Tarifa – tai piečiausias Europos taškas, kur Viduržemio jūra susitinka su Atlantu, kur didingos kalnų viršūnės iškyla virš balto smėlio platybių, kur ilgoje istorijoje susipynė krikščionių ir maurų kultūros. Šis Pirėnų pusiasalio taškas yra dar kai kuo ypatingas. Jį nepailstamai gairina du stipriausi vėjai Ponentė ir Levantė. Štai kodėl Tarifą nuo seno pamėgo buriuotojai. Neaprėpiamos Costa de la Luz Atlanto pakrantės erdvės siūlo įvairiausias sąlygas mokytis, mėgautis ir tobulėti vandens sportų mėgėjams.
Mums teko pabuvoti Tarifoje jau devynis kartus ir kiekvieną kartą ji sugeba mus nustebint naujai…Tai, žiūrėk, sužinai apie kokį naują spotą, tinkantį prie tam tikrų vėjų, kuris pasirodo visai šalia, bet kažkodėl net neįtarei, kad jis yra toks stebuklingas. Tai užklysti į kokį nuostabų gamtos kampelį, kuris pakeri savo didingumu. Tai lėkdamas vingiuotu Andalūzijos keliu netikėtai išvysti tūkstančių tūkstančius lietuviškų gandrų, nutūpusių pailsinti sparnus savo ilgoj kelionėj į Afriką…
Mes kaip ir tie paukščiai ilgimės šilumos, taigi, įprastai spalio antroj pusėj – lapkričio pradžioj skrendam ieškoti vėjo, bangų, saulės ir šilumos į Tarifą.
Pietų Andalūzija – subtropikai, todėl rudenį čia gera šilta vasara mums, šiauriečiams: oras 20-25 C, vanduo 18-21 C šilumos. Esam buvę ir vasarį, vėsiau – oras 17-19 C, vanduo 16-18 C, pavasarėjant vėl šyla.
Per tiek apsilankymų susikaupė nemažai filmuotos medžiagos bei nuotraukų. Taigi pailiustruosim savo pasakojimą vaizdeliais ir aptarsim mėgiamiausias vietas plačiau.
LOS LANCES galime laikyti „namų“ spotu. Jis artimiausias, dažniausiai matomas tiesiog per langą. Tai ilga, labai plati balto smėlio juosta, kuri prasideda nuo pat Tarifos miestelio ir driekiasi iki įtekančios į vandenyną rio Jara upės. Los Lances labai erdvus paplūdimys. Nuo rudens iki pavasario čia nėra poilsiautojų spūsties, dažniau sutiksi besiganančias karves ar arklius…
Šis spotas mėgiamas kaitiorų pučiant Ponentei. Sąlygos būna labai įvairios, kai vėjas įsismarkauja ir iš vandenyno gilumos ateina didelės bangos, jūra džiaugiasi labiau patyrę plaukikai. Pradinukai gi turi savo džiaugsmą didelėj užlietoj „žaidimų aikštelėj“. Ši „bala“ prisipildo potvynio metu ir knibždėte knibžda mokinukais. Tiesa, vieni čia nuplaukia pirmuosius savo metrus, kiti gi jau demonstruoja įmantriausius triukus virš jų galvų…
Kai vėjo nėra, smagu panardyt prie tvirtovės, pagauta žuvis tampa skania vakariene ir džiugina draugus.
Labai graži vietelė – BOLONIA. Ją atrado romėnai dar II a. p .m .e. ir pastatė Baelo Claudia miestą. Čia klestėjo prekyba su Šiaurės Afrika.
Šioje įlankėlėje vėjas „užsisuka“ ir formuoja keliaujančią kopą. Mums, lietuviams, gana keista matyt lipančias į kalną, nuolat augančias smėlio bangas, kurios žygiuoja prarydamos didžiausius pušynų plotus. Mes juk įpratę saugoti kiekvieną smiltelę, o čia nors traktorium kask, beje taip ir būna, kai užpusto kelius…
Bolonijai aplankyti geriausiai tiks rami, graži diena. Čia galima kaip niekur pasidžiaugti nuostabios gamtos idile, prisiliesti prie istorijos, aplankyti muziejų (patarimas – pasiimti asmens dokumentą, nes įėjimas į muziejų nemokamas visiems Europos Sąjungos piliečiams).
Plaukia čia dažniausiai su burlentėmis, tinka abi vyraujančios vėjo kryptys, tiek Ponentė, tiek Levantė.
Arte Vidą mėgsta tiek kaitiorai, tiek buriuotojai, kurie gyvent negali be bangų. Tai puikus „wave“ spotas ir tikras jo grožis atsiskleidžia pučiant stipresnei Ponentei. Čia sustiprėja vėjas, o bangos būna ypač didelės ir gražios. Be abejo, bangą labai įtakoja potvynis, todėl geriausia važinėtis 1-1,5 val. iki pilno potvynio ir 1-1,5 val. po jo. Smagu parplaukti iš Arte Vidos namo į Los Lances. Dažnai darom tokį „downwindą“, jei tik sąlygos tam tinka. Arte Vida ne pradinukams, tai jau pažengusių spotas.
TARIFA – labai ilgą istoriją menantis miestelis. Ją įkūrė maurų vadas Tarifas ben Malukas VIII a.
X a. buvo pastatyta Castillo de Guzman el Bueno tvirtovė, tapusi legenda. Pavadino ją ispanų mylimo didvyrio Guzmano vardu, 1292 m. išvadavusio Tarifą iš maurų. Taigi, būdama piečiausiu Europos tašku ir slenksčiu į Afrikos žemyną, Tarifa regėjo daug kultūrų, daug religijų, daug karų ir valdovų. Jei norit pajausti senąją Tarifos dvasią, perskaitykit Paolo Coelho „Alchemiką“ – ši knyga tikrai įkvepianti…
Šiandien Tarifa – jaukus mielas miestukas. Vakarais smagu pasivaikščioti siauromis senamiesčio gatvelėmis, užsukti į mažutes parduotuvėles, kavinukėj išgerti kvapnios kavos ar paragauti vietinių skanėstų.
Ispanai mėgsta linksmintis. Ne kartą buvom mieste per „Helouvyną“. Ypač buvo įdomu aplankyti senamiesčio turgų, kur vietiniai suneša parduoti savo rankomis keptų skanėstų, namų darbo kosmetikos ir kitokių rankdarbių. Žmonės dainuoja, šoka, daugelis pasipuošę ryškiais karnavaliniais kostiumais. Beje vasario mėnesio karnavalas čia irgi kasmet užsuka…
Dažnai Tarifą vadina buriuotojų sostine. Čia daug turistų, daug kitataučių, kurie kartą atvyko ir pasiliko visam laikui, rado čia savo antruosius namus. Taigi, „tarifenios“- labai skirtingi, margi, tačiau, kiek patyrėm, linksmi, temperamentingi ir draugiški žmonės.
Tarifa taip pat ir žvejybinis uostas. Čia daugybė nedidelių žvejų laivelių.
Čia kasdien kursuoja greitaeigiai keltai į Maroką. Siauriausia Gibraltaro sąsiaurio vieta vos 17 km., taigi, mažiau nei per 1 valandą gali nukakti į Afrikos žemyną.
Atlanto pakrantei vingiuojant tolyn nuo Arte Vidos pasieksime VALDEVAQUEROS spotą. Išvysim vaizdingą kaimo peizažą, virš kurio iškyla didinga balta kopa.
Čia rasite buriavimo inventoriaus nuomas, keletą kavinukių, motelių ir krautuvėlių. Šią vietą mėgsta buriuotojai ir kaitiorai, nors plaukimo sąlygos būna ne visuomet paprastos. Levantė dažnai būna stipri ir gūsinga, o banga lūžta prie pat kranto (shorebreak), tačiau norinčių plaukti ir mokytis čia niekada netrūksta.
Šioje vietoje gali pajusti ir hipių laikų dvasią. Valdevaqueros stovi spalvingi, daug visko matę, treileriai. Jų gyventojai – paskutiniai „gėlių vaikai“, kažkada atvykę iš Europos, galbūt buriuoti ar serfinguoti, tačiau jau seniai pamiršę išvažiuoti. Jie gyvena išsilaisvinę iš visokiausių įsipareigojimų bei apribojimų, suradę „nirvana forever“…
Važiuojant Viduržemio jūros pakrante, maždaug 50 km nuo Tarifos, rasime nedidelį spotuką PALMONES vardu. Pavadinimą miestelis gavo iš upelio Palmones, įtekančio šioje vietoje į jūrą.
Čia rasime jaukų mažą miestelį su daugybe žuvies restoranėlių, geltono smėlio paplūdimiuką, iš kurio atsiveria didingas vaizdas į Gibraltaro uolą bei uostą jos papėdėje. Vanduo Palmone dažniausiai lygus, todėl ši vieta tinka mokytis kaituoti ir buriuoti. Tiesa, aplinkui „ugnimi“ alsuoja „zona industrial“ – daug visokių gamyklų, judrus uostas, todėl vanduo ir oras nelabai jau tyras ir gaivus lyginant su Tarifa ir Atlanto pakrante…
GIBRALTARAS. Pamenu, kaip pirmą kartą vėlyvą vakarą važiuojant iš Malagos į Tarifą iš už posūkio išniro įspūdingo dydžio uola, nusėta žiburėliais. „Oho koks didelis skruzdėlynas“- tada pagalvojau apie Gibraltarą. Vėliau apsilankėm ten ne kartą ir pamatėm daug įdomaus.
Tad jei sumanėt aplankyti Angliją būdami Ispanijoje, pamatyti beždžiones, gyvenančias Europoje, o sustoję prie raudonos šviesoforo šviesos, praleisti kylantį nuo gatvės lėktuvą, jūs važiuojat į Gibraltarą (beje nepamirškit pasiimti paso).
Keletas faktų. Gibraltaras yra Jungtinės Karalystės užjūrio teritorija, esanti pietvakarių Europoje, šiaurėje besiribojanti su Ispanija, pietuose – su Atlanto vandenynu ir Viduržemio jūra. Gibraltaras yra tarp Europos ir Afrikos. Įrodymai apie tai, kad žmonių gyventa ant Gibraltaro uolos, atkeliauja net iš neandartalietiškojo laikotarpio. Finikiečiai čia apsilankė apie 950 m. p. m. e. ir pavadino uolą Calpe. Platonas ją įvardino kaip vieną iš Heraklio stulpų. Aplankė šią vietą ir romėnai, tačiau ilgam neįsikūrė. Pabuvojo čia ir gotų, vandalų gentys. 711 m. balandžio 30 d. Omejadų dinastijos generolas Tarikas ben Zijadas atvyko iš dabartinio Maroko, įsikūrė ir pavadino šią uolą Džebel Tarik (Tariko kalnas). Iš šio žodžių junginio ir yra kilęs Gibraltaro pavadinimas. Šiandien Gibraltarą kartais vadina Gib arba tiesiog uola. 1501 m. Gibraltaras įėjo į Ispanijos karalystės sudėtį. 1704 m. čia išsilaipino anglų-olandų ekspedicinis korpusas, tačiau nuo 1830 m. Gibraltaras tapo Britų Karūnos kolonija ir buvo perduotas Didžiajai Britanijai. Dėl geros strateginės vietos uolos prieigose, ant jos ir joje ilgus amžius buvo įrenginėjami kariniai gynybiniai sutvirtinimai.
Ko gero, didžiausias traukos taškas – Gibraltaro uolos viršūnė, kurią galite pasiekti funikulieriumi, automobiliu arba tiesiog pėstute, kildami serpantinu, turėsit galimybę aplankyti įvairius tunelius, maurų tvirtovę, pabendrauti su beždžionėmis. Laikas čia prabėga labai greitai, todėl per vieną dieną visko apžvelgti neįmanoma, tačiau patirti daug įdomių įspūdžių tikrai verta.
Pusiaukelėje tarp Tarifos ir Cadizo rasime Trafalgaro iškyšulį. Čia įsikūręs nedidelis ramus CANOS DE MECA miestelis. Aplink labai graži gamta, smėlio kopos apkaišytos tobulai apvaliomis pušelėmis, uolėtas Trafalgaro iškyšulys su baltuojančiu iš tolo švyturiu, jau ne vieną amžių rodančiu kelią laivams (tiesa, šiandieninis švyturys pastatytas naujai, senojo pirmtako tik pamatas beliko). Siūlau nors kartą nuvažiuoti į Canos de Meca pajūrio keliu pro Zacharos ir Barbatės miestelius- tikra atgaiva kūnui ir sielai.
Ši vieta mena didingą Trafalgaro mūšį, kuris vyko nuo Gibraltaro iki Cadizo, čia nuskendo ne viena dešimtis laivų, žuvo daug ispanų, anglų ir prancūzų. Visi kažko neteko ir kažką laimėjo.
Kai pučia stipri Levantė į Canos de Meca suvažiuoja daug kaitiorų ir buriuotojų. Kartais čia būna ypatingai graži banga. Tačiau šis spotas ne pradinukams – pakrantė pilna styrančių aštrių uolų, kurios tyko neapdairiai įmesto kaito ar basų kojyčių.
Jei važiuosite Viduržemio jūros keliu iš Algesiro į Cadizą, tikrai pastebėsite baltuojančius nuo kalnų viršūnių miestelius. Jie buvo pastatyti labai seniai strategiškai saugiose viršukalnėse ir susisiekdavo vienas su kitu laužų pagalba, įspėdami apie artėjančius priešus.
VEJER DE LA FRONTERA – vienas iš gražiausių baltųjų miestelių. Važiuodami į Canos de Meca ne kartą buvom čia užsukę. Tai labai jaukus mažutis miestelis išsaugojęs autentišką viduramžių dvasią. Vejerą juosia gynybinė siena ir daugybė vėjo malūnų, kiekvienas iš jų turi vardą. Klaidžiojant siauromis gatvelėmis pasijunti tarsi patekęs į pasaką – rankom iš akmenukų išdėliotas grindinio ornamentas, daili rankutės formos durų rankena, didinga katedra bei daugybė mažų kavinukių ir parduotuvėlių. Jos tokios miniatiūrinės, kad telpa vos keli lankytojai. Su automobiliu nėra paprasta pravažiuoti kur panorėjus, tad geriau palikti mašiną tik įvažiavus į miestelį ir pasivaikščioti pėsčiomis.
Norėčiau paminėti dar vieną baltąjį miestelį – MEDINA SIDONIA, įsitaisiusi ant kitos kalvos, stūksančios tiesiai priešais Vejerą. Medina Sidonia turi turtingą istoriją, šį miestelį kartu su visom žemėm iki pat Cadizo valdė garsi Ispanijos kunigaikščių giminė, kilusi iš maurų. Dar ir šiandien galime rasti gyvą senučiukę Medinos Sidonijos kunigaikštienę, kuri gyvena savo šeimos rūmuose ir saugo savo giminės istoriją, surašytą ir sudėtą į storus tomus net nuo 1264 m.
Beje, verta užsukti ir į gotikinę Santa Maria la Coronada bažnyčią. Čia pamatysit puikų kaltinį altorių iš vario, jis tikrai unikalus ir kitoks nei esam įpratę matyti.
Už Trafalgaro iškyšulio Cadizo link driekiasi ilgas smėlėtas paplūdimys, kur lūžta bangos gražuolės. Tai surferių rojus – EL PALMAR. Kartais čia ateina labai rimtos bangos 5-6 m. aukščio, tad kartais čia vyksta ir labai rimtos pasaulinio lygio varžybos.
Palei visą Palmaro pakrantę pabirę surf krautuvėlės, banglenčių nuomos, mokyklėlės, daug kavinukių. Čia ant vandenyno pakrantės galima išsinuomoti apartamentus, juk daugybė žmonių atvyksta būtent pasurfint į šią vietą.
Mes gi mėgstam aplankyti Palmarą vakarop, palydėti į bangas besileidžiančią saulę. Kaitiorai ir buriuotojai čia gauna desertą po gero pasiplaukiojimo Canos de Meca, o vaikučiai ir jų įdegusios mamytės su džiaugsmu puola į bangas su bodybordais. Taigi, visi čia atranda savo bangą ir iki soties gali pasidžiaugti šilta jūra, gražia gamta ir puikia kompanija.
Cibas