| Kiekviena kelionė svetur turbūt visiems atrodo kaip gražus sapnas. Man tai buvo pirma kelionė. Kelionė į Stambulą – kačių miestą. Ši kelionė tarsi pasaka, kur visi laimingi, neturi jokių rūpesčių. Susidaro pirmas įspūdis, jog kiekvienas sutiktas yra tavo senas pažįstamas. Tai puiki vieta išsigydyti depresijas, kurios mus užpuola Lietuvoje, pabėgti nuo visų rūpesčių ir negandų. |
| Lėktuvu skridau pirmą kartą. Įsėdus į jį ir pradėjus kilti užgula ausis, tarsi visas kūnas bando pakilti. Didelis ir labai šaltas lėktuvas tarsi laiko mašina nukėlė mane su pussesere į pasakų šalį. Šis sapnas prasideda, kai išlipi iš tramvajaus Sultanahmet sustojime – didelį triukšmą ir balaganą užgožia nuostabūs vaizdai, kurių akys negali aprėpti vienu metu.Iš pradžių labai klaidžiojome, kol susiradome savo viešbutį. Turbūt mus užbūrė turkai su savo komplimentais ir kalbinimais užsukti į jų paduotuvę :) Beje, ten labai greitai galima išmokti pasakyti “NE”.
Tik suradusios viešbutį mes suskubome pasidėti lagaminus ir persirengti, nes drabužiai netiko čia vyraujantiems orams. Nors buvo lapkričio pabaiga ir Lietuvoje spaudė šaltukas, Stambule mus pasitiko 18 laipsnių šilumos! Beje, gyvenome viešbutyje Historia, visai greta garsiųjų Stambulo mečečių. Iš pradžių išgąsdino už lango esantys traukinio bėgiai, tačiau nuovargis darė savo, ir naktimis mes negirdėjome jokių garsų už lango :) Tačiau pusryčių kiemelis tiesiog pakerėjo savo žavesiu… Taigi, išėjome pasivaikščioti Sultanahmet rajono gatvėmis. Aišku, pirmiausiai papietavome. Užeigose ir restoranėliuose porcijos pakankamai didelės, vienos lėkštės užtekdavo mums abiems pavalgyti. Pirmą dieną daug ką aplankėme ir pamatėme. Buvome nuėjusios į Mėlynąją mečetę. Ji atrodo nuostabiai, kaip sultono rūmai iš multiplikacinio filmo apie Aladiną. Kiek bandėme nufotografuoti šį nuostabų vaizdą, nieko panašaus nesigavo, nes nuotraukos niekada neatspindės realių pojūčių ir nuotaikų, žiūrint į tokį nerealų vaizdą. Labai nustebino milžiniški tikri sultono Topkapi rūmai. Mudvi nesugebėjome apeiti visų rūmų. Keista buvo ir tai, jog susimokėjusios po 20 Turkijos lirų už įėjimą negalėjome patekti į visas patalpas. Ten dar atskirai prašė susimokėti, pvz., už įėjimą į haremo pastatą. Pirma diena buvo labai ilga. Tiesą sakant, per ją aplankėme pagrindinius objektus, kuriuos planavome aplankyti per visą kelionę. Dar tą patį vakarą sugalvojome, jog reiktų pasiplaukioti kruiziniu laiveliu per Bosforo sąsiaurį, skiriantį du pasaulio žemynus – Europą ir Aziją. Tad nuskubėjome į vietinę kelionių agentūrą, kur mums pasiūlė apsilankyti senajame egiptietiškame prieskonių turguje, pasiplaukioti kruiziniu laiveliu ir pasivažinėti po Sultanahmet apylinkes. Vakarą leidome netoli viešbučio įsikūrusiame „Arbatos sode“, kur žaisdamos stalo žaidimus „davėm į kaulus“ turkams :) Vėl kėlėmės labai anksti, skubėjome papusryčiauti ir laukėme, kol atvažiuos mūsų autobusas paimti. Žinoma, neapsiėjom be nuotykių – mus įsodino ne į tą autobusą :) Vos tik suvokėm, kad gido nupasakota programa nesutampa su mūsų planais, tuoj pat ėmėmės veiksmų ir greitai su geranoriška skubia turkų pagalba atsidūrėm savam kely :) Pirmiausiai nuvykome į prieskonių turgų (Spice Bazaar), kur parduodami vaisiai, daržovės, gėlės, prieskoniai. Tai mistinis, įvairių kvapų egiptiečių turgus. Po trumpos pažinties su šia magiška vieta nusprendėme dar čia sugrįžti vakarop. Diena pasiplaukiojimams buvo nuostabi – nebuvo nei šalta, nei karšta. Nuostabūs vaizdai kerėjo… Plaukėme Bosforo sąsiauriu, po tiltais, jungiančiais Aziją ir Europą. Tik išlipus iš kelto prasidėjo „linksmoji“ turkiškų ekskursijų dalis – vizitai į odų ir kailių salonus, demonstracijas ir t.t. Tad pasinaudojusios pirma proga sprukome nuo grupės savais keliais. Nuėjome į žuvies turgų. Ten tikrai verta apsilankyti. Dar niekur nemačiau tokio gražaus žuvies turgaus, neįsivaizdavau jog galima taip gražiai jas išdėlioti. Nors ten ir šilti kraštai, niekas nenaudoja ledo, tik vėsų vandenį. Šis turgus net neskleidžia to nemalonaus žuvies kvapo. Už turgaus yra restoranėliai su nuostabiu vaizdu, kur galima skaniai pavalgyti šviežių jūros gėrybių. Porcijos buvo itin didelės. Nors pietūs buvo nepakartojamo skonio, mes jų neįveikėm. Tačiau pietų likučiai niekur neprapuolė, nes mūsų padavėjas čia pat juos sušėrė miesto šeimininkėms – katėms :) Mes būtume ten dar ilgai sėdėję, bet dar norėjome sugrįžti į prieskonių turgų prisipirkti spalvotų, kvapnių virtuvės stebuklų ir aplankyti pačią seniausią Stambule turkišką pirtį – Cemberlitas Hamam. Pirtis nepaliko didelio įspūdžio. Ten tikrai neverta užsisakinėti pačių brangiausių paslaugų. Lietuvoje tas pačias paslaugas atlieka kur kas geriau ir maloniau, o ten pasijauti kaip patekęs į brangų turistinį konvejerį. Į pirtį verta nueiti tik todėl, jog ji yra pati seniausia, pasižiūrėti architektūros įmantrybes ir pagulėti ant šilto akmeninio gulto. Gaila, kad tas savaitgalis toks trumpas. Paskutinę dieną miegojome truputį ilgiau. Kadangi pusseserė atsikėlė anksčiau už mane, iškart perspėjo, jog iš lovos lipčiau labai atsargiai. Abi jautėme kiekvieno raumenuko judesį, bet dėl to nepasidavėme, o persirengėme ir išlėkėme išnaudoti paskutines progas. Norėjome dar pasidžiaugti šiltu oru ir gražia gamta. Taigi, išėjome link didžiojo turgaus (Grand Bazaar), kuris yra unikalus, daug visokių parduotuvių (apie 4000), bet sekmadienį iš ryto ten buvo mažai žmonių ir mažai atidarytų parduotuvių. Tad prisipirkome beprotiškai saldžių turkiškų saldumynų – bachlavų. Nukeliavome prie tilto ir pasidarėme šaunų pikniką, kol viskas apsalo nuo tokių desertų :) Kaip visos pasakos baigiasi, taip baigėsi ir manoji… Grįžome į viešbutį, susidėjome daiktus, atsisveikinome su naujaisiais draugais ir išvykome į oro uostą. Ir tik paskutinėmis valandomis būnant Stambule prapliupo lietus – beliko dar kartą pasidžiaugti su pasisekusiais orais :) O dabar tik gražūs prisiminimai ir ilgesys išliko viduje… Kristina iš Kauno Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |