| Pasigirdamas, kad neseniai lankeisi Turkijoje, tūlo lietuvio dabar turbūt jau nebenustebinsi: juk vis dažniau kalbama, kad ten pailsėti kainuoja pigiau negu vasarą Palangoje. Be to, Turkija iš tiesų sužavi savo šiltumu, atvirumu ir draugiškumu, galų gale, egzotiškais kraštovaizdžiais, saulėtais paplūdimiais ir, žinoma, mažomis kainomis. Deja, daugeliui (netgi dažnam turkui) ši šalis čia ir baigiasi: Stambulas, Ankara, Antalija ir dar keli vardai. Štai aš norėčiau papasakoti apie tą truputį kitokią, retam matytą, Turkiją. |
|
| Įsivaizduokite miestą, šaldyte užšaldžiusį ilgaamžę ir labai spalvingą istoriją, kultūrą ir tradicijas, išsaugojusį senovinius reliktus, organiškai įmaišiusį juos į šiuolaikinį gyvenimą, ir tarp savo sienų priglaudusį daugiakultūrę žmonių minią. Ko gero pirmiausiai į galvą šauna Stambulo vardas? Tačiau įspūdžiais pasidalinti trokštu apie visiškai kitokį, veltui be dėmesio paliekamą miestą – Dijarbakyrą (turk. Diyarbakır), esantį Turkijos pietryčiuose.Miestas, dabar priklausantis Turkijai, kadaise buvo Kurdistano dalis, todėl yra vadinamas kurdų kraštu. Čia taip pat glaudžiasi visai nemažai armėnų. Skirtingi žmonės formavo labai savitą miesto veidą: be tradicinių Turkijai mečečių, rasime ir buvusią reformatų bažnyčią, kurioje dabar įsikūręs dienos centras moterims (audžiančioms tradicines šilkines skaras ir rišančioms įmantrius kilimus), keletą katalikiškų maldos namų, paverstų islamiškais, o eidami gatve išgirsime ne tik oficialią turkų kalbą, bet ir indoeuropietiškąją kurdų.Pirmas įspūdis apie Dijarbakyrą – labai prieštaringas. Viena vertus, gyvenimas tiesiog verda: čia, kaip turbūt visoje Turkijoje, daug triukšmo, lėkimo, gyvybės, kvapų ir spalvų. Gatvėse visi važiuoja ir eina, vietiniu įpratimu, kaip kam patogu, aplinkui laksto katės, šunys, daug vaikų, pro šalį plūsta įvairiaspalvė minia, praeina jaunuolis, ant galvos nešantis bandeles ir garsiai apie jas šaukiantis visiems, pravažiuoja vaisių pardavėjai, iš turgaus plūsta įvairūs maisto, prieskonių, kvepalų aromatai, derybų garsai, reklaminiai šūkiai, vilionės, o kažkur gatvėj suskamba kurdiškos ar turkiškos dainos melodija arba vyrų, gurkšnojančių arbatą ir žaidžiančių kortomis (ar kitus žaidimus), azartiški balsai.Tačiau viskas tik kurdiškai arba turkiškai – verda „savose sultyse“. Miestas garsėja antra pagal ilgį pasaulyje gynybine siena (po Didžiosios Kinų sienos) – Sur, vienu iš didžiausių šalyje Dicle („Tigro“) universitetu, arbūzų festivaliu, vykstančiu vasarą, kurio metu didžiausi vaisiai išskobiami tam, kad juose galėtų fotografuotis vaikai, įstabiai gražiais statiniais, šventyklomis ir daugybe kitų įdomių istorinių reliktų. Ir visgi jį galima palyginti su miegančiąja gražuole: atrodo, tarsi jis lauktų, kol bus pažadintas. Turistų čia nėra arba tik vienas kitas, dažniausiai atvykęs pagal mainų programą mokytis arba dirbti universitete, nes kelionių, ekskursijų ar pan. infrastruktūra tiesiog neišvystyta.Savotiškai tokia „terra incognita“ masina abi puses. Nedažnai matydami turistus, o dar tokius šviesius, kokie yra dauguma lietuvių, Dijarbakyro gyventojai, atrodo, apimti kažkokio sumišimo, susidomėjimo ir atkaklumo mišinio, bando kalbinti, kviesti užsukti į mažas prieskonių ar saldumynų krautuvėles, siūlo arbatą (juodąją çay), turkišką arba kurdišką kavą (pirmoji – itin savito skonio, aštri, karti ir šiek tiek saldi vienu metu, antroji – saldesnė, tačiau taip pat egzotiška). Tiesa, turbūt daugiausiai, ką galima išgirsti angliškai, yra „What is your name?“ arba „Where are you from?“: to nuoširdžiai klausia vaikai, pribėgę gatvėje ir bandydami įsikibti limpančia nuo saldumynų ranka į tavąją, taip pat ir vyresni žmonės, staigiai vieni su kitais susišnibždėję, kaip šią frazę reikia ištarti. Visiems įdomu, tarsi susirinkus į spektaklį. Beje, nors angliškai šnekama tikrai nedaug, o ir turbūt nedažnai būna su kuo, bet poreikis yra: mieste matėme smagias iškabas – „English first“ ir „Free internet for tourists“.
Kita vertus, tas dėmesys, kuriuo nepažįstamuosius tame mieste apipila, yra labai nuoširdus ir užburiantis. Galima kone fiziškai jausti, kaip žmonės nori dalintis patirtimi, mintimis, savo darbo vaisiais ir idėjomis, istorijomis apie miestą. Būdama ten jaučiausi kaip koks nors Kolumbas, vaikštantis dar niekieno, tik vietinių gyventojų, nemindytomis gatvėmis, alsuojančiomis šimtmečių ar net tūkstantmečių autentika, gėriau į save visus kvapus, garsus ir spalvas (kurių be galo daug ir pačių įvairiausių!), bandydama įsidėmėti, nes jaučiau, kaip tai auga ir įkvepia. Nesu linkusi kalbėti apie priežastis, kodėl miestas kone tyčia užmirštamas – dauguma jų yra politinės ir gana skaudžios, susijusios su kurdų padėtimi Turkijoje. Tačiau atrasti šį užmirštą gražuolį iš tiesų verta. Juk čia, galima sakyti, yra civilizacijos lopšys (mieste teka Tigro upė), čia rasime daug senosios europietiškos kultūros reliktų (nepaisant to, kad sritis azijinėje Turkijos dalyje!) ir jausmą, kad aplink vaikšto protėvių dvasios. Dijarbakyr ne tik atrasti, bet prisijaukinti yra nesunku ir smagu. Kurdų kalba, būdama viena iš indoeuropietiškųjų, gana artima lietuvių kalbai. Todėl, pavyzdžiui, gatvėje galima pasakyti „şeş“ (tariama „šeš“, reiškia „šeši“) arba „du“, „tu“ (reiškia tą patį, ką ir liet. žodžiai), „penç“ (penki), o jeigu jūsų paklaustų, ar žinote (suprantate) kurdų kalbą („Tu Kurmancî zanî?“), atsakyti „Ez kurmancî nizanim“ („Aš kurdiškai nesuprantu“) arba „Ez kurmancî zanim“ („Aš kurdiškai suprantu“). Tai, be jokių abejonių, sušildys ir jus, ir pašnekovą, nuties tokį tvirtą ir ilgaamžį tiltą tarp dviejų skirtingų kultūrų žmonių, koks yra pačiame Dijarbakyre (vadinamasis „Dešimties akių“, pagal dešimt arkų, tiltas). Domėjimasis miestu iš tiesų atveria duris į jo gyventojų širdis. Buvau ten tik savaitę, tačiau išmokau šokti tradicinį šokį, vienoje parduotuvėje ant galvos iš skaros pardavėjas surišo tradicinį apdangalą, draugams teko išbandyti ir visą tradicinį kostiumą (o tokio smagaus įvykio aplink sustojo pažiūrėti krūva į turgų užsukusių vietinių žmonių). Derėtų pridurti, kad mus jungia ne tik kalba, bet ir trispalvė: geltona, žalia ir raudona taip pat yra ir kurdų spalvos; į tokią atributiką Dijarbakyre daugeliu atvejų reaguojama labai šiltai. (Kita vertus, toje „kitoje“, turistinėje Turkijos dalyje, geriau pasisaugoti ir jos nedemonstruoti.) Štai taip trumpai apie kiek turistų kalba nekalbančią Turkiją, rečiau matomą, tačiau nemažiau galinčią parodyti. Dijarbakyras – tarsi auksas, žibantis pelenuose, gali atverti mums labai prieštaringą (su šalia derančiu skurdu ir turtu, politiniais suvaržymais ir nevaržomai trykštančia žmogiška šiluma, priešingų religijų ir kultūrų reliktų draugyste) turkišką peizažą, tereikia bandyti jį pastebėti. Lina Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |