| Dar dabar menu tą šiltą vasarą, kai buvau jaunutė ir nuotykių ištroškusi mergiotė. Tuomet atrodė, kad visas pasaulis po mano kojomis. Ta vasara man buvo ypatinga viskuo – baigiau mokyklą, išlaikiau egzaminus (tuo metu galvojau, kad tai pats sudėtingiausias dalykas gyvenime, tačiau dabar tai tik sukelia juoką).Bet man nuotykių neužteko. Įkalbėjau savo dvi drauges (tokias pat pamišusias kaip iš aš :) ) leistis į kelionę po Europą traukiniais. |
| Visų pirma nulėkėm į savo mėgiamiausią agentūrą Jaunimas.lt (dabartinė ZigZag), su kuria užaugome, ir paprašėm, kad padarytų tarptautinius moksleivių pažymėjimus ISIC bei įsigijome Inter Rail Global pasus (t.y. traukinio pasus, su kuriais gali visą mėnesį keliauti po Europą). O tada pradėjome ruoštis kelionei po Europą. Dar ISIC’o ir Jaunimas.lt puslapyje pasiskaitinėjom kelionių patarimų bei nuomonių, susikrovėm daiktelius…Brr… Šaltas rytas. Tačiau jau 6.00 val. teko iš Vilniaus užmiesčio riedėti į traukinių stotį ir laukti traukinio į Šeštokus. Viskas ėjosi kaip sviestu patepta… Aišku, vaizdelis buvo geras – trys jauniklės mergaičiukės traukia į tokį žygį. Visiems akys pūtėsi, nes manė, kad tai gan pavojinga ir reikalauja daug ištvermės.Pagaliau nuriedėjome į Varšuvą, o ten prasidėjo nuotykiai: išlipome Varšuvos centrinėje geležinkelio stotyje ir ištiko mini šokas. Baisu, tamsu, vėlus metas. Stovim ir nebežinom, ką daryti. Tačiau principai neleido pasiduoti ir baigti išsvajotąją kelionę būtent taip. Nulėkėme į informacijos punktą, ten ištraukėme savo traukinio pasus ir angliškai pasakėme, kad norime kuo greičiau iš čia išvažiuoti bet kur toliau. Darbuotoja paaiškino, kad jau vėlus metas (tuo metu buvo apie 23.00 val.), ir vyksta tik naktinis traukinys į Berlyną. Mums šis pasiūlymas tiko.Nuėjome į mums reikalingą platformą ir laukėme traukinio. Džiugu, kad ilgai laukti nereikėjo. Atriedėjo gražus traukinys, įlipome. O ten – vien miegamieji vagonai. Susiradome laisvą kupė, įsikūrėme ir jau ruošėmės nusnūsti po sunkios dienos. Atėjo kontrolierius, pasakė, kad reikia susimokėti už vietų rezervaciją. Teko paploti po 10 eurų, tačiau tos miegamosios vietos taip patraukliai atrodė, kad pinigų nebegailėjome vardan gero poilsio.Anksti ryte jau buvome Berlyne. Stotyje informacijos lentose sužiūrėjome, kad už kelių minučių išvyksta traukinys į Miuncheną. Bėgte lėkėme į kitą platformą, kad tik spėtume į šį traukinį.Ir štai prieš akis išdygo neregėto grožio traukinys ICE (visos kelionės metu ICE traukiniai buvo mūsų favoritai) – Vokietijos pasididžiavimas. Įlipome, likome sužavėtos – traukinys atrodė it verslo klasės lėktuvas. Plačios didžiulės minkštos kėdės, viskas nauja ir švaru. Smagiausia buvo tai, kad lėkėme 300 km/val. greičiu, o pro langus stebėjome gražiuosius Vokietijos vaizdus. Už šį pasiridinėjimą ICE traukinuku nemokėjome jokio rezervacijos mokesčio, o tai dar labiau pakėlė nuotaiką. Ir jau po kelių valandų atvykome į Miuncheną.
