Kaskart, rengiantis keliauti traukiniais, iškyla tas pats klausimas: ar labiau apsimoka pirkti traukinių pasą, pvz., InterRail Pass, Balkan Pass, European East Pass ar kt., ar įsigyti atskirus bilietus iš taško A į tašką B. Kadangi siūlomos traukinių pasų keliavimo sąlygos gana patrauklios, dažnai keliautojai teiraujasi, kuris kelionės būdas yra taupesnis ir patogesnis. Todėl šįsyk norime plačiau aptarti kiekvieno iš šių būdų ypatumus.   | Prieš kelias savaites, gimimo dienos proga keliavau į Italiją. Skridau pas draugę, tačiau iš Vilniaus į Florenciją nusigauti teko vienai. Skristi lektuvu iki Romos buvo lengviausia kelionės dalis. Vėliau teko rasti autobusą, kuris veža į traukinių stotį ir savarankiškai nusipirkti bilietus. Nekreipiant dėmesio į faktą, jog Romoje mane perpūtė vėjas, sąžiningai galiu pasakyti - tai buvo tikrai ne taip sudėtinga, kaip aš įsivaizdavau. Baimė ir stresas užpuolė tuomet, kai supratau, jog aš ir kažkoks "naujas draugas japonas" nepasižymėjome bilieto, o geraširdis italas, nemokantis anglų kalbos, vietoj "50 eurų bauda" pasakė "5 years jail". Išsigandau LABAI. Tačiau suvokiau, jog reikia veikti. Pasikviečiau "naują draugą" ir nuo paskutinio vagono ėjau iki pačiojo pirmo, ieškodama konduktoriaus. Radau. Šiaip ne taip paaiškinau, kokia bėda mus ištiko, o jis ramiai bilietėlyje pradurė skylę ir paleido mus atgal į savo vietas. O italas, nemokėjęs anglų kalbos, susirūpinęs laukė mūsų, o sulaukęs teiravosi, ar tikrai viskas gerai, ir kurį laiką laužyta anglų kalba mus kalbino. Florencijoje taip pat įvyko keletas kliurkų, tačiau didžiausia buvo paskutinę dieną. Kadangi mano lėktuvas iš Romos turėjo kilti anksti ryte, man teko į Romą važiuoti vakare ir oro uoste praleisti naktį. Tam buvau morališkai nusiteikusi. Atvykus į oro uostą, susikompaktavau ant kėdučių, ėmiau snausti, bet paaiškėjo, kad oro uostas nuo 00:00 iki 4:30 nedirba! Ir mus, apie penkiasdešimt žmonių, suvarė į "Arrivals" skyrių, kuriame buvo 6 kėdės ir nieko daugiau, todėl labai draugiškai visi gulome ant žemės ir naktį leidome nedidelėje patalpoje, panašioje į autobusų stotį. Kad to nebūtų gana, lėktuvas ilgai nekilo, nes piloto žodžiais sakant, "Turėjome šiokių tokių problemėlių, dėl kurių mums nereikėjo jaudintis". Deja, aš bijau skristi, tad įsikibau nagais į kėdės ranktūrius ir jau buvau bepradedanti pasitikti savo likimą... Dėkui Dievui pakilome, o aš, naktį praleidusi be miego, snausdama ant lagamino ir ant žemės, pramiegojau visas tris skrydžio valandas. Ši kelionė man LABAI patiko. Nes negana to, jog pamačiau nuostabią Florenciją ir Boloniją, po šios kelionės supratau, jog galiu viską. Jei ir atsitinka kas nors ne taip kaip planavai, pasistengęs visuomet gali išsisukti. Tik reikia nebijoti, žmonės visuomet pasirengę tau padėti. Pastebėjau, kad jei kalbėdamas su italu bent vieną žodį pasakysi itališkai, jis įvertins tavo pastangas ir 100% pagelbės. Taip kad nebijokime keliauti, pažinkime pasaulį, jis be galo nuostabus! Viktorija |
 | Vienas geriausių suvenyrų (ar lauktuvių), kokį galima parsivežti iš kelionių, yra vietinės virtuvės patiekalų receptai, - pagamintais valgiais galėsite surengti pietus ar vakarienę ir pavaišinti savo draugus. Juk tai geriau nei magnetukas ant šaldytuvo, ar ne? Štai kur galite išmokti kvapniausių, spalvingiausių nacionalinių virtuvių paslapčių. |
 | Luang Prabang, Laosas Mažytis Laosas dažnai užgožiamas šalia esančių Vietnamo ir Tailando, tačiau ramus ir savitas Pietryčių Azijos kraštas taip pat turi unikalią ir puikią virtuvę, ypač buvusiame karališkame mieste Luang Prabange. Anksti atsikėlę pasivaikščiokite po miestą, paaukokite vietos vienuoliams ir pasimokykite vietinės virtuvės gamybos paslapčių, tokių kaip jąew bąwng, pagardo su čili ir džiovinta buivolo oda, arba khai phųn, džiovintų upės dumblių, pakeptų su sezamo sėklomis. Abu yra skanesni nei gali pasirodyti, o su šaltu Lao alumi khai phųn yra vienas populiariausių baro užkandžių. Tamarind restorane ant ežero kranto organizuojami kasdieniai maisto gaminimo kursai, į kuriuos įtrauktas ir apsilankymas vietiniame turguje. |
 | Stambulas, Turkija Geografinis Europos ir Azijos susikirtimo taškas gali pasigirti įspūdinga virtuve, kurią įtakojo Osmanų imperijos plėtra toli už Bosforo sąsiaurio. Vietiniuose turguose ir restoranuose pajusite visą kvapų ir skonių įvairovę, nes čia galima rasti tiek produktų ir prieskonių iš Vakarų, tiek iš Rytų kraštų, besidriekiančių už Mažosios Azijos. Vaišinkitės nuostabiais gatvėse parduodamais patiekalais, pvz., midye tava (įdarytos midijos) ar sumuštiniais su šviežia žuvimi iš Eminönü uosto. Be paminėtų, tradiciniai Turkijos patiekalai yra yayla çorbasi (jogurtinė sriuba su mėtomis), imam bayıldı (įdaryti baklažanai). Pastarasis patiekalas pažodžiui verčiamas kaip „imamas nualpo“, kaip aliuzija į šio patiekalo tobulumą ir įspūdį, kai jis buvo pirmą kartą pagamintas ir paragautas. Elegantiškame Sultanahmet restorane Cooking Alaturka organizuojami 4 valandų maisto gaminimo kursai, kurie užbaigiami jaukiais pietumis. |
 | Oaxaca, Meksika Nacionalinė Oaxaca virtuvė yra puikus įrodymas, kad meksikiečiai turi daugiau nei nachos ir burritos. Maisto mylėtojų miestas pramintas kaip ‘lugar de siete moles’ („septynių apgamų vieta“), o vieno žymiausių mieste padažų su čili ir šokoladu galima paragauti beveik visuose restoranuose ir turguose. Apsilankykite Abastos turguje, kur galėsite paragauti tradicinių pusryčių patiekalų, pvz., huevos oaxaqueños, kiaušinių, virtų pomidorų-čili sriuboje. Po to galėsite išgerti tradicinės mezcal degtinės ir užkąsti chapulines (kepintais žiogais). Oaxaca šokoladas yra puikus, ypač, jei vabzdžiai jums ne itin patinka. Maisto gaminimo pamokos Casa Crespo Bed & Breakfast rengiamos El Teatro Culinario restorane. |
 | Banks Peninsula, Naujoji Zelandija Be žygių po kalnus, plaukiojimo su delfinais, išvykų su kajakais, siūlome apsilankyti vaizdingose Banks Peninsula apylinkėse ir susipažinti su vietinės virtuvės subtilybėmis. Šeštadienio rytą rekomenduojame aplankyti vieną geriausių ūkininkų turgų Lyttelton, aplinkinių pasiteirauti apie rengiamus maisto gaminimo kursus. Sekmadienį galima sudalyvauti She Chocolate School gretimame paplūdimyje. Vaikštant netoli Akaroa uosto galima užtikti ne vieną vietą, patiekiančią nuostabaus skonio sūrio ir vyno. Akaroa, buvusi Prancūzijos kolonija, ir Akaroa maisto gaminimo mokykla orientuojasi į vietinių, natūralių produktų naudojimą, įskaitant ir daug šviežių jūros gėrybių. |
 | Hoi An, Vietnamas Dauguma turistų atvyksta į Hoi An pasidomėti kolonijiniu miestu, kurio vystymąsi veikė Prancūzijos, Portugalijos ir Japonijos valdžios, ar atsinaujinti savo garderobą, įsigijus naują vietos siuvėjų ar batsiuvių darbą. Rami gyvenvietė taip pat yra puiki vieta pramokti gaminti vietnamietišką maistą, pvz., cao lau, makaronų patiekalą (recepto atsiradimą įtakojo japoniški soba makaronai). Rekomenduojama juos apibarstyti trupintais bánh da ryžių krekeriais. Hoi An turgus, esantis ant upės kranto, yra vienas geriausių Vietname. Ir nors turgus veikia naktį, neužsibūkite, kad iš pat ryto galėtumėte atsikelti ir apsilankyti žuvų turguje. Į maisto gaminimo kursus Red Bridge Restaurant and Cooking School įtraukiami ir apsilankymai vietiniuose ūkiuose bei turguose. |
 | Chiang Mai, Tailandas Vienas didžiausių Tailando miestų, „Šiaurės Rožė“, gali pasirodyti kaip modernus ir šiuolaikiškas didmiestis, istorinį palikimą slepiantis kažkur giliai. Vienas iš būdų ištrūkti iš šurmulio yra pasinerti į įtraukiantį maisto gamybos procesą. Prieš užsirašant į kursus verta apsilankyti garsiajame miesto naktiniame turguje. Žinomas turgus veikia kiekvieną naktį visą savaitę. Nuo šventyklos vartų nutiesiami audeklai apima visą turgaus plotą ir padaro turgų vienu didžiausių maisto prekybos centrų po atviru dangumi. Į Chiang Mai Thai Cookery School pamokas įtraukiami apsilankymai turguje. Galima rinktis ir 1-5 dienų kursus. |
 | Toskana, Italija Toskana – puiki vieta saulėtoms atostogoms su puikiu vynu ir maistu. Čia neapsieinama be tradicinių patiekalų su alyvuogių aliejumi, pecorino sūriu, šviežiu šalaviju, rozmarinu bei čiobreliu. Dauguma patiekalų gaminama su artišokais, šparagais, laukiniais grybais, tad itališka virtuvė yra paprasta ir sveika. Toskanos regione yra daugybė maisto gaminimo mokyklų; vienos geriausių įsikūrusios atokesnėse senoviškose fermose. Kaip ir daugumoje kitų pasaulio vietų, susipažinti (tik neskubant!) su Italijos virtuvės subtilybėmis puikiai tiks vietiniai turgūs. Tutti a Tavola siūlo 1-4 dienų kursus su apgyvendinimu Toskanos akmeninėse vilose vietiniuose vyndarystės ūkiuose. |
 | Fez, Marokas Marokietiška virtuvė turi berberų, maurų, Viduržemio jūros ir arabų tautų virtuvės bruožų, ypač kalbant apie tradicinius patiekalus – kuskusą, tajines ir aštrias merguez dešreles. Norėdami paragauti autentiškų vietinių patiekalų, skirtų ne turistams, vykite link maisto prekystalių šalia Jardin Public arba turgų, esančių greta Bab Bou Jeloud. Neišvažiuokite iš miesto neparagavę nuostabaus tajine ir gaivinančios mėtų arbatos. Lahcen‘s Moroccan Cooking organizuoja rytinį apsilankymą vietiniame turguje (souq) ir pamokas restauruotame riad (tradiciniame Maroko dvaro kieme). |
 | San Sebastian, Ispanija Nors ispaniškos tapas pastaraisiais metais kaip vienas pagrindinių užkandžių itin išpopuliarėjo visame pasaulyje, nieko stebėtino, kad geriausiai jų receptus ir subtilybes žino patys ispanai. Šiauriniame San Sebastiano mieste užkandžiai vadinami pintxos, o dažniausiai patiekiami aštuonkojai, grybai, morcilla (kraujinė dešra) ir ančiuviai. Užsukite į vieną kitą barą, paragaukite skirtingų užkandžių ir pajusite tikrą ispaniškos virtuvės tobulumą. San Sebastiane, El Txoko del Gourmet, siūlomi 2-5 dienų kursai, kuriuose didžiausias dėmesys skiriamas tapas ir cazuelitas (skirtingi patiekalai, kepami atskiruose indeliuose). |
 | Goa, Indija Indijos virtuvė yra tokia pat įvairi kaip ir visa Indijos kultūra ir pati šalis, tačiau pradėti pažintį su Indijos virtuve rekomenduojama nuo pietvakarinės valstijos Goa. Čia juntama portugalų kolonijinė įtaka. Tradiciniai Goa patiekalai yra chouriço dešros su zesty masala pasta, kreminis bebinca ryžių pudingas ir svarbiausias regiono patiekalas – aštrus vindalho karis. Išbandykite jų visų, o vėliau bandykite pagaminti patys. Branca‘s Cooking Classes siūlo tiek Goa, tiek kitų Indijos regionų tradicinių patiekalų gamybos pamokas. |
             | Pranzūzija, Chamonix 2008.03.08-03.17 ...A Dream come true... tokia fraze pasitinka kiekvieną, įsigijusį slidinėjimo pasą, seniausias (daugiau nei 200 metų), stambiausias (daugiau nei 10 tūkstančių vietinių gyventojų) ir bene pats žinomiausias Prancūzijos Alpių kurortas - Chamonix. Slėnyje 1035 m aukštyje įsikūręs miestelis atveria vaizdą į didžiausią Vakarų Europos viršukalnę Monblaną (Mont Blanc, 4810 m). Didingo kalno vaizdas lydi nuolatos. Ar nutviekstas rytinės saulės spindulių, ar gaubiamas vakaro sutemų, pro lietaus užuolaidas ar taršomas sniego pūgos, o gal tiesiog paslaptingai paskendęs rūke... užburianti ir viliojanti stichija. Ko vertas rytas, kai pramerkus akis žvilgteli per stoglangį ir išvysti JĮ, jau nušviestą ankstyvos saulės spindulių, kai visas miestelis dar prieblandoje. Ko vertas vakaras, kai stebi Viršukalnę palengva dingstančią naktyje kažkur tarp žvaigždžių ir mėnulio pjautuvėlio. Taigi, kelionė ieškoti savosios slidinėjimo svajonės. Mintys apie Chamonix jau rezgėsi dar praėjusiais metais. Kaip parodė greitai tirpstančios laisvos vietos, šiai vietai yra daug neabejingų. Vienuolika (7+4) dūšelių, ekipiruotų ir pasirengusių atsėdėti ilgą kelionę. Slidės, lentos, lazdos, dėžės, maišai ir maišeliai, kibirėliai, stiklainiai, kuprinės ir krepšeliai, pilni mantos, maisto atsargų, kažkokiu stebuklingu būdu rado savo vietas busike. Apie 2000 km įveikti prireikė 25 val. Apie 40 min. iš jų suvalgė kamštis Vokietijos greitkelyje ir vieninteliai šveicarai sumąstė pasidomėti, kiek žmonių yra susėdę autobusiuke. Atvykom, užsiregistravom, išsidėliojom mantą. Išvargę vairuotojai pajutę pirmąsias atsipalaidavimo minutes iškrito pogulio kas sau. Kiti gi, nenorėdami trukdyti saldžių sapnų, išsiskirstė kas į miestą, kas į nuomos punktus, kas iš karto susisuko apšilimui į artimiausius snieguotus šlaitus. Visiškai arti apartamentų Les Planards krėslinis keltuvas ir viena mėlyna, viena raudona dirbtinio sniego trasos bei varlinukas. Ranka pasiekiamas pavasariško oro ir dirbtinio sniego kokteilis nesuviliojo. Pastudijavom informacinius biuletenius ir daugiau nei 4 val. pradiniam setui pasirinkom Les Houches zoną. Pasikliaudami principu „lipam į tą autobusą, į kurį lips dauguma“ apsigavom, ir, apvažiavę Chamonix miesto centrą, grįžom į ten, kur pradėjom. Na gal pašaliečiam ir įdomiai atrodėm, tačiau atsitiktinis turas parodė, kaip viskas koncentruota nedideliame slėnyje. Kelios pagrindinės gatvės, kuriose verda pagrindinis miestelio gyvenimas, nemenkas judėjimas siauromis gatvėmis, aibė statybų ir rekonstrukcijų. Patogiai ir gausiai išdėstytos informacinės rodyklės bei kryptys, orientuotis tikrai paprasta. Pasiskaitom tvarkaraštį ir jau su reikiamu skibusu už 8 km pasiekiame tikslą. Les Houches... šiek tiek ispaniška dvasia atsiduodantis slidinėjimo zonos pavadinimas. Tačiau čia tik išdaiga nepratusiam prie frankoniško leksikono ir tarmės. Jei paklausi kelio į Las Hočes, tikriausiai nuvyksi visur, kur tik įmanoma, bet tik ne ten. La Uš - vietiniams bus priimtinesnis ir ausiai malonesnis skambesys. Prancūzų kalbos vingrybes dar ne kartą primins, kad tai, ką matai ir skaitai, ne visada yra taip, kaip yra. Ši sritis pakankamai neaukštai 950-1900 m, todėl dalis trasų pamaitinamos dirbtiniu sniegu. Pasikėlimas dviejų tipų gondolomis bei krėslinuku. Viršuje daugiau vyrauja bugeliukai. Labai patogi zona pradžiamoksliams. Trasos driekiasi pagrindinai miškingu landšaftu, nuo kurso niekur labai nenukrypsi. Bet trasos tai pinasi kapitaliai, čia lyg mėlyna, čia, žiūrėk, susisuka su raudona, o susigundysi per ankstyvu posūkiu - atsidursi juodoje. O ji pirmai dienai buvo per rūgšti. Šlapia, sumušta į gubrus. Bandėm prisiminti teoriją ir praktiką, tačiau jos užteko neilgam, po įveiktų kokių 5 gubrų čiuožimą baigiau pilvu. Kitiems sekėsi panašiai, kas dar bandė kovot, bet ir baigė lygiai taip pat, o kas tik padėkojo už pasiūlymą ir ramiai nulipo pėstute. Tačiau vidinis pyktis dėl gubrų vėl vijo į tą pačią galerą. Jau anksčiau buvau nusižiūrėjęs „spuoguotą“ šlaitą po keltuvais. Deja, pirmas kartas ir nebuvo labai sėkmingas, apledėjusios viršūnėlės greit sumėtė į šalis ir švystelėjo lauk. Iš naujo teko vertint sniego sąlygas ir susikaupt prieš nusileidimą. Padėjo: atsigavo ritmas kojoms ir rankoms, atsirado greičio kontrolė, lazdos smigo ten, kur reikia, ir slidžių kantai padoriau braukė kauburiukus. Visai smagi slidinėjimo savaitės pradžia – užskaitom. Antroji diena, ir visa komanda vieningai juda į Brevent–Flegere regioną. Gondolinis keltuvas (Planpraz) kyla iš priešingos Chamonix slėnio pusės nei gyvenome. Aukščiausias taškas – 2525 m. Pagrindinės trasos įsikūrusios 2400-1900 m aukštyje. Slidinėjimo sąlygos labai nesužavėjo: žmonių pakankamai daug, posiaurės ir vis labiau ruduojančios trasos (pagrinde pietiniai šlaitai). Cholerikė padavėja bare ir begėdiškai didelės kainos. Nuotaiką pataiso keli pasikėlimai Brevent kabina į 2525 m. aukštį, iš kurio galimi du tarpusavyje persipinantys juoda spalva pažymėti nusileidimai. Visiškai kita atmosfera ištrūkus iš to didžiojo šurmulio. Kavinaitėje pasitinka su šypsena ir kainų politika truputį priimtinesnė, trasos jau baltos ir nebereikia baimintis atsitiktinių susidūrimų. Į dienos pabaigą pradeda kilti vėjas, genami lietaus pritvinkę debesys. Miestelyje lyja, tačiau džiaugiamės ir trinam rankas – kitą dieną viršuje gausim naujo sniego. Iš ryto kamuoja nežinia, internetas netransliuoja optimistinių prognozių. Visur tas pats pranešimas: kol kas nedirba, sekite informaciją vėliau. Nervai nelaiko ir galutinai neapsisprendę judame į Les Grands Montets regioną. Deja, pilna papėdė slidininkų, kurie chaotiškai zuja aplink. Oro sąlygos nedėkingos ir vienintelė kabina nekelia viršun. Ilgai nedvejojam ir judam toliau į Le Tour (Balme Area). Ilgoka eilutė prie gondolos ir keliamės į nežinomybę. Interaktyvus žemėlapis apačioje rodo, kad lyg ir kažkas dirba, dar keli keltuvai – pasirengimo stadijoje. Snyguriuoja ir vėjuota. Apie 200 m. aukščiau išlaipinimo taško matome veikiantį bugeliuką. Neblogas apšilimas pėsčiomis ir nesmagiai ilga eilutė. Panašu, kad visi slidininkai ir snieglentininkai, kiek jų čia atvyko, susispietė aplink tą patį bugelį. O jis šelmis turi jėgos. Kai trūktelna, tai lengvesni į orą pašoka. Snieglentininkams visai sunku, vienas kitas pajuda iš pirmo karto, dauguma, pasivolioję sniege, procedūrą kartoja antrą, trečią kartą. Tolumoje matosi, kaip ant šlaitų ardosi snowkaiteriai. Vėjuko tikrai netrūksta ir į kalną užčiuožti. Eilės reikalai pasitaiso, kai pajuda ir keturvietis. Pakylam į maždaug 2100 m. Sniego privaryta virš galvos, bet jį išnaudot galima tik mėlynuose šlaituose, kitur nedirba keltuvai. Sunkiai pavyksta, nes pusnys gerai pristabdo. Iriamės nuo kalno iki dar vieno veikiančio bugelio. Gražus pūkštelėjimas visu ūgiu į poros metrų supustytą keterą (nepasisekė pramušti čiuožiant – per lengvas), kadangi pasirinkimas nedidelis ir oras vis labiau keičiasi į blogąją (na čia dar reikėtų pagalvoti ar tikrai į blogąją!!!) pusę, apsistojame ties vieninteliu veikiančiu keturviečiu. Pasidairius į šalis, visai neblogai. „Sugadinam“ keletą dar nepaliestų šviežio ir minkšto sniego šlaitų, radę kelis natūralios sandaros halfpipe‘us, pasimurkdome juose. Dangiškoji mana be sustojimo su rūko prieskoniais. Kol nučiuoži ir pakyli, pėdos jau ir vėl užpustytos. Kas dar buvo ir kitomis, saulėtomis, dienomis, labai džiaugėsi šlaitų įvairove ir gražia panorama, o ir žmonių kiekis tokiomis dienomis ten mažesnis, nes pagrindines mases sutraukdavo kiti regionai. Internetas su visom orų prognozėm nuduso ir likom tik su nuojauta. Ji mums pakuždėjo judėti anapus Monblano į Italiją, Domaine de Courmayeur. Atstumas 24 km, iš kurio 11,6 km - Monblano tunelis (http://www.tunnelmb.net). 1957-1965 m. statytas 11,6 km ilgio, 8,6 m pločio ir 4,35 m. aukščio inžinerinis tvarinys. Po 1999.03.24 gaisro, nusinešusio 39 gyvybes, tunelis rekonstruotas prifarširuojant įvairia sekimo, stebėjimo ir kontrolės technika, pažangiausiais evakuaciniais sprendimais ir ištisą parą budinčiu operacijų centru bei gelbėtojais. Įvykusią tragediją mena Prancūzijos pusėje įrengtas memorialas. Vienkartinis 40 EUR mokestis, nuolatinės saugumo instrukcijos per radiją, įvairiaspalvės šviesos ir švieselės. Parkingas prie keltuvų tik išvažiavus iš tunelio. |
