Konkursui „Keliauju į Provansą“. Violetos Karlinskienės svajonių maršrutas po Provansą.
Konkurso pagrindinis prizas – TGV traukinio bilietai dviems maršrutu Paryžius – Marselis – Paryžius I-ąja klase!
Traukinio bilietus į Provansą dovanoja UAB „Zigzag Travel“ ir Voyages SNCF.
Balsuoti už šį maršrutą galite iki liepos 8 d. 14 val. paspausdami „Patinka“ po maršruto pavadinimu.
Mano kelionė į Prancūzijos Provansą
Jei reikėtų konkrečiai atsakyti į klausimą kas apibrėžia „ Provansą“, tai kiekvienas pasakytų, kad jis įsikūręs Prancūzijos pietryčiuose, palei Viduržiemio jūros pakrantę, rytuose už Nicos ribojasi su Italijos pasieniu , vakaruose tęsiasi iki Monpelje miesto, šiaurėje iki Taraskono miesto, atsimuša į Ronos upę ir kopia į Alpių kalnus.
Jei reikėtų paaiškinti , kaip aš norėčiau praleisti atostogas Provanse, mano kelionė prasidėtų nuo gamtos, kvapų, skonių , meno ir istorijos sintezės.
Marselis- miestas- uostas, Provanso regiono širdis, nuo kurio lankymo pradėčiau savo didįjį nuotykį, tačiau žinodama , kad mano kelionė tik prasideda, pirmiausia norėčiau apžiūrėti nuostabiąją Marselio Rivjerą, vykdama kruizu į kalankas. Pirmos dienos vakarą skirčiau tikrosios Marselio boullabes sriubos ragavimui , kuri gaminama iš įvairių žuvų rūšių, jūros gėrybių, šviežių pomidorų ir žiupsnelio šafrano. Manau, pirmiausia ką turėčiau padaryti Marselyje, išsinuomočiau mašiną savo kelionės maršruto palengvinimui. Jei turėčiau laiko, būtinai apžiūrėčiau Ifo pilį, kurią išgarsino A. Diuma, gyvenęs Marselyje su savo žymiuoju grafu Montekristu.
Po Marselio pagal mano sudarytą planą būtų Aix en Provanse – pasak istorinių šaltinių – karvedžio Cezario įkurtas miestas. Tai senoji regiono sostinė, dar vadinama mažuoju Paryžiumi Provanse. Miestas šliejasi prie didingo Saint Victoire kalvagūbrio , įspūdinga architektūra traukiantis viso pasaulio meno gerbėjus . Polas Sezanas čia praleido didžiąją dalį savo gyvenimo, tapydamas miesto apylinkes , ypač Saint Victoire kalvagūbrį.
Pavažiavus nuo Marselio 129 kilometrus aš būtinai susirasčiau Verdono kanjoną, vieną iš mane dominančių gamtos stebuklų. Tai ne masinio turizmo objektas, tačiau būti Provanse ir nepamatyti tokio grožio, kokį aprašo apie šią vietovę mano skaitytos knygos, būtų nuodėmė. Tai didžiausias kanjonas Europoje- Didysis Verdono upės tarpeklis, išsidėstęs Provanso Alpėse , Varo administraciniame departamente Pietryčių Prancūzijoje. Verono upės vanduo pasižymi gilia smaragdine spalva, kuri susidarė dėl didelio fluoro kiekio kartu su dumbliais . Dėl šios gamtos dovanos upė ir buvo praminta Verono- „ žaląja dovana“.
Įspūdingiausias Verono upės ruožas yra tarp Castellane ir Moustiers-Sainte-Marie miestų, kur upė dalija Canjuers plokščiakalnį per pusę, suformuodama Didįjį Verdono upės tarpeklį. Tarpeklio ilgis 20 km. Čia yra padaryti takai , kuriais keliaujant galima grožėtis gamtos vaizdais. Kabančios virš galvos uolos, srauni upė po kojomis dar kartą primins gamtos jėgą. Nenorintiems aštrių pojūčių yra padarytas kelias palei šlaito kraštą su apžvalgos aikštelėmis , kuriose galima pastatyti mašiną ir grožėtis uolomis, miškais ir upės kontrastais.
Labai norėčiau pamatyti ir netoliese įsikūrusį Sainte- Marie miestelį. Jis laikomas vienu gražiausiu visoje Prancūzijoje ir yra žymus nuo XVII a. gaminamais fajanso dirbiniais. Čia yra apie 100 fajanso dirbtuvių, taip pat fajanso muziejus. Miestas- tik pėsčiųjų zona, eismas mašinomis negalimas.
Sekanti mano kelionės stotelė- Luberono nacionalinis parkas- tai spalvingas kalnų pasaulis, prancūzų Provanso simbolis. Į rytus nuo Avinjono kalnų grandinė iškyla į daugiau kaip 1000 m. aukštį ir tęsiasi 55 km nuo Cavaillon iki Manosque. Vaizdingi kaimeliai pakibę virš skardžių uolų atsikišimų. Labiausia mano vaizduotę kaitina ten stūksančios ochros uolos ties Roussi – Elonu su ochros akmenų skaldyklomis arba‘Rustrel Colorado“ klinties uolos. Didžiajame Luberono nacionaliniame parke galima pamatyti aguonų slėnius, žydinčias levandas, giliausius tarpeklius, jaukius, mažyčius aukštikalnių kaimelius . Parke puikios sąlygos sportiniam turizmui: daugybė pėsčiųjų ir dviračių takų, kalnų kopimo trasų, sklandytuvų ir parašiutininkų stočių. Daugelis vietinių gyventojų mielai priima turistus nakvynei.
Kadangi gamtoje mėgstu būti labiau negu miestuose , būtinai aplankyčiau netoli Arlio įsikūrusį Kamarą. Čia, Ronos deltoje įsikūręs garsiausias Prancūzijos parkas draustinis, siūlantis turistams net tris maršrutus pėsčiomis: „ Flamingų kelias“, „Druskos kelias“ ir „ Ryžių kelias“. Čia galima pajodinėti Kamaro arkliais, stebėti migruojančius paukščius. Ypatingu grožiu pasižymi grakštūs flamingai, kurių čia didžiausia populiacija Europoje.
Kamaro nacionaliniame parke ganosi laukiniai jaučiai, specialiai ruošiami bulių kovoms. Tačiau kitaip, nei Ispanijoje, čia jie nežudomi, o tik nedideliu kabliu nutraukiamas raudonas kaspinas tarp jų ragų.
Keliaujant parko pakraščiu galima pasiekti Arlį, kur kasmet rengiamos senosios bulių kovos antikinėje arenoje. Miestas įkurtas Imperatoriaus Konstantino I, viduramžiais tapęs Pirmąja Provanso karalyste. Čia, nedidelėje Arlio ligoninėje nuostabias šio miesto apylinkes tapė Van Gogas.
Sekanti mano kelionės stotelė- Tarascona, turinti didžiausią gotikinę viduramžių pilį, saugojusią Arlio ir Avinjono kunigaikštystes. Pasak legendos , miestui vardą davė pabaisa Taraska, pusiau žuvis, pusiau žvėris. Ją sutramdė šv. Morta, vėliau palaidota miestelio bažnyčioje. Taraskos atvaizdas iki šių dienų nešamas miestelio gatvėmis per eitynes birželio mėnesį.
Kelias iš Tarasconos veda tiesiai į Avinjoną, senąją popiežių būveinę bei tradicinę Provanso sostinę. Čia gyveno net 7 popiežių kartos. Popiežių rūmų grožis iš tolo matomas aukštai virš miesto. Aplink juos įrengti dekoratyvūs tvenkiniai, su plaukiojančiomis gulbėmis. XIII a. šalia Popiežių rūmų buvo pastatyti Mažieji rūmai, kur lankėsi Cesare Borgia, ir Liudvikas XIV , arba Karalius Saulė. Dabar čia įsikūręs meno muziejus.
Nuo Popiežių rūmų apžvalgos terasos gerai matosi tik upės vidurį tesiekiantis tiltas, pastatytas 1171-1185 m. Šv. Benezeto tiltas turėjo 22 arkas, tačiau dalis tilto per potvynį 1668 m. buvo sugriauta. Yra išlikęs pasakojimas apie turtingo miestelėno ir miesto valdžios nesutarimą. Turtuolis apsiėmė atstatyti sugriautą tiltą ir už tai tikėjosi iš miesto valdžios kai kokių nuolaidų bei privilegijų. Kadangi jo viltys nepasitvirtino, tai jis tiesiog paliko tiltą tokį, kokį mes jį matome šiandien. Tai gera reklama miestui ir patrauklus objektas turistams.
Jei man pasiseks ir mano atostogų laikas turės bent vieną atliekamą dieną, dar norėčiau pamatyti mažą miestelį Les Beaux De Provence. Jo nameliai iškalti uoloje 800 m. aukštyje ir susilieja su baltuoju uolos akmeniu. Iš čia turėtų atsiverti nuostabus vaizdas į Viduržiemio jūrą bei gražiuosius Luberono klonius šiaurėje. Miestelis, tapęs muziejumi kviečia turistus iš viso pasaulio susipažinti su tradiciniais Provanso gaminiais: alyvuogių aliejumi, levandų kvepalais, kvapniais muilais, bei gastronominiais bei Provanso audinių gaminiais. Uoloje iškalta moderni audio- vizualinių menų katedra, siūlanti pasigrožėti paveikslų ekspozicija ant uolų sienų.
Man pasiseks, aš tikrai tai žinau, šis maršrutas jau įtrauktas į mano kasmetinių kelionių sarašą ir visiškai nesvarbu ar tai įvyks šiais metais ar kitais. Svarbu gera kompanija, o tai aš tikrai turiu. Geros vasaros.
Violeta Karlinskienė