Stotyje sužinojome, kad mums reikalingas traukinys į Veroną išvyks tik vėlai vakare, todėl turime nemažai laisvo laiko apžiūrėti Miuncheną. Traukinys į Veroną irgi buvo gan geras, tačiau jau nebe ICE. Visą naktį važiavome į Italiją, tik 5.00 val. ryte pasiekėme tikslą – Romeo ir Džiuljetos miestą. Stotyje mūsų jau laukė draugas Džiuliano, kuris nusivežė mus pas savo šeimą, kur ant stalo garavo specialiai paruošti itališki pietūs (5.00 val. ryte :) ). Visi taip draugiškai mus priėmė, pavaišino. Klausėsi mūsų pasakojimų apie Lietuvą. Vėliau nuvežė į viešbutį, kur pagaliau išsimaudėme ir jautėmės lyg naujai gimusios. Porą dienų nusprendėme likti šiame romantikos pilname mieste. Džiuliano vedė ekskursijas, pasakojo istoriją. Kai „pasikultūrinome“, nuvežė prie ežero (deja, pavadinimo jau nebepamenu), skendinčio tarp kalnų. Vanduo skaidrus it krištolas. Visą dieną turškėmės ir džiaugėmės, kad nepabūgome vykti į tokią pilną įspūdžių kelionę. Pamatėme turistų nepaliestų vietų, kur pasijauti lyg rojaus kampelyje. Vanduo, kalnai ir geras oras. Pasaka. Vakarop užsimanėme aplankyti ir muzikinį klubą bei truputį pasišokti. Likome sužavėtos – tokio klubo gyvenime niekur nesame mačiusios. Kai klubo didžėjus sužinojo, kad esame lietuvės, per mikrofoną pasveikino Lietuvą ir… paleido lietuvišką dainą… Jautėmės pakylėtos. Anksti ryte Džiuliano nuvežė mus į traukinių stotį. Sėdome į traukinį, kuris vyksta į Riminį (vieną populiariausių Italijos kurortų). Ten išsinuomavom nebrangų viešbutį bei likome dar keletai dienų pasidžiaugti Adrijos jūra. Vakarais kurortas pilnas jaunimo, naktinio klegesio bei muzikos, o dienomis – nuostabus poilsis pajūry. Įsimylėjau šį miestą. Bet tos kelios dienos greitai prabėgo, teko keliauti toliau – šį kartą pasirinkome svajonių miestą – Romą. Sėdome į traukinį ir per keletą valandų jau buvome Romoje. Kai pamatėme Koliziejų, pakirto rankas kojas – štai, čia tas pats Koliziejus, apie kurį tiek metų klausėmės mokykloje. Super. Iškart nulėkėme prie kasų, pasinaudojome ISIC pažymėjimu, gavome nuolaidą ir patekome į muziejų. Viduj nebuvo taip įspūdinga, kaip galvojome, bet vis tiek likome patenkintos. O Imperatorių rūmai, Vatikanas… Gražiau nei gražu… Tačiau diena ėjo į pabaigą ir teko paskubėti kuo greičiau viską pamatyti, kad naktį jau išvažiuotume iš šio gan brangaus miesto. Toliau planavome vykti į Prancūziją, tačiau netilpome į traukinį, buvo tiek daug žmonių, kad teko staigiai sugalvoti kitą išeitį, kad netektų visą naktį praleisti stotyje. Šiaip ne taip įsėdome į traukinį, kuris vyko į Veneciją. Ryte jau buvome Venecijoje. Šis miestas nekėlė tiek daug emocijų, nes jau ne kartą teko jame pabuvoti, o dar ir lietutis užpuolė. Ir štai, kelionė po Italiją kaip ir baigta. Toliau vykome į Vieną, kur praleidome vieną dieną: pusdienį ragavom adrenalino atrakcionų parke Prater, kitą pusdienį lankėme Šv.Stepono katedrą, senamiestį bei parduotuves :) Nakvoti nusprendėme važiuoti į Bratislavą (60 km. nuo Vienos). Vėl į traukinuką ir jau Slovakijoje. Informacijos punkte pasiteiravom, kur pigiai galėtume rasti nakvynę. Paklausė, ar turime ISIC arba Euro<26 pagaliau pavalgėmė nebe McDonaldo maisto (nes visur teko valgyti praktiškai tokį maistą laiko bei taupumo sumetimais). Tada jau patraukėm link namučių. Paskutinis taškas – Varšuva. Vieną dieną nusprendėme praleisti ir lenkų sostinėje. Išsinuomojom kajutę laive – viešbutyje „Botel“, kur praleidome paskutiniąją naktį. O jau ryte riedėjome į Šeštokus, t.y. Lietuvą. Traukinys po gerųjų Vokietijos bei Italijos traukinių kėlė nebe tokias džiaugsmingas emocijas, tačiau svarbiausia buvo grįžti kuo greičiau namo. Kai pasiekėme Lietuvą, jautėmės lyg nugalėtojos, emociškai sutvirtėjusios bei pilnos nepakartojamų įspūdžių. Grįžusios namo pasakojom kelionės įspūdžius, kur kokias ekstremalias situacijas teko išgyventi, kaip gerai turėti ISIC ir t.t. Po šios kelionės praėjo jau 4 metai, teko keliauti daug kur, tačiau niekas neatstojo potyrių keliaujant su InterRail‘ais. Todėl nusprendėmė šią vasarą vėl mesti sau šį iššūkį bei leistis į nuotykius traukiniais, tik šį kartą – į Balkanus. Indrė iš Vilniaus Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |