiti tik į Grand Meteora. Kaina irgi 3 EUR. Žmonių jau minios. Apžiūrime ekspozicijas. Uždegu žvakelę. Laikas judėti jau link Lietuvos. Priešaky ~2500 km ir tik 2 paros. Nutariame minti per Makedoniją ir Serbiją naktį, kad ryte būtume jau Vengrijoje ir galėtumėm dar pasibastyti po Budapeštą. Keliai abiejose ex Jugoslavijos valstybėse irgi baisūs. Miegui tikrai negelbėjo.
Vengrija
Vargais negalais parkuojamės Budapešte. Bastomės link Parlamento. Ieškome, kur pavalgyti guliašo. Randame valgyklą, kur valgo vietiniai. Guliašo negauname, tik kažką panašaus. Užsisakome visiškai nežinodami, ką valgysime. Užtat porcijos… Mes visi apsirijome. Pasirodo, galėjom imt po pusę porcijos, bet supratome tai tik apsiriję. Pilna porcija dviems žmonėms kainavo viso labo apie 8-9 EUR. Atsisveikiname su Budapeštu. Minam link Lenkijos. Nakvynė prie Krokuvos ir vakare jau Vilniuje.
Reziumė
Į Rumuniją važiuoti galima tikrai drąsiai. Keliai greitai bus sutvarkyti, nutiesti nauji. Ką žiūrėti ir nuveikti ten tikrai yra. Bulgarija užstrigusi sovietmetyje. Toks jausmas, kad grįžau 20 metų atgal. Turkijoj matau biznio planą – įrengti europinio lygio kempingą. Graikai atsipūtę visiškai ir pyksta ant EU. Per Lenkiją reikia važiuoti tik naktį. Sumoj gavosi labai daug kilometrų per gana trumpą laiką. 6700 km per 2 savaites. Tai jau nebe poilsis, o greičiau darbas. Kitą kartą tokio atstumo per tokį laiką nenorėčiau važiuot.
Saulius Bandzevičiaus
Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.