2009-03-16 (pirma diena)
Rygą pasiekėme savo automobiliu, o iš ten 14:25 turėjom pakilti lėktuvu, bet jį atidėjo, nes vėlavo reisas iš Briuselio, tad į lėktuvą patekome apie 15 val., o pakilom dar po pusvalandžio.

Atskridę į Charlerua pasiskambinome į savo viešbutuką, kuriame turėjome praleist vieną naktį, nes lėktuvas į Barseloną – kitą dieną. Viešbučio savininkas maloniai sutiko atvažiuoti pasiimti mūsų į oro uostą (ši paslauga įeina į viešbučio kainą – už naktį mokėjome 75 EUR). Palaukėme apie 15 min. ir netrukus buvome „South“ viešbutyje (jis – tik apie 1 km nutolęs nuo oro uosto, bet privažiavimas gana kvailas – ratais kvadratais…).

Apartamentai labai neblogi – jaukūs ir, svarbiausia, švarūs, tvarkingi. 19 val. šeimininkas nemokamai gali ir vakarienės į restoraną nuvežti, bet mes pasirinkome pasivaikščiojimą po miestelį vietoje vakarienės, nes diena buvo saulėta ir smagi.

Charlerua – tvarkingas ir išpuoselėtas miestelis, kuriame visi su visais mandagiai sveikinasi (mes nebuvome išimtis – net pravažiuojančios mašinos vairuotoja sveikinosi :)).

Atradome didžiulę pilį – dvarą, kuriame, kaip supratome, vyksta įvairūs banketai ir puotos. Kadangi daugiau grožybių aplink nesimatė, o ir sparčiai temo, nusprendėme vakarą praleist viešbutyje. Užėjome į vietinį supermarketą, įsigijome kažkokio ypatingo proginio belgiško alaus šampano buteliuke ir 12 laipsniukų stiprumo, kuris Ž. pasirodė labai skanus, o M. neliko itin sužavėtas.

Beje, begrįždami namo dar praėjome kažkokią ganyklėlę, kur pamatėm labai egzotiškus gyvūnus – asilus. Ž. pirmąkart juos matė. O jie visu grožiu pasirodė – dar ir užbaubė savo asilišku balsu. Labai įdomus tas jų baubimas, prajuokino. Tuo ir baigėsi mūsų pažintis su Charlerua. Anksti rytą buvome pristatyti į oro uostą ir dieną jau džiaugėmės Ispanijos saule.

2009-03-17 (antra diena)
Į Gironos oro uostą nusileidome apie 11 val. ir jau maždaug po 1 val. išsinuomotu Citroen‘u (nuoma 2 d. kaštavo 75 EUR) dardėjome link Tossa de Mar miestelio, iki kurio vos keliasdešimt minučių kelio.

Atvykę į miestelio centrą, truputi pasimalėm po šonines gatveles, kol suradom vietelę mašiniukui. Iššokę pasileidome tipiško ispaniško kurortinio miestuko senamiesčio gatvelėmis ir už keleto viražų iššokome į atvirą pajūrio erdvę. Čia pirmąsyk išvydome Viduržemio jūrą ir nepaprastai gražią pakrantę su uolomis, į kurias dūžta žydros bangos, ir didžiule pilimi – tvirtove. Užlipę į pilį, pavaikščioję jos sienomis ir bokštais, ir iki valios atsigrožėję vaizdu į tolį, nusileidome žemyn senais laiptais, kuriuos juosia galingos agavos ir kitokia egzotiška augmenija, ir dar prasiėjome siauromis gatvelėmis, kuriose vienas šalia kito įsikūrę jaukūs kvepiantys restoranėliai.

Užėjome į parduotuvę nusipirkti šio bei to pietums, vakarienei ir pusryčiams. Vos spėjome tai atlikti iki ispanų taip mėgstamos siestos. Vis dėl to malonus pardavėjas leido mums 5 min. pasisukti tarp lentynų ir su dviem pilnais maišais laimingi parkeliavome į automobilį.

Papietauti nusprendėme atsisėdę paplūdimyje. Čia pat susimaišėme puikių tuno salotų, prie kurių skaniai šlamštėme tortilijas. Pasistiprinę nusprendėme tęsti savo kelionę ir patraukėme link Lloret de Mar. Miestelis pasirodė daug didesnis nei Tossa de Mar, tačiau nieko ypatingo čia neišvydome, tik didžiulę gatvę (a la Basanavičiaus g. atitikmenį), kurioje gausu gariūnskų parduotuvių. Taigi, patraukėme toliau, pamojavę Lloret de Mar gyventojams.

Kitas sustojimas turėjo būti jau mūsų nakvynės vietoje ir maždaug po poros valandų, tačiau čia parsiradome kur kas vėliau, nes iškilo nenumatytų kliūčių. O buvo taip, kad pastebėjome, jog mūsų GPS krautuvas nebeveikia, o pats GPS bebaigiąs išsikrauti. Tai ne juokais išgąsdino, nes klajoti pasitelkus į pagalbą varganą popierinį žemėlapiuką visai nesinorėjo. Taigi, sustojome prie pakelės parduotuvės, turėdami kvailos vilties, kad galbūt vietiniame prekybos centre rasime tai, ko reikia. Deja deja. Bet užtat čia įsigijome kamščiatraukį, kuris jau suspėjo atkimšti vieną butelį ispaniško vyno (į sveikatą!). Po to paklajojome po aplinkines parduotuves. Vienoje jų (Lidl) sutikome malonią pardavėją, kuri mums nurodė vietą, kur galbūt galėtume rasti tą krautuvą.

Nuvažiavę tenai turėjome dar šiek tiek lukterėti, kol ispaniūkščiai pargrįš iš savosios siestos. 17 val. parduotuvė buvo atidaryta, bet sužinome, kad mums reikalingo daikto jie neturi ir kad turime važiuoti į kitą parduotuvę, kur krautuvų tikrai turės (taip supratau iš energingo pardavėjo linksėjimo). M. kažkaip stebuklingai pradėjo suprast ispanų kalbą ir sušnekėjo, kaip ir kur rasti reikiamą parduotuvę, nes iki šiol nei vienas mūsų padėjėjas nekalbėjo kitaip, kaip ispaniškai, nors geranoriškumo jie buvo kupini visi. Tikrai sužavėjo geranoriškumas ir paslaugumas. Maždaug už 15 min. jau buvome tenai ir įsigijome viską, ko reikia.

Taigi, apturėję mažumėlę streso, toliau tęsėme savo kelionę. Nors nuvažiuoti turėjome viso labo apie 100 km, tai užtruko ne taip jau ir trumpai, nes teko pervažiuoti Barseloną, įsivelti į jos kamščius, kilti ir leistis serpantinais ir t.t. Apie 20 val., dar šiek tiek pasimalę vietoje, buvome Calafell miestely, kur turėjome užsisakę viešbučio Ramblas Marimar kambarį.

Viešbutukas visai neblogas. Ir nors šiek tiek dvokė kanalizacija, vaizdas iš balkono atpirko bet kokius nepatogumus. Matėme jūrą, baltas putotas bangas, paplūdimį ir galėjome klausytis, kaip migdančiai ji ošia… O ir pats kambarys didelis, super, praleidome jame 2 dienas, kainelė nereali – 35 EUR už parą ir tai įskaitant pusryčius!

2008-03-18 (trečia diena)
Atsikėlėme anksti, nes turėjome perparkuot mašiniuką (ten, kur vakar jį palikome, galima tik iki 7:30 laikyt, nes nuo pat ankstaus ryto toje gatvėje turi genėti medžius. Apskritai su parkavimu čia problemikės, reikia ilgokai paieškot, norint kažkur palikt automobiliuką). Ryte maloniai nuteikė saulėtekis, giedras dangus, kuris pranašavo vasariškai šiltą dieną.

Taigi, papusryčiavę viešbutyje (pusryčių asortimentas visai neprastas – čia pat iškepa bekono gabaliuką, dešrelę ar kiaušinį, priklausomai nuo to, ko paprašai. Galima pasivaišinti dešra, sūriu, jogurtais, vaisiais, pyragais, pyragėliais ir t.t.) pradėjome kelionę link Montserrat vienuolyno. Laukė 2 val. kelias. Kadangi paprašėme GPS vengti mokamų kelių, pasivažinėjome mažais miestukais, o į patį vienuolyną lėkėm serpantinais. Į kalnų viršūnėse įsitaisiusį vienuolyną kėlėmės funikulieriumi, kurio bilietas vienam žmogui kainuoja 8,5 EUR. Bijantiems aukščio šis kilimas – tikras išbandymas, o nebijantiems – malonus pasidairymas po įspūdingas, apvalias kalnų viršūnes. Pakilome tarytum į atskirą mažą respubliką, kur nėra gatvių, automobilių, o gyvenimas verda tik dieną, kai atvyksta turistai.

