Vėlyvas birželis ir ankstyvi saulės spinduliai švelniai atsispindi nuo senovinių pastatų. Nesunku įsivaizduoti, kad esame pasiklydę laike, tačiau iš tiesų aš ir mano vyras pradedame savaitės trukmės kelionę po Belgiją.

Atskridome į Briuselį ir pirmąją dieną skyrėme atviruko atvaizdo vertam Belgijos miestui – Briugei. Sako, kad tai geriausiai išlikęs viduramžiškas Europos miestas. Aš tuo tikiu. Miesto architektūra atrodo visai nepakitusi nuo geriausių klestėjimo laikų, kai XIII-XIV a. Briugė buvo Šiaurės Vakarų Europos ekonomikos sostine.

Atvykome iš Briuselio traukiniu. Mums žingsniuojant siauromis gatvelėmis miestas palengva bunda. Oras prisipildo įvairiausių garsų iš paprastų ir lauko kavinių, bilda, trankosi išskleidžiami stalai, kėdės, skėčiai. Pažįstu šiuos garsus, juk artėjame prie miesto centro su daugybe lauko kavinių, besirengiančių naujai dienai.

Trumpas 5 minučių trukmės kelias ir atsiduriame pačioje Turgaus aikštės viduryje. Ji vadinama „Markt“ ir yra Briugės širdis. Kadaise čia šurmuliavo turgaus prekeiviai, mugių, įvairių švenčių lankytojai, o šiandien aikštę juosia lauko kavinės ir suvenyrų parduotuvėlės. Papusryčiauti nutarėme aikštės kampe esančioje kavinėje, nes iš jos atsiveria puikus vaizdas į varpinę. Netrukus sužinojome, kad varpas skamba kas 15 minučių. Suvalgę po kruasaną (skanesnį nei Paryžiuje!), neskubėdami siurbčiojome kavą ir mąstėme, kaip praleisime dieną. Gundėmės kopti į varpinę su 366 laipteliais, tačiau kadangi dar jautėmės kiek apsvaigę po skrydžio, nutarėme pažintį su miestu tęsti pėsčiomis.

Briugė yra pakankamai maža, tad galima visą apeiti pėsčiomis. Iš tiesų dieną turiningai praleisti galima ir keliuose kvartaluose. Niekur toli nenuklydome, užteko paklajoti netoli centro. Kita mūsų stotelė buvo priešais Turgaus aikštę esanti puošni gotikinė Stadhuis – miesto rotušė. Pastatyta dar 1300 m., Briugės rotušė yra seniausia visoje Belgijoje. Viduje įspūdingomis freskomis pasakojama Briugės istorija. Nuostabios skliautinės ąžuolinės lubos iliustruoja scenas iš Naujojo Testamento. Po to apsilankėme gretimame Gruuthuse muziejuje. Tai buvusio turtingo aludario namai, kuriuose galima apžiūrėti įvairiausius to meto daiktus, net giljotiną.

Kita stotelė buvo Šventojo Kraujo bazilika. Nors romaninė architektūra yra stulbinanti, didžiausias dėmesys bazilikoje sutelktas į audeklą su neva Kristaus krauju. Istorija pasakoja, kad Kristus buvo įvyniotas į šį audeklą per nukryžiavimą. Pasakojama, kad audeklas į Briugę atkeliavo per Antrąjį Kryžiaus žygį. Audeklas saugiai laikomas viršutinės koplyčios šoniniame altoriuje ir progomis ištraukiamas, kad tikintieji galėtų pabučiuoti audeklą, taip pagerbdami šventąjį. Mes arba nespėjome, arba pavėlavome į šią ceremoniją.

Kelias kitas valandas praleidome vaikštinėdami siauromis gatvelėmis, vis kirsdami kanalus siaurais tiltukais. Turiu silpnybę mažoms krautuvėlėms, kurių čia apstu. Mano vyrui apsipirkinėjimas yra svetimas dalykas, tačiau jis labai kantriai praleido su manimi tas kelias valandas. „Plėšiausi“ tarp rankų darbo nėrinių (kuriomis garsėja Begija) ir šokolado krautuvėlių gausos. Belgai yra tikri šokolado žinovai ir mieste gausu šių dangiškų saldumynų stendų. Galiausiai nugalėjo šokoladas, tad užsukome į beveik visas šokolado krautuvėles pakeliui. Mano vyrui net pradėjo patikti apsipirkinėjimas! Briugėje galima įsigyti visų aukščiausios klasės šokolado meistrų gaminių, tačiau man labiausiai patiko maža ir jauki Dumon krautuvėlė, kur viskas yra rankų darbo.

Apsalę ir apsvaigę nuo šokolado, nutarėme aplankyti Šokolado istorijos namus – per 3 aukštus įrengtą muziejų. Jame pasakojama šokolado istorija nuo actekų ir majų iki šių dienų. Geriausia dalis, žinoma, yra šokolado gaminimas ir rezultatų ragavimas.Taip atėjo ir popietė – laikas, kai jau per vėlu pietums, bet dar per anksti vakarienei. Tad pats metas popiečio arbatėlei. The Hotel De Orangerie – buvęs XV a. vienuolynas, šiandien paverstas žavingu viešbučiu ant kanalo kranto, buvo puikus mūsų pasirinkimas. Viešbučio terasoje, nuo kurios atsiveria vieno gražiausių kanalų vaizdas, mums patiekė nuostabios angliškos arbatos, išmoningai paserviruotų sumuštinių, aštrių užkandžių, pyragaičių. Viskas buvo patiekta labai elegantiškai ir itin derėjo su romantiška aplinka. Nors brangoka, maisto buvo tikrai daug, aptarnavimas, aplinka ir atmosfera nuostabūs, tad ir tokios sumos nebuvo gaila.

Kur ne kur mieste vis pastebėdavome mažų, prižiūrėtų namukų kompleksus, statytus dar XV a. Kiekvienas kompleksas turi atskirą įėjimą į vidų ir vidinį kiemą. Žinomi kaip almshouses arba godshuizen („dievų namai“ flamandiškai) iš viduramžių, šie maži nameliai buvo našlių ir našlaičių prieglaudos. Šiandien dauguma šių namų priklauso miestui, o juose gyvena senjorai. Vidiniuose kiemuose galima rasti nuostabius sodus, kuriuos prižiūri patys gyventojai.

Artėjo vakaras, tad nutarėme sukti link savo laikinų namų viešbutyje. Besileidžianti saulė žaidė kanalų vandenyse, tolumoje girdėjosi arklių kanopos, vežimai, riedantys grįstomis gatvelėmis. Briugėje pasijunti nukeliavęs laiku atgal. Mes abu nutarėme, kad tai yra romantiškiausias miestelis pasaulyje ir tobulai tinkantis poroms, ieškančioms romantikos ir poilsio. Čia be jokios sąžinės graužaties galima laiką leisti lėtai vaikštinėjant senovinėmis gatvelėmis, mėgaujantis kruizu per kanalą, lankant muziejus, gotikines bažnyčias, užsukant į unikalias mažytes krautuvėles, atsiduoti garsiojo Belgijos šokolado vilionėms, pasėdėti kavinėje ir skanauti vieną ar kelias iš kelių šimtų rūšių belgiško alaus. Galima pasėdėti ant suoliuko parke, laižyti ledus ir tiesiog mėgautis neapsakomu vietos grožiu.

Veronika

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.