Konkursui „Keliauju į Provansą“. Irenos Rušinskienės svajonių maršrutas po Provansą.
Konkurso pagrindinis prizas – TGV traukinio bilietai dviems maršrutu Paryžius – Marselis – Paryžius I-ąja klase!
Traukinio bilietus į Provansą dovanoja UAB „Zigzag Travel“ ir Voyages SNCF.
Balsuoti už šį maršrutą galite iki liepos 8 d. 14 val. paspausdami „Patinka“ po maršruto pavadinimu.
Irenos Rušinskienės svajonių maršrutas po Provansą
Kadangi aš mąstau kaip humanitarė, o ne „tiksliukė“ ir su žemėlapiu draugauju tik tiek, kad žiūrėdama į jį galiu nueiti, kur man reikia, bet maršrutų sudarinėti nemoku ir dažniausiai tik susižymiu pageidaujamus aplankyti objektus ir kelionės metu leidžiu aplinkybėms nulemti jų lankymo tvarką, tad ir šįkart padoraus maršruto nesudarysiu, o tiesiog papasakosiu, ką norėčiau aplankyti Provanse.
Pirmiausiai – Paryžius. Man jau yra tekusi laimė lankytis šiame nuostabiame mieste, tiesa, neilgai, vos porą dienų, tad dabar norėtųsi nuveikti tai, ko tada neturėjau laiko: tiesiog ramiai pasivaikščioti po miestą, gal pakilti į Monmartrą, nukeliauti prie Eifelio bokšto – visose šios vietose jau buvau, bet dėl laiko stokos reikėjo lėkti, lėkti, lėkti vos užmetus akį į visas grožybes ir nespėjau kaip reikiant pasimėgauti šiuo miestu, pakvėpuoti jo dvasia.
Šios kelionės metu daugiausiai laiko praleisčiau Marselyje. Jame yra labai įdomus rajonas Le Panier, dar vadinamas Marselio Monmartru – ten siauros, kreivos, nuožulnios ir labai jaukios gatvelės, bohemiška atmosfera. Taip pat būtų įdomu pamatyti Notre Dame de la Garde baziliką ir palyginti ją su Paryžiaus Dievo Motinos katedra. Marselyje yra ir garsioji Ifo pilis, kurioje kalėjo Aleksandro Diuma sukurtas herojus grafas Montekristas – būtinai reiktų ten apsilankyti, nes kelionė keltu tetrunka 20 min. Kadangi man įdomūs visokie rūmai, nuvykyčiau ir į netoli Marselio esančius Longšampo rūmus, garsėjančius savo vaizdingais fontanais. Vėlgi, pasiduočiau savo aistrai apžiūrinėti „iškasenas“, kaip pasakytų mano mama, ir apsilankyčiau Marselio Viduržiemio jūros regiono archeologijos muziejuje. Be abejo, būtina nueiti ir į Senąjį uostą, kur laivai švartuojasi jau 26 šimtmečius. Sakoma, kad iškyšulyje esantis parkelis – puiki vieta stebėti saulėlydžius.
Tada leisčiausi į Avinjoną. Jis garsus savo Popiežių rūmais – tai didžiausi pasaulyje gotikiniai rūmai, saugomi UNESCO. Tiesą pasakius, man mažai rūpi, kas kokius pastatus ar kitus objektus saugo ar į kokio paveldo registrus jie įtraukti, tačiau turiu silpnybę visokiems senovę menantiems dalykams. Galiu valandų valandas vaikštinėti po visokiausius senovės buities muziejus, rūmus, archeologijos muziejus ir vaizduotis, kaip gyveno tie, kurių jau seniai visi kauleliai sudūlėję. Netoli šių rūmų stūkso Notre Dame des Doms katedra, pastatyta dar XII a.
Avinjone taip pat yra išlikusi viduramžiais statyta gynybinė siena, kuri juosė miestą XIV a. Vos garsiai nesukrykščiau plačiajame internete aptikusi informacijos, kad Avinjoje yra rengiamos išvykos prie senovės Romos statinių. Iš visos žmonijos istorijos man buvo įdomiausia Antikos istorija, jaučiu silpnybę graikiškiems ir romėniškiems statiniams, todėl būtinai leisčiausi į šią neilgą, bet, tikiu, itin įdomią kelionę apžiūrėti Nimo ir Uzo kaimų, Gardo tilto – romėnų pastatyto akveduko, amfiteatro, Maison Carrée – vienos geriausiai išsilaikiusių romėnų šventyklų pasaulyje, grafo rūmų ir kt. Taip pat Avinjone rengiamos ir išvykos į levandų laukus, kuriais garsėja Provansas. Mažomis grupelėmis leidžiamasi į neilgą kelionę, kurios metu aplankomas Sault – Provanso levandų „sostinė“, levandų laukai, mažyčiai kaimeliai, parduotuvėlės, kuriose pardavinėjami eteriniai aliejai, muilai ir kitokie kvapūs gaminiai…
Būtų galima nukakti ir į Arlį, kur yra dar prieš mūsų erą statytas antikinis teatras (negaliu, kaip man patinka tokie statiniai – atsiduri jame ir jautiesi kaip įlindusi į istorijos vadovėlio nuotrauką).
Žinoma, mane dar labai traukia ir į Kanus. Išgirdus šį pavadinimą, prieš akis išplaukia filmas „Pono Byno atostogos“, kurį žiūrėjau tikrai ne vieną kartą, juokiausi iki ašarų ir svajojau kada nors patekti ten – prie nuostabios žydros jūros. Aišku filme ne viskas parodyta, tad iš jo nesužinosi, kad Kanuose yra puikus senamiestis, Jūros muziejus, XVII a. pastatyta Notre Dame de l’Espérence bažnyčia, įspūdingoji Rotšildų vila, galima keltis į nedideles saleles pasidžiaugti ramybe ir rasti daugybę kitų pramogų.
Na ir savaime aišku, maistas. Prancūzai garsėja kaip mėgstantys gerai ir skaniai pavalgyti. Tad ir aš save įsivaizduoju mažytėse kavinukėse valgančią prancūziškus ragelius, lauko užkandinėse perkančią blynelius su plakta grietinėle, ragaujančią dar nežinomus patiekalus ir atrandančią naujus skonius. Mmmm, net seilės pradėjo tįsti…
Tikrai, Prancūzijoje, o šiuo konkrečiu atveju – Provanse, galima rasti tiek įdomių vietų ir lankytinų objektų, kad turbūt visko neaplankytum nė per mėnesį. Tačiau aš į tokią kelionę žiūriu realiai ir manau, kad daugiau lankytinų objektų tiesiog „neapžiotume“. Vyktume su vaiku, kuriam dar nėra 2 metų, o tokie „pipirai“ labai apriboja keliavimo galimybes. Visgi, viena gan tolima kelionė su vaiku jau atlikta, vadinasi, taip keliauti įmanoma, tad dabar labai norėtume į svajingąjį Provansą.
Irena Rušinskienė