Apžiūrėjome čia esančius pastatus, baziliką, uždegėme žvakę nemažoj žvakių alėjoje. Tada nusprendėme pasikelti dar aukščiau į kalnus. Tai galima padaryti ir funikulieriumi, tačiau mes nusprendėme padeginti kalorijas ir eiti pėsčiomis. Kilome įvairiai besisukančiais ir besidraikančiais laiptais apie pusvalandį, kol priėjome nuorodas, kviečiančias keliauti 1 ir 1.5 val. distancijas iki tam tikrų lankytinų objektų. Nusprendėme, kad nieko stebuklingo nebepamatysim, o nusivaryti nuo kojų visai nesinori, patraukėme atgal. Žemyn liposi daug smagiau nei viršun, taigi maždaug po 10 min. jau buvome apačioje ir tuo pačiu geltonuoju funikulieriumi leidomės apačion.

Tolimesnis mūsų dienos tikslas buvo miestas Tarragona, kuriame apžiūrėjome senų pastatų likučius, didžiulio amfiteatro ant jūros kranto liekanas, nepaprasto grožio baziliką. Prasiėjome siauromis jaukiomis gatvėmis, pasifotografavome ir pasvarstę, kad šiai dienai įspūdžių pakaks, parvykome į saulėtą Calafell paplūdimį. Viešbučio kambario balkone skaniai sušlamštėme pietus ir atsigaivinom alumi bei sultimis. Vakare dar laukė pasivaikščiojimas prie jūros ir po miestuką. Ž. prisirinko pilnas saujas „nepaprasto grožio“ kriauklių, kurios, kai nebetilpo rankoje, dailiai sulipo į pirštinaitę :).

2009-03-19 (ketvirta diena)
Rytas vėl buvo saulėtas, nors keletas debesiukų bandė mus pagąsdinti. Pusryčiavome viešbutyje. Šįkart M. paprašė iškepti jam ne tik bekoniuko, bet ir kiaušinių prie jo. Padavėja visiškai nesuprato, ko mes norim, bet galiausiai išsiaiškinom, kad pageidautume „tortilos“. Kaip supratome, jų kalba tai – kiaušinienė. Pasisotinę (aš prisikirtau žiauriai skanių pyragėlių ir pyragų) susikrovėme šmutkes, užkūrėme GPS ir leidomės link Barselonos. Kelyje vėl pasipainiojo kalnai, tai gana ilgai užtrukome, kol įveikėme visus serpantinus. Važiuodami šen bei ten stabtelėdavome pasigrožėti vaizdais, atsiveriančiais nuo kalno. Barseloną pasiekėme be nesusipratimų. Į jokius kamščius taip pat neįsimalėme. Tik beieškodami degalinės šiek tiek paklaidžiojom, bet nesugaišom nė penkiolikos minučių. Pridavėme automobilį į nuomos punktą ir pėsčiomis pasileidome ieškoti savo viešbutuko. Iki jo turėjome eiti apie kilometrą, gana greit jį pasiekėm. Viešbutis pasirodė jaukus, tvarkingas. Yra interneto prieiga. Minusas tik tas, kad pusryčiai neįskaičiuoti į kainą (už tris naktis mokėsime 200 EUR), o ir savus gėrimus ar maistus kambary laikyt draudžiama.

Pažintį su Barselona nusprendėme pradėti prasieidami Rambla gatve. Iš viešbučio ten nukeliavome pėsčiomis ir apskritai šiandien visą dieną pravaikščiojome nuosavomis kojomis. Vienas išskirtinesnių La Rambla bruožų – joje gausu gyvųjų skulptūrų – galima pamatyti flamenko šokėją, Čarlį Čapliną, Edvardą žirkliarankį, King Kongą ir visokiausių kitokių veikėjų. Pamažu nukeliavome iki Kristupo Kolumbo paminklo, nuo kurio pasukome link jūros naująja krantine, sutvarkyta prieš 1992 m. Olimpines žaidynes, kur pafotografavome uostą, pailsėjome prisėdę ant suolo, pasiplanavome tolimesnį maršrutą. Po to vėl ėjome Rambla, o vėliau pasukome link Katedros.

Pakeliui į ją patekome į mitingą, kuriame dalyvavo gana agresyviai nusiteikęs jaunimas, į policijos pareigūnus mėtęs akmenis, pagalius, dažus ir kitokį šlamštą.

Toliau apėjome Katedrą (į vidų nėjome, pagailėjome palikt po 5 EUR) ir toliau patraukėm į vieną iš centrinių Barselonos aikščių – Plaza de Catalunya. Sutikome minias balandžių ir juos lesinančiųjų. Prisėdę nutarėme toliau išmaišyti seniausiąjį miesto kvartalą – Barri Gotic. Grįžom prie netoli Katedros esančios romėnų sienos su gynybiniais bokštais likučių (kurie atrodė nemaža dalimi atstatyti kur kas vėlesniais laikais), iš kur zigzagais šukavom siaurutes Bari Gotic gatveles.

Kadangi jau buvome gerokai praalkę, dairėmės, kur galėtume prisėsti ir užkąsti. Akys užkliuvo už nedidelio restoranėlio, į kurį ir užėjome. M. užsisakė kalmarų, kuriuos atnešė patiektus su bulvėmis. Aš paprašiau raviolių su antiena ir grybų padažu. Prie viso šito gėrio labai derėjo M. išrinktas raudonas vynas. Kadangi ispanų pietūs ir vakarienės neapsieina be duonos, suvilgytos alyvuogių aliejumi bei įtrintos pomidorais, gavome ir jos, nors neprašėme. Mūsų sąskaitą šis patiekalas papildė maždaug 2 EUR. Pavalgius padavėjas dar atnešė desertų meniu. Aš užsisakiau vanilinių ledų, o Mantas pageidavo varškės su medumi (tai – vienas ypatingesnių ispanų desertų), tačiau šio patiekalo nebebuvo, taigi desertinausi viena. Vynas kainavo 12 EUR, o iš viso sumokėjome 33 EUR.

Pasisotinę dar pasivaikščiojome siauromis gatvelėmis, paganėme akis į pastatus, parduotuves, žmones. Grįžome ir dar sykį praėjome Rambla gatve, kurioje temstant gyvenimas pradeda itin intensyviai virti. Ko tik čia nėra: paveikslus tapo tapytojai, triukus demonstruoja iliuzionistai, karaliauja suvenyrų prekeiviai, parduodamos gėlės, visokie menkniekiai ir netgi gyvūnėliai bei paukščiai. Matėme pardavinėjamus netgi gaidžius. Pasiekę gatvės kraštą, nusprendėme, kad būtų laikas traukti link viešbučio (pakeliui dar apsilankėme didžiuliame žuvies ir kitokių maistų turguje, kuris 20 val. vakaro tiesiog užte ūžė. Žuvys čia pačios šviežiausios, pardavinėjami dar gyvi, judantys langustai, krevetės, omarai ir pan., bet mes įsigijome tik braškių) ir gana užtikrintai link jo žingsniavome, kol supratome, kad einame ne į tą pusę. Apsisukome ir pradėjome žygiuoti kiton pusėn, tačiau netrukus susipratome, kad ir vėl einame ne ten. Taigi, dar sykį pakeitėm kryptį ir šįkart saugiai pasiekėme savo tikslą. Braškytės jau skaniai suvalgytos, o kojose jaučiam malonų nuovargį po beveik 7 val. vaikščiojimo.

2009-03-20 (penkta diena)
Rytą pradėjome pačių darytais pusryčiais – sumuštiniais su tunu. Atsikėlėme tada, kada norėjome, nes ypatingų planų neturėjome. Nusprendėme aplankyti Barselonos simbolį – Sagrada Familia katedrą, kuri turėjo būti didžiausia Europoje, bet deja, buvo nebaigta statyti dėl jos architekto Gaudi mirties. Čia vis dar vyksta statybos darbai, todėl aplink zuja kranai, kurie gerokai gadina vaizdą, todėl gražių nuotraukų pasidaryti nepavyko. Bet šiaip statinys tikrai vertas dėmesio. Verta jį apeit ir apžiūrėt iš visų pusių. Tai padarę atsisėdome šalia esančiame parkelyje pasiplanuoti tolimesnio maršruto. Viena akimi stebėjau, kaip Ispanijos pensininkai vyrai leidžia laisvalaikį. Jie su savo lazdelėmis atklibinksčiuoja į parkus, įsitaiso ant suoliukų ir pliekia kortomis arba tiesiog bendrauja. Įdomu, ką tuo metu veikia jų žmonos…

Toliau nusprendėme susipažinti su modernistine Barselonos architektūra ir ėjome Example rajonu, modernių paminklų nusėtu keliu nuo Sagrada Familia iki Plaza de Catalunya. Šis maršrutas netgi pažymėtas specialiomis plytelėmis šaligatviuose, tad susigaudyti nėra labai sunku. Atkeliavę iki Katalonijos aikštės šiek tiek pasišildėme saulėje, suvalgėm porą skanių bananų (apskritai, vaisių ir daržovių valgyti čia verta – jie žymiai geresnio ir sodresnio skonio nei pas mus), o tada po truputį pradėjome ieškoti vietelės, kur galėtume užkąsti. Klajodami mažomis gatvelėmis susidomėjome vienu vietiniu restoranėliu. Ten ir užėjome. Už 9 EUR buvo siūlomi dienos pietūs. Kadangi meniu buvo tik ispaniškas, tai užsisakinėjome, kaip aš sakiau, „na ura“. Bet visai neprastai pataikėmė: M. gavo salotų su pelėsiniu sūriu, tešloje keptų kalmarų su bulvytėmis fri ir daržovėmis, kavos puodelį ir bokalą alaus. Aš, pati nežinodama, užsisakiau kažkokio omleto su daržovėmis (tortilla), du kiaulienos kepsnelius su bulvėmis fri, keptu pomidoru ir super skaniu česnakiniu padažu. Desertui gavau braškinio gėrimo su pienu. Labai skaniai pavalgėm. Už visa tai sumokėjome 18 EUR ir likome visai patenkinti. Po pietų pradėjome lėtai keliauti link namų. Dar užsukome į turgų nusipirkti braškių. Už kilogramą sumokėjome apie 3 EUR. Taip pat įsigijome mėsytės pusryčiams. Aš negaliu atsižavėti ispanišku turgumi – daržovės, vaisiai, mėsa, žuvis – viskas atrodo taip gražiai, šviežiai. Pardavėjai malonūs, paslaugūs, nesistengia išdurti, iškišti prastesnio produkto. Pavyzdžiui mums pardavėja braškes sąžiningai atrinko, po vieną dėliojo į dėžutę. O šalia stovėjusiai moteriškei, pirkusiai porų, daržovių padžiuvusius lapus apipjaustė, sutvarkė, nepaisydama to, kad dėl to porai taps gerokai lengvesni ir tuo pačiu pigesni.

Grįžę į viešbutį atsidarėm butelį ispaniško vyno, šiek tiek pailsinome kojas ir išėjome pasižiūrėti į naktinę Barseloną. Prasiėjome Rambla, nieko ypatingo nevyko, tiesiog gyvenimas virė – žmonių vis dar buvo labai daug, tik mažiau su šortais, – kaip sakė M. Po to jau keliavome link namų tuštėjančiomis gatvėmis. Tik barai ir kavinės tokiu metu po truputį pildėsi, nors daug jų buvo ir apytuščių, juk ispanai linksmintis į miestą išeina gerokai po vidurnakčio.

2009-03-21 (šešta diena)
Oras šiandien kažkoks nesuprantamas – tai pliekia saulė ir norisi išsirengti, tai pučia atšiaurus vėjas. Bet palyginus su tuo, kad Lietuvoj sninga, čia viskas labai super. Išsikrapštėme apie 11 val. ir nuėjome apžiūrėti Montjuic rajono. Pakeliui užėjome žvilgtelėti į Magic fontanus, kurie dieną neveikia, o savaitgalių vakarais daromi įspūdingi šou. Ant kalno stovintis Museu National d‘Art de Catalunya taip pat patraukė mūsų dėmesį, tad nusipirkę bilietus (suaugusiajam kainuoja apie 8 EUR, o studentui apie 5 EUR) užėjome apsidairyti. Čia veikia baroko, gotikos, romanikos, modernaus meno salės. Man asmeniškai labiausiai patiko modernizmo darbai. Galima pamatyti Picaso, Dali paveikslų. Muziejuje užtrukome apie 1,5 val., bet tiems, kas domisi ir labiau išmano, manau, ten būtų daugiau laiko ką žiūrėti. Po muziejaus tęsėme kelionę Montjuic kalnu link funikulieriaus, kuris kelia į La Barselloneta rajoną. Iš viršaus pasigrožėję Barselona, svarstėme, ar keltis funikulieriumi į buvusį žvejų miestelį. Girdėjome, kad turistams ten nuvykti patariama nebent papietauti. Kadangi išalkę dar nebuvome, pagalvojome, kad verčiau aplankysime Guell parką, kurį suprojektavo ir pastatė Gaudi.

Iki parko nuvykome metro. Iš pat pirmo žvilgsnio parkas pavergė mus. Vis dėlto Gaudi žinojo, kaip nustebinti. Plytelėmis išklijuotos skulptūros, sienelės, lubų kupolai, – viskas atrodo taip neįprastai, netikėtai. Parkas didžiulis, bet gaila, kad ne į visas jo erdves buvo leidžiama eiti. Nors tiek, kiek pamatėme, pakako pasisemti gerų įspūdžių ir uždėti riebų pliusą šiai turistų pamėgtai vietai. Kiek kvailokai gal čia atrodo tik įvairių niekalų prekeiviai, bet, matyt be to apsieiti neįmanoma. Galima pamatyti ir papūgų, čirškančių palmėse. Mums tai buvo egzotika, tad būtinai turėjome nufotografuoti.

Pasibastę po parką pagalvojome, kad būtų visai laikas užkąsti, tad eidami link metro dairėmės kokios mielos kavinės. Užėjome į restoranėlį, kuriame už 9 EUR buvo siūlomi dienos pietūs. Į kainą įėjo užkandis, pagrindinis patiekalas, vanduo, duona ir desertai. M. valgė omletą su daržovėmis, katalonietišką dešrelę su bulvėmis ir pudingą, o aš – lazaniją su daržovėmis, žuvies su keptomis paprikomis ir ledų, kurie buvo paprasčiausiai išimti iš pakelio. Atrodė kaip koks suvožtinis – su vafliais iš abiejų pusių ir kai paprašiau šaukštelio jiems valgyti (nes neatnešė), padavėja pristatė ne tik šaukštą, bet dar peilį, šakutę ir paaiškino, kad apskritai tai valgyt tokius ledus reik rankomis, kaip sumuštinį. Suma sumarum, pietūs nebuvo tokie gardūs kaip vakarykščiai, bet užkandome tikrai neblogai. Nors išėjus iš restorano mano akys užkliuvo už didžiulių morengų, sukrautų skanėstų parduotuvėlės vitrinoje ir užsukome jų nusipirkti. Paprašiau vieno vieneto, už jį sumokėjome apie 3 EUR, bet buvo tikrai labai labai verta – skonis fantastiškas, morengas tirpo burnoj, o dar jame buvo įmaišyta lazdyno riešutukų, tai išvis kaifavau valgydama. Nežinau, ar Lietuvoj kur nors gaučiau ką nors panašaus.

Prieš grįžtant į viešbutį dar užsukome į turgų, nusigriebėme vaisių (galima nusipirkti dėžutę su įvairių vaisių gabaliukais ir netgi šakute pridėta. Kai kurie nusiperka tokią dėžutę ir iškart valgo. Taip pat yra ir su šviežiai spaustomis sultimis). Visi gabalėliai buvo pasakiško skonio, nors man labiausiai patiko papajos. Labai pasiilgsiu tų sultingų ispaniškų gėrybių. Grįžę viešbutin pabandėm šiek tiek pailsėti, nes ketinome eiti žiūrėti Magic fontanų. Žiemos sezono metu fontanų šou prasideda nuo 19 val. Atėjome labai laiku – kaip tik į šou pradžią. Buvau labai maloniai nustebinta – vaizdas labai gražus: liejantis muzikos garsams, fontanai tarytum šoka. Be to, jie yra tikrai įspūdingo dydžio. Tai tikrai verta pamatyti. Jei ne atvėsęs vakaro oras, galima būtų sėdėti ir grožėtis ištisas valandas. Šokant fontanams savotiškai atsisveikinom su Barselona – jau rytoj trauksim į Gironą, iš kur poryt laukia skrydis atgal.

2009-03-22 (septinta diena)
Iš pat ryto, susikrovę visą mantą, pradėjome kelionę link Girona. Ketinome dardėti traukiniu, bet pasiklausę viešbučio administratoriaus apie geležinkelio stotį, sužinojome, kad traukinys yra tik vakare, o visų ankstesnių reisų bilietai – jau išparduoti. Jis mums patarė važiuoti autobusu ir paaiškino, kur rasti autobusų stotį. Taigi, maždaug už 20 min. jau buvom stotyje, nusipirkom bilietus (2 žmonėms kainavo 24 EUR) ir netrukus pajudėjome link Girona. Atvykome ne į patį miestą, o į oro uostą, iš kurio dar laukė pusvalandžio trukmės kelias autobusu (bilietas pirmyn – atgal 2 asmenims kainavo apie 8 EUR). Pasiekę miestą nesunkiai radome savo viešbutį Peninsular. Viešbutis patogioje vietoje, šalia senamiesčio, tačiau mūsų kambarys turėjo vieną didžiulį minusą – jame langas yra tik į vidinį uždarą kokių 9 kv. m. ploto kiemelį. O dar įvertinus, kad pats pastatas kokių 6 aukštų! Išmetę daiktus išėjome pasibastyti po Girona. Čia oras daug šiltesnis nei Barselonoje, matyt todėl, kad nėra to atšiauraus pajūrio vėjo.

Kelionę pradėjome nuo tilto, kurį suprojektavo pats Eiffel. Apskritai Gironoje daug tiltų, kurie juosia du krantus tarp Onyar upės. Upė labai negili, tačiau matėme joje labai nemažų karpių. Toliau ėjome Rambla de Libertat, kuri yra pagrindinė gatvė Gironoje. Vėliau priėjome Plaza de Independencia, kur atsisėdome užkąsti. Užsisakėme vištienos kroketų, kataloniško omleto su daržovėmis ir pupelėmis, Iberietiškų kumpio griežinėlių su naminės duonos rieke (ją kataloniečiai valgo išsitrynę pomidoru, suvilgę alyvuogių aliejumi ir pabarstę druska) ir vištienos iešmelių su kažkokiu ypatingu padažu. Pietūs buvo skanūs ir sotūs, bet aš, kaip ir vakar, nesugebėjau atsispirti morengui, kai ėjome pro pyragaičių parduotuvėlę, cha cha. Šįkart morengas nebuvo toks įstabus – be riešutų ir ne toks trapus, bet vis tiek valgiau pasigardžiuodama. Gironoje lankytinų objektų nėra daug, tačiau pats miestas labai simpatiškas, išvagotas siaurų gatvelių su mažomis parduotuvėlėmis. Aptikome gražių senų bažnytėlių, didžiulę Katedrą, kuri mane itin sužavėjo – tokia didinga, rami, dvelkianti šalčiu ir paslaptimi. Man labai patiko. Netoli katedros driekiasi gražūs sodai ir parkai su daugybe laiptelių. Iš čia galima pasiekti romėnų sienos likučius, kuriuose vietomis pastatyti apžvalgų bokšteliai. Įsilipus galima pažvelgti į Gironą iš viršaus ir dar kartą įsitikinti, koks gražus yra šis miestas.

Šiaip apžiūrėti miestą pakanka pusdienio. Mes, išvaikščioję visas vieteles, pasišildę karštoje pavasario saulėje, susidūrėme su viena ispaniška neigiamybe – sekmadieniais čia neįmanoma rasti nei vienos veikiančios parduotuvės. Netgi kavinės ir restoranai ne visi dirba. Grįžome į tą pačią pyragaičių parduotuvę, kur pirkome morengą. Įsigijome gaiviųjų gėrimų ir pyragėlį su pušies sėklomis (labai skaniomis, beje!) pusryčiams. Tada parkeliavome į viešbutį su tikslu gerai pailsėti, nes keltis reikėjo net 4 val. ryto.

Živilė iš Vilniaus

Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais.