| Italija visada buvo mano svajonė. Svajonės pildosi. Manoji išsipildė gruodžio 8 – ąją dieną. Ta diena tapo ypatinga dar ir todėl, kad tai buvo pirmasis skrydis lėktuvu. To jausmo, kurį pajauti vos pakilęs nuo žemės, atsiplėšęs nuo to mažyčio Lietuvos žemės lopinėlio, net negalima apibūdinti žodžiais. Tą sekundę tik įkvėpi tvankaus lėktuve vyraujančio oro ir užgniauži kvapą. Jausmas nepakartojamas, bet trunkantis labai trumpai. Op, ir tu jau danguje, žiūri pro lėktuvo langą į pūkinius, šiek tiek į cukraus vatą panašius debesis. Gražu, pagalvoji sau mintyse ir toliau ganai akis pro lėktuvo langą.Vos tik nusileidus į Romą juokavome, jog atskridome iš žiemos į vasarą: Romoje oro temperatūra gruodžio mėnesį siekė 15 laipsnių šilumos ir tai buvo visai neblogas oras mums, turistams. Visų pirma Romoje krito į akis tai, kad gatvės pilnos mažyčių automobiliukų. Apie panašų ėmiau svajoti ir aš – ech, kaip būtų patogu tokį vairuoti. |
|
| Stebino italės, kurios gatvėje sėda ant motorolerių, pasidažo ryškiai raudona spalva lūpas, užsideda šalmus ir lekia siauromis Romos gatvelėmis. Kaip žavingai visa tai atrodo! Italai vyrai pasirodė labai rūpestingi tėčiai: jie žaisdavo su savo vaikais ne tik parkuose, bet ir prie fontanų, tiesiog miesto gatvėse.Visa Roma, kaip ir dauguma žmonių sako, tai – vienas didelis muziejus po atviru dangumi. Tuo galėjau įsitikinti pati. Pirmasis objektas, kurį norėjome pamatyti nuvykus į Romą, buvo Koliziejus. Jo dydis išties pribloškė. Vaikščiojome ir stebėjomės. Laikas Romoje bėgo be proto greitai. Visą dieną vaikščiojome po miestą ir net nepajutome, kaip atėjo vakaras. Nukeliavome prie ispaniškų laiptų. Vyko šventė. Buvo pilnos gatvės žmonių. Turistai maišėsi su vietiniais italais, beje, pastaruosius atskirti itin lengva: tipinis italas daug gestikuliuoja, yra linksmas žmogus.Pirmos dienos vakare, kuomet grįžome į viešbutį, ragavome itališką vyną ir jau planavome antrąją dieną. Ją paskyrėme Vatikanui.Išties nepadarėme klaidos, jog visą dieną skyrėme šiai, mažiausiai pasaulio valstybei. Ji mažytė, bet joje tiek daug visko! Tai – krikščionybės centras ir tą puikiai liudija Šv. Petro bazilika. Įveikėme 551 laiptelius ir atsidūrėme bazilikos viršuje. Akys sunkiai aprėpė matomą horizontą. Vaizdas buvo išties nepakartojamas. Apėmė toooookia palaimos ir laimės būsena. Tada išties norėjosi, kad ta akimirka truktų amžinai.Svarbiausia kelionėje ne tai, ką įsimeti į kelioninį krepšelį, bet tai, kokie žmonės tave supa visos kelionės metu. O man tikrai pasisekė, nes šalia manęs buvo ne tik vienas gražiausių pasaulio miestų, bet ir nuostabūs žmonės.
– Grįšiu – pasakiau mesdama monetą į žymųjį Romos Trevi fontaną. Laura Pasidalinkite savo kelionių įspūdžiais ir nuotraukomis su kitais keliautojais. |