| „Kalnų keliais“ ne tik keliaujama, bet ir atrandami draugai…Mūsų kelionė prasidėjo vėlyvą birželio naktį. Susitikimas prie autobuso buvo labai nejaukus, matėsi daugybė pasimetusių ir sutrikusių veidų, tačiau juose visuose degė nepaprastas noras ką nors patirti. Kelionės pradžia buvo labai tyli, tik vienas kitas drįsome pabendrauti, paklausti vienas kito vardo ar papasakoti kokį pokštą. Atvykus į Krokuvą visi jau buvome drąsesni, pasidalinome į dvi grupes ir pamatėme, kas bus mūsų komandos nariai. |
| Savo stovyklavietę pasiekėme vėlyvą vakarą, nebeturėjome daug jėgų, tačiau visi draugiškai puolėme statyti palapines ir netrukus panirome į miegų karalystę, net miegojimas ant žemės nebeatrodė problema…Ryte išvystas vaizdas apstulbino visus… Tik atmerkus akis mus visus apakino nepakartojamas Aukštųjų Tatrų vaizdas. Mūsų jauki stovyklavietė stovėjo kaip tik nuostabiųjų kalnų papėdėje. Rytinė košė iš didelio katilo buvo skani dar ne visiems, bet bėgant dienoms visi ją labai pamėgome, net ir dabar grįžę namo su nostalgija ją prisimename…Prieš pirmąjį žygį turėjome galimybę artimiau susipažinti su savo komandos draugais, tai tikrai sušildė atmosferą ir padėjo pajusti komandos dvasią. Su tokiomis nuotaikomis ir „įžengėme“ į mūsų pirmąjį iššūkį – „Slovakijos rojų“. Tai gražus nacionalinis parkas, kuriame keliavome upės slėniu, kopėme į nedidelius, bet jau atsargumo reikalaujančius kalnelius ir uolas. O dienos nuovargį labai maloniai nuplovėme vandens parke ir tada labai laimingi ir ramūs nuėjome miegoti. Kuo toliau, tuo mūsų šiltos palapinės atrodė jaukesnės ir patogesnės miegui, arba mes tiesiog buvome tokie nuvargę, kad svajojome tik apie miegą.Antroji diena buvo didžiausias iššūkis visiems, net vadovai pripažino, kad šiandien turėjo didelį išbandymą. Tačiau tai, ką visi pamatėme, buvo verta bet kokio nuovargio. Atsivėrusi kalnų didybė ir galybė užgniaužė kvapą ir pačiam mažiausiam, ir pačiam didžiausiam žygio dalyviui. Kalnų ežeriukas, sniego lopinėliai, kalnų šaltinėliai ir kriokliukai žavėjo kiekvieną, net nutrintos kojos negalėjo užgožti mūsų patirčių. Tikrasis nuovargis pasijuto tik vakare kai visi draugiškai pavalgę vakarienę anksti nuėjome miegelio.
Trečioji diena buvo tikras atsipalaidavimas palyginus su vakarykšte. Nors pavargusios kojos ir skaudančios pūslės nebūtų mums leidusios priimti tokio iššūkio kaip vakar. Tačiau vadovas Dainius mums vis tiek neleido nuobodžiauti. Keliavome į krioklių kanjoną, kur pavargusieji liko su keliais vadovais ir žaidė įvairius žaidimus, o kita dalis komandos lipo į aukštesnius krioklius, kur netikėtai aptiko lietuviškus meniu vietiniame restoranėlyje. Vakaras buvo skirtas žaidimams ir įdomiai veiklai su komanda, kurį vainikavo smagios šarados ir žaidimai prie laužo. Saulėtą sekmadienio rytą išvykome į stalaktitų stalagmitų urvus, kuriose ne tik matėme daug grožybių, bet ir atsigaivinome 4+ laipsnių temperatūroje. O popietę leidome plaukiodami gražia, sraunia ir pilna istorijų Dunovico upe. Kelionė buvo įdomi, o ją dar labiau intrigavo mūsų keltininkai, kurie turėjo daugybę linksmų istorijų ir legendų apie slovakus ir lenkus, gyvenančius upės pakrantėse. Vakaras prie laužo buvo vėl nepaprastai linksmas ir pilnas žaidimų, tačiau vadovas Dainius, besirūpindamas kitos dienos žygio kokybe, mums pasiūlė eiti miegoti anksti. Visi buvome pasiruošę didžiausiam stovyklos žygiui… Ryte pabudome nuo lietaus lašelių kapsėjimo į palapinės stogą. Taip supratome, kad didysis žygis bus atšauktas, taip ir buvo. Tačiau lietus mums buvo ne bėda ir niekam pakili nuotaika nebuvo sugadinta. O mūsų šypsenų dėka prieš pietus lietaus debesys išsisklaidė ir mes vėl išėjome į žygį. Kas buvo pavargę ar dar neužsigydę nuospaudų, liko vietiniame miestelyje, kur galėjo įsigyti suvenyrų. Paskutinis vakaras prie laužo buvo labai šiltas ir draugiškas. Visi jautėsi šiek tiek liūdni, galvodami, kad jau rytoj vykstame namo, tačiau visų akys švietė džiaugsmu ir noru šios stovyklos prisiminimus dar labai ilgai išlaikyti atmintyje. Paskutinę dieną išėjome į didžiausią ir sunkiausią žygį. Pasiekėme 2300 metrų perėją „Bistro Sėdlo“. Tai buvo ir iššūkis, ir džiaugsmas, ir pasididžiavimas savo jėgomis. O paskutinės valandos lietus leidimąsi žemyn pavertė labai smagiu ir net juokingu prisiminimu, nes buvome šlapi iki paskutinio siūlelio. Dalyvių mintys: Dovydas: „Tai buvo tolimas ėjimas be nuovargio“. Puikūs įspūdžiai ne tik apie žygius į kalnus, bet ir įdomius žaidimus, pilną užimtumą nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Nepaisant sunkių ir tolimų žygių, kalnai ir jų vaizdas vaikų atmintyje išliks dar ilgam… Daugiau apie stovyklą „Kalnų keliais“ Slovakijoje >>> Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |